Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimt antroji diena 2010.12.28

Pilstomas portveinas ir dar vienas gruzinas

« pradžion

pabaigon »

Pusryčiams suvalgiau thali papigintą už 35 rupijas, nes ryžių tuo metu neturėjo, kitaip būtų 40 kainavę (porą litų).

Papusryčiavęs ir grždamas turgaus link, prie kranto pamačiau, kad rankdarbių mugė atsidaro. Užėjau pasidairyti, prekeiviai dar tik ruošiasi, reikės rytoj užeiti. Bet atidarymas gražus, įėjimas gėlėmis apibarstytas, aukojimo stalelis su smilkalais pastatytas.

Po darbo prie jūros, kaip visada. Prie išeidamas, kaip visada, savaip persižegnojau: galva vietoje, fotoaparatas marškinių kišenėlėje, telefonas kitoje kišenėlėje, piniginė kelnių kišenėje, kita piniginė kitoje kelnių kišenėje, kelnės užsegtos, reiškia viskas tvarkoj, galiu eiti.

Po ilgų geografinių tyrinėjimų pagaliau nustačiau, kad nėra tiesaus kelio į Džalandaro pliažą, nebent kaip tas povas mokėčiau tvoras perskristi. Šįkart ėjau pro Šv. Pauliaus bažnyčią, ji atidaryta buvo, žmonės užeidinėjo.

Šiandien alaus negersiu, reikia susirasti kitą lengvą gėrimą. Krautuvėse už prieinamą kainą vietinį portveiną pardavinėja. Galima ne visą butelį pirkti, o tik dalį - įpila į mažytį buteliuką nuo viskio. Visi gėrimai čia parduotuvėse dalimis pardavinėjami. Įsivaizduoju, kaip į mane pažiūrėtų, jei Lietuvos krautuvėje paprašyčiau, kad iš butelio atpiltų kokius du šimtus gramų. Taigi nusipirkau 150 gramų portveino ir nusinešiau ant stogo pas draugus.

Linksmosios kompanijos naujienos. Grįžo gruzinas, jis tik į Mumbajų trumpam tebuvo išvažiavęs. Atvyko dar vienas gruzinas, vardu Dato - jaunas (dvidešimt kelerių metų) plepus verslininkas, praturtėjęs iš biznio internete - pardavinėja kažką iBėjuje, ko nėra kitur, tik Gruzijoje. Jis tik čia susitiko su pirmuoju gruzinu. Stebimės su Deividu, tas nesitikėjo, kad nors kartą gyvenime gyvą gruziną sutiks, o čia du, vienas po kito. Kanadiečių porelė ir izraelietis išvyko. O australiečio vardas Džoš.

Ne tik paplepėti čia užlipau, bet ir pavalgyti. Užsisakiau hudrabadi - žalios spalvos ryžių su žirniais ir sūrio paneer gabalėliais (jie viduje, tie balti makaronai, tai kitas, europietiškas sūris užtarkuotas, tokia mada šiame restorane).

Geografinis nukrypimas Nr 3. Katiavaro pusiasalis, Sauraštra

Čia pasistengiau sužymėti svarbiausias pusiasalio vietas, tikriausiai dar svarbesnės liko nepažymėtos. Trumpas subjektyvus sąrašas, nesiremiu jokiais šaltiniais, tik tuo, kas užsiliko galvoje iš bendro išsilavinimo, ankstesnių paskaitinėjimų ir jau atsiradusios mažytės patirties.

Kathiavaro pusiasalis (kitaip vadinamas Sauraštra) praktiškai nebuvo Britų imperijos dalis, toje vietoje iki pat nepriklausomybės gyvavo pora šimtų nepriklausomų kunigaikštysčių. Lyginant su kitomis Gudžaratho dalimis, Sauraštroje gyvenimas vyksta lėčiau, čia visur ilgos pietų pertraukos.

  1. Diu. Miestas, kuriame dabar gyvenu.
  2. Somnathas ir Veravalas. Jau buvau šiuose miestuose kaimynuose. Mačiau Somnathe didžiulę Šivos šventyklą pajūryje, vaikščiojau po žuvim kvepiantį Veravalo uostą. Čia yra geležinkelio stotis, tad nenorintys iš Diu dardėti kur nors naktiniu autobusu čia persėda į traukinį. Užsienio turistų nerasta.
  3. Porbandaras. Mahatmos Gandžio gimtinė. Uostamiestis su cemento gamykla. Sako čia gražus pajūris, nors maudytis nerekomenduoja dėl nelygaus dugno. Čia yra ir mangrovių, kur knibžda daug visokios gyvūnijos. Čia (mieste, ne mangrovėse) gyvena nuo senų laikų atsikraustę afrikiečiai, jie sudaro atskirą dalitų (neliečiamųjų) pokastį Siddi. Ketinu patyrinėti šį miestą, jei darbai nesutrukdys.
  4. Dwarka. Vakarinis pusiasalio iškišulys. Vienas iš švenčiausių induistų miestų, čia Krišna buvo savo sostinę įkūręs. Todėl čia daug šventyklų, jas lanko piligrimų būriai, tame tarpe ir Vakarų kiršnaistai.
  5. Džamnagaras Savitas gražus senamiestis. Ajurvedinės medicinos ir hatha jogos centras. Vienoje šventykloje be perstojo giedama jau nuo 1964 metų - tai užfiksuota Gineso knygoje. Pakrantės tuščios, pliažuose tik paukščiai migruojantys pailsėti sustoja, gamtininkai retų jų rūšių čia randa. Eriko čia neseniai buvo, rekomenduoja ir man apsilankyti.
  6. Radžkotas. Didelis pramonės ir biznio centras su atstatomu senamiesčiu. Mahatma Gandis čia gyveno, yra jo muziejus. Šitas miestas Anandui labai patinka, čia jo giminaičiai gyvena.
  7. Džunagadas. Ketinu čia netrukus apsilankyti. Senas miestas su senamiesčiu, pilim, siena, kaip priklauso. Bet svarbiausia, kad šalia stypso toks aukštas vienišas kalnas, ant jo daug džainistų šventyklų. Į tą kalną reikia 10,000 laiptelių lipti - jei per sunku, užneš nešikai dhali. Jų įkainis nuo svorio priklauso, tad klientas iš pradžių pasveriamas ant tokių milžiniškų pakabinamų svarstyklių. Miestelyje dar yra zoologijos sodas.
  8. Palitana. Šalia šio miestelio taip pat aukštas kalnas, ant jo viena švenčiausių džainistų piligrimų vieta - Šatrundžajos šventyklų kompleksas. Galima per porą valandų ant to kalno užlipti, arba pasisamdyti nešikus, už kokius 300 rupijų užneš neštuvuose.
  9. Bhavangaras. Industrinis centras, čia atplukdo didžiulius laivus (net tankerius) išardymui, 20,000 darbininkų apninka juos kaip skruzdės ir dieną-naktį triūsdami per du-tris mėnesius išrankioja po dalelę. Čia mahatma Gandis mokinosi. Turistų beveik nėra, tik antikvarinių dalykų iš ardomų laivų ieškotojai užsuka.
  10. Sasan Giras. Čia yra draustinis, kuriame saugomi vieninteliai Pasaulyje išlikę Azijos liūtai. Čia safariai organizuojami, baltieji turistai su džipais vežiojami. Yra ir krokodilų veisimo centras.
  11. Mandhvi. Ši nuostabi pliažinė vieta prie druskingų dykumų yra netoli nuo Sauraštros, bet labai toli iki ten važiuoti aplinkui įlanką. Ten jau Kačo (Kachchh) teritorija, ten kitą kartą nuvažiuosiu.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...