Šį rytą iš lovos išlipau ne ta koja - užkliūvu už visokių laidų ir daiktų, ką nors nuverčiu ar nutraukiu, nervintis pradedu. Todėl atsiguliau iš naujo, pagulėjau truputėlį ir išlipau iš lovos teisinga koja. Viskas tvarkoj dabar.

Bet darbuotis nesisekė iki pat penkių, vis krapščiausi aplink visokias smulkmenas be rezultato.

Penktą trumpam nubėgau prie jūros. Trumpiausio kelio dar neradau, bet ir mano jau pramintais takais sparčiai einant, nežioplinėjant galima iki Džalandaro pliažo nusigauti per penkiolika minučių.

Jau žinau, kur gyvena degla kiaulė su dryžais paršeliais. Pasisveikinu su ja, nufotografuoju. Ji kol kas įtariai į mane žiūri, vaikus nuo manęs saugo. Kelią perbėgo dvi mangustos - tai ne tie dryžuoti burundukai, lakstantys čia visur aplink, tai tokie ilgi grakštūs žvėreliai. Nepavyko nufotografuoti, greitai šmėkštelėjo ir pradingo. Dar povą (gal povę) sutikau, tas paukštis irgi baikštus, pastebėjo, kad fotografuoju, tik plast plast ant tvoros ir prapuolė vijokliais apaugusiuose griuvėsiuose.

Grįžęs patikrinau savo bagažą. Tik dabar prisiminiau, kad virš pusantro mėnesio tampausi su savim lietuviškos duonos kepalą ir žemaitišką sūrį. Duona, žinoma, supelijusi visa, turbūt jos neėstų nei kiaulė, nei šventos karvės. Nebent ožkos, ar ubagai, bet geriau jiems neduosiu, paskui dar apsinuodys. Teks palaidoti kur nors prie vandenyno kartu su kaliošais. Kad sūris supelijo, tai gerai. Bet pažiūrėjęs iš arčiau pastebėjau, kad jame jau apsigyveno mažytės skruzdėlytės, išsirausė urvelius, gal sūrio gelmėse motinėlė kiaušinėlius jau deda. Negi tokį grožį pjaustysi, naikinsi...

Vakare, kaip jau įprasta, užėjau į Nilešo viešbutį susitikti su gera kompanija. Ant stogo nufotografavau šventinius atributus.

Prie mūsų stalo daug žmonių prisirinkę, atėjo ir vietinė įžymybė Bupadas, šis viešbutis priklauso jo klano įtakos zonai. Bupadas labai reikalingas žmogus, jis rūpinasi viešbučio saugumu, gauna viešbučio svečiams reikalingų dalykų, kurių krautuvėse nebūna. Tai jo tasai lemputėmis išdabintas motociklas kieme stovi. Ir pats Bupadas pasidabinęs aukso grandinėlėmis, ant kiekvieno piršto po keletą auksinių žiedų.

Šį vakarą visi diskutuoja, kaip praleisim Kūčių naktį. Čia ant stogo, ar prie jūros. Nusprendėm surengti pikniką prie okeano. Susimetėm po 50 rupijų žuviai ir po 100 alui. Pasidalinom darbais. Anandas kurs laužą. Čekas - jo vardas Vrata - prineš malkų (Anandas įspėjo, kad neimtų skirtų laidojimui). Niujorkietis Deividas jam padės. Prancūzaitė Elodi su drauge, kurios vardo dar neįsidėmėjau, nupirks žuvies, Bupadas jas ryte nuveš į geriausią žuvų turgų kitame salos gale. Australietis su gruzinu (vardų neatsimenu, tikiuosi, apie juos dar parašysiu) atneš alaus. Japonė Eriko parūpins tabako rūkantiems. O aš turėsiu pasirūpinti muzika, nes turiu kompą, ir (pasigyriau) net kolonėles, mažas, bet galingas. Pirmą kartą gyvenime pabūsiu didžėjumi "na starasti let"... žiūrėsim, kaip pavyks.

Renkamės rytoj saulei leidžiantis netoli mahatmos Gandžio paminklo Džalandaro pliaže. Anandas pasiūlė pasikviesti daugiau vietinių. Bupadas paprieštaravo, jis sako, kad vietiniai labai nemalonūs pasidaro, kai prisigeria, prie mergų lįsti pradeda. Mūsų mergos stiprios, atsakė Anandas, apsigins. Nežinau, kuo tas linksmas ginčas baigėsi, nes atsisveikinau ir namo nuėjau.

Stovi Elodi iš Tulūzos, toliau aplink stalą pagal laikrodį: Bupadas - vietinė įžymybė, Vrata - šaunus keliautojas iš Šumavos miškų, kažką aiškina Anandas - Sanskrito ir Gudžarato žinovas, prancūzaitė, kurios vardo kol kas neatsimenu, Eriko - gražuolė iš Osakos, australietis, su juo kartu keliaujantis gruzinas, užstoja Deividą - psichologą iš Niu Jorko.