Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Trisdešimt septintoji diena 2010.12.13

Sugrįžimas į Super Silver

« pradžion

pabaigon »

Tuščia ir nyku pasidarė tame Palmių viešbutyje. Internetas toks lėtas čia ir nepatikimas, nėra daržovių turgelio, karštas vanduo iš dušo nebėga... Kažkaip perdaug tylu, perdaug europietiška, indiškumo priduoda tik keletas čia apsigyvenusių krišnaistų iš Prancūzijos ir Ispanijos. Ta ramybė gal padėtų susikaupti darbui, bet dirbti reikėtų kambaryje - dieną verandoje per karšta, vakare šaltas vėjas nuo jūros pradeda pūsti, per vėsu. Miesto šurmulyje man jaukiau pasirodė. Tuo nuostabiu pajūriu galėsiu pasigrožėti iš miesto atvažiavęs. Tiesiai su plaukėm sėsčiau į rikšą ir atvežtų per dešimt minučių. Transporto išlaidos padengtų kainų skirtumą, jei norėčiau, galėčiau kasdien darbuotis kur nors Dubčiko bare ar Gangasaro restorane, ar kur po skėčiu pliaže, vakarais grįžčiau pernakvoti į komfortišką ir pigų miesto viešbutį, sutemus prie jūros nebėra kas veikti, čia nėra naktinio pliažinio gyvenimo, kaip kokiuose Antibuose.

Susipakavau savo bagažą, nunešiau į priėmimą, paprašiau, kad palaikytų kelias valandas, kol aš dar pajūriu pasivaikščiosiu ir rikšą persikraustymui susirasiu.

Negausūs viešbučio gyventojai tupi smėlyje po pavėsinėmis įsmeigę žvilgsnius į okeaną. Pritūpiau ir aš nuošaliau, apsimetu, kad taip pat medituoju, o iš tikrųjų dar sykį permąstau, kur likti mėnesiui, apsispręsti reikia šiandien.

Man bedūmojant atėjo vietinių vaikų pulkelis ir pradėjo pinigų prašyti. Rupijų nedaviau, bet padalinau po lietuvišką centą - gerai, kad jų pasiėmiau saujelę. Mūsų vieno cento monetos mažiausiai vietos užimantys ir mažiausiai kainuojantys suvenyrai. Stebėjosi vaikai lietuviškais pinigėliais. Tikiuosi, gal koks vienas paklius į smalsuolio rankas, tas gal giliai susidomės Lietuva, užmegs ryšius su lietuviais, mokysis lietuvių kalbos, įkurs Diu Lietuvos mylėtojų draugiją, kuri išsivystys į Lietuvos kultūros centrą...

Kartais mažiausios smulkmenos sukelia impulsą dideliam susidomėjimui, net gyvenimą pakeičia.

Apie Diu pirmą kartą sužinojau vaikystėje, kai susidomėjęs ham radio siekiau užmegzti ar išgirsti radijo ryšius su visomis Pasaulio šalimis. Radijo mėgėjų pripažintame valstybių ir teritorijų sąraše DXCC man užkliuvo tiks įdomus pavadinimas Damanas ir Diu. Jis buvo įvardintas jau nebegaliojančių šalių sąrašėlyje, tuo metu portugalų valdymas ten jau buvo pasibaigęs. Nedrįsau tuomet nei pasvajoti, kad kada nors aplankysiu šią paslaptingą vietą. Dabar jau pusantros savaitės čia trinuosi ir dar ilgai būsiu. Kažin ar daug lietuvių yra buvę Diu, niekas iš vietinių, kiek klausiau, nėra matę mūsų tautiečių. Gal aš pirmas? Jei ne pirmas lietuvis, tai gal pirmas žemaitis... Jei ne pirmas Diu saloje, tai gal pirmas Nagoa pliaže. Jei ne pirmas Nagoa, tai gal pirmas šitame palmyne... Reikėtų tai progai paminklą pastatyti.

Taip gražiai pagalvojęs atsikėliau ir nušlepsėjau link pagrindinio Nagoa pliažo, ten rikšų pilna. Dar kokosą suvartojau. Rikšistas užsiprašė 200, nes reikia blogu keliu iki Palmių viešbučio kratytis ir atgal.

Viešbučio berniukai sukrovė mano čemodanus ir nudardėjom į kitą viešbutį. Mano kambarys Super Silver neužimtas, registratūroje mano kelnės padėtos, jau išskalbtos . Koridoriuje naujas skelbimas - miesto šventė netrukus, renginių sąrašas iškabintas, reikės sudalyvauti.

Sumečiau kambaryje viską ir išėjau į miestą, kol dar visi neišsislapstė siestai. Reikia turgelyje apsilankyti ir A to Z ofise, paklausti, kaip ten su mano AirTel kreditais.

Pusiaudienis artėja, bet turgelis dar veikia, prisipirkau pomidorų, agurkų, pipirėlių, mandarinų, bananų, papają - kaip visada. A to Z jau užsidaręs, reikės po pietų ateiti. Grįžęs padirbėju, pasnaudžiau, vestuves pro langą nufotografavau - vos ne kasdien pro mano langą praeina.

Penktą nuėjau vėl į A to Z, uždarytas vis tiek. Užtat pafotografavau pavakario saulės apšviestas senamiečio gatveles, dar vieną vestuvių eisieną.

Pakeliui radau Vodofone kontorą. Jie sako, kad gali man SIM kortelę parduoti už 50 rupijų. Pabandysiu Vodofone, bus trečiasis indiškas numeris. Pasą duodu, jiems kopijos reikia, jie patys kopijavimo aparato neturi.

Nuėjau namo pasiimti paso kopijos, pakeliui Tata Docomo (Japonų mobilaus ryšio tiekėjas, populiarus Azijoje) kontorą užtikau. Ten taip pat žada SIM kortelę man padaryti už 50, o GPRS interneto kaina tik 100 rupijų už 6 GB (dešimt kartų pigiau negu Reliance, kurio galiojimas be papildymo man šiandien baigiasi). Susigundžiau. Be to tas ofisas arčiau mano namų, negu Vodofone. Sako, reikia ne tik paso ir vizos kopijų bei nuotraukos, reikia ir viešbučio savininko raštiško patvirtinimo, kur aš apsistojau. Grįžau namo, viešbučio šeimininkas solidų dokumentą paruošė, registracijos išrašą pridėjo, dar ir mano dokumentų kopijas. Ilgokai tvarkė, pabijojau, kad Tata Docomo užsidarys. Kai visi popieriai buvo paruošti, ilgai ilgai ieškojo sąvaržėlės jiems susegti. Sakau, nereikia, sakau, tiks ir taip. Ne, reikia, prieštaravo, berniukus siuntinėjo rasti ir atnešti. Vietoj sąvaržėlės atnešė smeigtuką, persmeigė popierius juo, tiko.

Tata Docomo dar neužsidarė, laukė manęs. Taip įsigijau trečia indišką telefono numerį. Tiksliau ketvirtą, nes tas Relaince prietaisas taip pat turi SIM kortelę su telefono numeriu. Patikrinau - galiu paskambinti visur, ne tik į stacionarius, bet ir į mobilius Lietuvos telefonus (AirTel Gudžarate ir Diu skambinant mobiliems praneša, kad visos linijos užimtos).

Šiandien pirmą kartą per pusmetį užsinorėjau mėsos, matyt kažko pritrūko organizmui. Todėl užsisakiau restoranėlyje avienos masala. O krantinės užeigoje pasiėmiau keptos žuvies. Tikiuosi šiemet daugiau nebebus tokių nukrypimų

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...