Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Keturiasdešimt devintoji diena 2010.12.25

Kalėdos. Diu Bažnyčios. Šventinė vakarienė

« pradžion

pabaigon »

Kūčių naktį praleidau ant Nilešo viešbučio stogo. Po pusiaunakčio vakarėlis baigėsi, visi išsiskirstė, susirinkau aparatūrą ir nuėjau namo. Bet išeiti negalėjau - ant viešbučio durų nuleistos grotos, nėra jokio žmogaus, kuris mane išleistų. Ilgai slankiojau kaip vaiduoklis klaidžiais viešbučio koridoriais ir užkaboriais, bet neradau jokios gyvos būtybės ar kito išėjimo. Šituose kraštuose žmonės kaip ir vietinė Saulė: gulti nueina staigiai, nevakaroja. Nebeliko nieko kito, kaip grįžti ant stogo. Ten gerai, čiužiniai patiesti, lauke šilta, pamiegojau, kol berniukai baro darbuotojai pradėjo rinktis. Tada parėjau namo ir užbaigiau nakvynę savo lovoje.

Šventų Kalėdų dieną nusprendžiau Diu bažnyčias aplankyti. Žinau tris bažnyčias šiame mieste: Šv. Tomo - dabar čia muziejus ir viešbutis ant stogo; Šv. Pauliaus - vietinių katalikų centrą ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio - čia dabar ligoninė. Apsivilkau naujais vietinio kriaučiaus pasiūtais marškiniais ir patraukiau per visas bažnyčias iš eilės.

Nuo Šv. Tomo šventoriaus gražūs vaizdai atsiveria.

Viduje taip pat įspūdinga. Pasieniais muziejus ekspozicija - išrikiuotos šventųjų statulos, prie kiekvienos užrašas. Tai man patiko, mūsų bažnyčiose dažniausiai reikia pačiam susigaudyti, kokio šventojo statulą matai, o čia aiškiai užrašyta. Nesunkiai radau ir savo globėją Šv. Antonijų.

Ant sienos radau vietos katalikų gerbiamo Angel Baba portretą. Reikės pasidomėti, kas jis toks.

Nors čia ir muziejus, bažnyčia veikė, žmonės meldėsi.

Netoli Šv. Pauliaus bažnyčia. Šalia jos parkelis su vaikų žaidimo aikštelėmis. Bažnyčios kieme šventinis koncertas - mergaitės baltai aprengtos gieda Kalėdines giesmes gudžaratiškai ir angliškai.

Pati bažnyčia išpuošta, viduje prakartėlė įrengta, daug žmonių viduje, įeidami visi, kaip priklauso Indijoje, batus palieka lauke prie durų.

O Šv. Pranciškaus bažnyčioje jokių pamaldų nevyko - ligoniams ramybė reikalinga. Jau beveik sutemo, nuėjau prie jūros į Džalandaro pliažą. Ten netoli tas La Dolce Vita restoranėlis, kur Deividas pasiūlė Kalėdų vakarą atšvęsti. Dar septynios, valanda liko iki banketo pradžios, tad pasėdėjau pajūryje, kompą išsitraukiau ir barškinau klaviatūra patamsyje, okeanui ošiant. Žmonės retkarčiais praeina, pasižiūri ką dirbu, Merry Christmas pasako.

Į vakarėlį susirinko visa mūsų kompanija, tik Anandas neatėjo. Užtat mūsų ligonis jau paleistas iš ligoninės buvo su mumis. Restoranėlyje pilna žmonių, be mūsų devynių kompanijos dar trys stalai pilnai prisodinti.

Visokių daržovių bufetas, trijų rūšių kepta žuvis - prisivalgėm sočiai. Deividas surinko ašakas savo šuneliams. Gale desertą pateikė - saldų rutuliuką braškių sirupo padaže.

Pasipasakojom apie savo keliones. Prancūzė Elodi jau trečią kartą Indijoje, nors jai tik dvidešimt metų. Tris mėnesius pradirbo savanore Varanasyje, padėjo vargšams. Po Diu ketina po Radžastaną pakeliauti. Deividas papasakojo, kaip jis neseniai keliavo po Kongą, upe praplaukė visą didžiulę buvusią Zairo valstybę. Neišskiriama porelė gruzinas su australiečiu iš Nepalo traukia į Pietus. Pasakojo, kaip buvo apsistoję Varanasyje viešbutyje virš tos krantinės, kur žmones degina, ten visą laiką kvepėjo kepamais šašlykais, jie atsibusdavo apibyrėję kremuojamų žmonių pelenais. Rytoj abudu išvyksta į Bobmėjų, iš ten į Goa, paskui į Madrasą, iš ten skrenda į Šri Lanką, kaip ir aš. Bus ten vasario mėnesį, jau beveik neabejoju, kad ten susitiksim - šita kelionė pilna netikėtų susitikimų. Jie dažniausiai apsistoja pas žmones iš Hospitality Club arba Coach Surfing portalų - pigiai keliauja.

Taip plepėjomės už stalo ir paskui visa gauja eidami namo, kol man teko nuo kompanijos atsiskirti - vėlu jau lipti pas juos ant stogo.

Aš čia seniausiai iš visų gyvenu ir ilgiausiai liksiu. Visi ketina dar šiemet kažkur iškeliauti, net Anandas, kuris nuolat įstringa Diu. Vienintelė japonė Eriko dar nežino, kur bus. Pasilik čia, sakau jai juokais, kartu Naujus Metus atšvęsim. Gerai, pasiliksiu, nes tu man patinki, sako ji. Taip tiesiai, atvirai nuskambėjo, nors gal ji kažką kitką norėjo pasakyti, kiek leido jos silpnokas anglų kalbos mokėjimas.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...