Pusryčiams pirmiausiai suvalgiau stiklinę tiršto skanaus sūraus lassi su prieskoniais. Sako, labai sveika skrandžiui o ypač žarnynui. Paskui valgiau tai, ką vietiniai dažniausiai valgo: paratha su bulvių įdaru. Tas blynas plėšomas, mirkomas tirštame jogurte, truputį aštriame raudoname padaže, ir į burną. Dar arbatos šimtgraminę stiklinėlę - pas mus iš tokių degtinę kadaise gerdavo.

Po darbo penktą valandą susikroviau į kuprinę instrumentus (kompą su kolonėlėm) ir nuėjau prie jūros Kūčių vakarėlio švęsti. Pakeliui dar prisiminiau, kad buvom susitarę po dovanėlę atsinešti, tad užsukau į pirmą pasitaikiusią krautuvėlę ir nupirkau smilkalų. Labai kalėdinė dovana, trys karaliai kūdikėliui Jėzui kažką panašaus dovanojo. Dar alaus porą skardinėlių nusipirkau, nes normalaus vyno čia nėra.

Pliaže jau sėdėjo Deividas, manęs laukė. Sužinojau liūdną naujieną - vienas iš mūsų kompanijos vakar naktį neatsargiai su ugnimi besielgdamas apsidegino veidą, akis, prarado regėjimą. Kaip gerai, kad draugai buvo šalia, jį nuvežė į Uną į ligoninę, Diu nėra tos srities specialisto. Prancūzaitės jį slaugė per naktį, guodė. Nelaimėlio regėjimas atsistatė, sako greitai pasveiks. Taigi, pabaiga ne tokia bloga ir vakarėlis įvyks. Tiktai vėliau, kokią devintą. Ir ne prie jūros, o namuose ant stogo.

Begrįždami į senamiestį užsukom į netoli pliažo esantį restoranėlį "La Dolce Vita". Ten rytoj organizuojama Kalėdų vakarienė, visai nebrangu. Gal būt nueisim ten visa mūsų kompanija.

Geras žmogus tas Deividas, juodaodis psichologas iš JAV, atėjo specialiai manęs palaukti, nes mano telefono niekas kompanijoje nežinojo. Jis dabar gyvena Los Andželese, neseniai iš Niu Jorko atsikraustė. Svajoja susitvarkyti savo darbus taip, kad galėtų dirbti Indijoje, kaip aš. Diu jo mėgstamiausia vieta, man taip pat. Deividą visur sekioja šuneliai, jis sausainiais juos vaišina. Tai jo pėdsaką nufotografavau gruodžio 15.

Vakare prieš devynias užlipau ant Nilešo viešbučio stogo, ten jau buvo visi susirinkę. Ligoninėje besveikstančio nelaimėlio vietą užpildė švedas iš Gioteborgo. Tai pats jauniausias mūsų kompanijos narys, jam tik devyniolika. Prancūzaitės iškepė žuvį ir ožkienos šašlyką. Deividas buvo išrinktas Kalėdų seneliu, t.y. Santa Klausu. Jis užsidėjo barzdą ir pradėjo dovanėles dalinti. Nepiktas senelis, eilėraštukų sakyti neliepė.

O Bupadas visus blizgučiais barstė.

O aš savo Di-Džėjaus darbą dirbau. Pradžioje klausėmės rimtos ir nerimtos indiškos muzikos. Paskui leidau dainas kiekvieno kompanijos nario garbei. Gerai, kad turiu atsivežęs pusę terabaito Pasaulio muzikos, radau net gruzinui ką paleisti. Gal persistengiau, jis išgirdęs Suliko susigraudinęs išbėgo, turbūt ašarų nusišluostyti. Anandas pageidavo regio, jis ir Jamaikos mylėtojas, pasirodo, apkeliavęs tą salą. Kita jo ilga kelionė bus į Afriką, jis ketina keletą mėnesių pasibastyti po Beniną, susipažinti su Vudu paslaptimis. Nuošaliau nuo mūsų kompanijos sėdėjo korėjiečiai, kai uždėjau jiems jų šalies muzikos, atėjo man padėkoti. Šios itin sparčiai išsivysčiusios (pasivijo Japoniją, gal tuoj pralenks) šalies keliautojų daug yra Indijoje. Paskui korėjiečiai su japone Eriko pradėjo tokį šaškių žaidimą į "sprigtą" panašų žaisti.

Paskui švedas atsinešė savo MP3 grotuvėlį, bandėm į mano kompą jo dainas nukopijuoti, nepavyko kažkodėl. Tada viena prancūzaitė (ne Elodi, o ta, kurios vardo neprisimenu) atsinešė savo MP3 grotuvėlį, jos muziką pavyko leisti per mano kompą. Indiškas regis, regis neturėjau dar tokio.

Štai taip linksmai praėjo kūčių vakarėlis.