Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimtoji diena 2010.12.26

Vakaras be elektros. Dar viena japonė

« pradžion

pabaigon »

Kalėdų stebuklai tęsiasi. Pasitikrinau internete savo traukinio bilieto rezervacijos būseną - iš WL-03 (waiting list) pasikėliau į RAC-17 (reservation against cancelation) statusą. Tai reiškia, kad į traukinį jau pateksiu. Kai eilė pasislinks dar per 17 vietų, turėsiu ir garantuotą gultą miegojimui.

Mano neveikiančiame kondicionieriuje apsigyveno balandžiai, kasryt jie pradeda triukšmauti, prižadina mane. O tuos, kurie gyvena Nilešo viešbutyje kasryt prižadina "Allah akbar", šalia mečetė. Girdisi ir pas mane, bet tyliai.

Ryte pro langą pastebėjau, kaip turgų užplūdo gimnazistės uniformuotos. Gražus reginys.

Turguje šiandien daug gėlių pardavinėja. Bet tik žiedus be ilgų kotų. Pagalių niekam nereikia, sako vietiniai.

Buvau pagyręs Diu elektrinės darbą. Po to elektra pradėjo prapuldinėti. Šiandien antrą kartą. Tad padirbau valandėlę ant akumuliatorių ir išėjau prie jūros pasivaikščioti, kaip visada.

Šaligatvių Indijoje beveik niekur nėra. Mašinos važinėja kaip Anglijoje - kairiąja kelio puse. Ta pačia puse ir žmonės vaikšto. Matyt, taip patogiau motociklams, rikšoms ir rečiau pasitaikantiems automobiliams - jie papypina pralenkdami. O karvės, ožkos ir šuneliai vaikšto dešine kelio puse, jiems turbūt geriau matyti, kas priešais atvažiuoja. Bet tokį reiškinį tik Diu galima pastebėti, kitur Indijoje baisiai intensyvus judėjimas, visi grūdasi be jokių taisyklių.

Pasėdėjau pajūryje, kol sutemo. Bangos šiandien didelės. Pavyko saulėlydį nufotografuoti. ir dar vieną neblogą kadrą

Grįžti reikėjo patamsyje - elektra prapuolė visame mieste - gerai, kad mano telefonas moka kaip prožektorius šviesti. Diu gyventojai nepanikuoja, matyt prie to pripratę. Žvakutės ir visokie žibintai dega parduotuvėse ir užeigose. Prašmatnūs viešbučiai generatorius įsijungė.

Pamaniau, kad pas mus galėtų kartą metuose padaryti vakarą be elektros - kokią nors žibintų ir laužų šventę. Taip sutaupytumėm elektros, labiau suprastumėm, kiek esam nuo jos priklausomi.

Užlipau patamsyje ant Nilešo viešbučio stogo paplepėti su savo kompanija. Australietis šiandien neišvyko, o vietoj gruzino dalyvavo naujas svečias iš Izraelio. Besėdint prie žvakių prancūzės prašė, kad kiekvienas papasakotų apie savo šalies populiariausią valgį. Prancūzės pasakojo apie sūrį, izraelietis apie humusą, australietis apie kengūros uodegą. Mano eilei atėjus papasakojau apie mūsų duoną, apie cepelinus per daug sudėtinga pasakoti, vis tiek nesupras niekas. Kompanija pasipildė dar viena japone - Mičiko Tokijo Šiaurinės dalies. Ji daug manęs klausinėjo apie Lietuvą, parodžiau jau Skrydį. Mums beplepant ir šviesa atsirado.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...