Toliau apie tas telekomunikacines problemas. Ryte nustojo veikti Tata Docomo internetas, Reliance taip pat nebeveikė, bet popiet pasitaisė. Kai nėjau pas Tatą pasiskųsti, jie buvo nepatenkinti, kad aš SIM korteles telefone kaitalioju, nes nustatymai kuriuos jie taip kruopščiai derino nusimušė. Bet kai tuos nustatymus atstatė, prisijungti vis tiek nepavyko. Vadybininkas sako: mes nekalti, čia serverio problemos, turėtų susitvarkyti vėliau.

Ryte, kaip įprasta, daržovių prisipirkau turgelyje. Morkos čia raudonesnės, nei Lietuvoj:

Dar ir marškinėlius su Diu užrašu. Visi marškinėliai su angliškais užrašais, roko žvaigždėm, ACDC, ir pan. (nors nelabai kas čia težino, kas tas ACDC, vakarietiškas rokas nepopuliarus čia, bet marškinėliai su panašiais užrašais madingi). Paprašiau marškinėlių su gudžaratiškais užrašais, bet tokių nebūna, sako.

Indijoje madingos medžiaginės ausinės, mačiau įvairaus amžiaus vyrus jas nešiojant. Jas ir mano turguje pardavinėja, paprašiau, kad pardavėjas pademonstruotų.

Susidraugavau su dieduku pardavinėjančiu peilius. Indiškas lenktinis peilis už 20 rupijų, kiniškas už 30. Jis ir kinišką paskui sutiko už 20 atiduoti. Dar turi grubių rankų darbo peilių už 10 ir net už 5 rupijas. Visokiausių formų, tikrai rasiu kuo salotas pjaustyti. Visada malonu paplepėti su Indijos senukais, daug jų puikiai kalba angliškai (kai kurie net puikiausia Queen English, neburbuliuoja, kaip jaunikliai), jie tokie ramūs, filosofiški, kur kas supratingesni už jaunuolius, labiau žino, kur ta Lietuva, labiau orientuojasi erdvėje ir laike. Indijos senukų smegenys nesugadintos alkoholio, kaip Lietuvos senukų. Indijos senukų žvilgsnis kažkoks gilesnis, protingesnis, labai norėčiau tai užfiksuoti nuotraukose.

Pavaikščiojau po senamiestį naujų vietų ieškodamas. Priėjau švento Tomo bažnyčią. Ten muziejus dabar, ir viešbutis. Sako pats pigiausias Diu. Laukiniai backpakeriai ten renkasi, jiems ant stogo leidžia apsistoti už simbolinę kainą. Ant to stogo ir barbekiu vakarėliai kas antrą vakarą vyksta. Žinoma, aš pataikiau ne tą dieną. Rytoj, jei susirinks bent dešimt (kitaip nedaro). Paties šeimininko nesutikau, bendravau su sariu apsirėdžiusia moterėle tobulai kalbančia angliškai.

Va taip vietinis jaunimas važiuoja tūsintis:

Dar nufotografavau kur papajos auga:

Išgirdau kažką beveik žmoniškai rėkaujant - juk tai papūgos. Vieną iš jų nufotografavau

Ten kur Harešo Lasi užeiga, netoli, tokius skanius pyragėlius su bulvių ir pipirų įdaru pardavinėja. Už 10 rupijų galima neblogai užkąsti, man visai vakarienei užteko.

Susiradau tokį Gold Moon restoraną prie įlankos einant link tilto ar stoties. Gražus vaizdas iš čia (pro spygliuotą tvorą), meniu neblogas, žmonių yra, netuščia.

Kuo toliau, tuo labiau savas man darosi tas Diu. Primena  kruopščiai suderintą prieskonių mišinį. Indiškas pagrindas, truputis senosios Portugalijos, šiek tiek modernesnės Europos, žiupsnelis Arabijos. Šiek tiek miesto šurmulio, kažkiek kurortinės ramybės. Yra ir karvių ir ubagų, bet ten pat galima rasti ramių vietelių, kur niekas netrukdo grožėtis įlankos vaizdu. Už poros kilometrų smėlėtas pliažas, pavažiavus 10 minučių didelis pliažas ir palmių giraitės, koralai, visokie krebzdintys ir vebzdintys sutvėrimai. Klimatas ne toks švelnus, kaip Kanaruose, bet vidudienio karščius galima vėsiame kambaryje prabūti. Rytmečiai ir vakarai čia nuostabūs.

Prieš miegą dar į vieną barą užėjau. Pasiėmiau alaus butelį (pilstomo alaus Indijoje dar nemačiau, bet tai čia turbūt ir nepraktiška), pasiplepėjau su vietiniais. Vienas užsirašė mano telefono numerį, žadėjo visą salą aprodyti. Prie alubario slenksčio bobutėlė žirnius virtus pardavinėja. Paėmiau vieną porciją už penkias rupijas. Nebuvo spirgų, kaip Lietuvoj, bet buvo garstyčių, svogūnų, visokių pipirų ir kitokių prieskonių.