Šiandien diena, kaip ir kitos. Dabar visos dienos, kaip šventė. Ryte: atsibudimas, vandens procedūros, pusryčiai pas Harešą, daržovių ir vaisių pirkimas turguje. Dieną darbas prie kompo. Paskui pokaitis. Paskui dar truputėlis darbo. Apie penktą išėjimas pasivaikščioti, dažniausiai prie jūros. Grįžtant socializacija ant Nilešo viešbučio stogo. Grįžus namo dienoraščio rašymas, korespondencija, vandens procedūros, Chaoso teorijos paskaitos prieš miegą (paprastai užmiegu pasiklausęs 10 minučių, tad 24 valandų paskaitų man dar ilgai užteks). Toks mano sanatorinis režimas dabar, jokių nuotykių, jokių įdomybių. Taip tęsis, kol naujos programos versijos neišleisiu. Greitai išleisiu, ilgai nesitęs. Tada pakeliausiu po Sauraštros istorines ir revoliucines vietas.

Per pusryčius susitikau naują gruziną Dato. Jis prie valgydamas Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą" skaitė originalo kalba. Paplepėjom. Prie mūsų priėjo kažkoks darbuotojas ir pasakė, kad pirmą valandą čia lankysis Indijos prezidentė. Reikės tuo metu neiti iš namų, nesimaišyti, netrukdyti.

Po pusryčių į rankdarbių mugę užsukau. Nusipirkau kai ko. Vienas ten muilą pardavinėjo, tokios kolekcijos dar nebuvau matęs. Tiesa, seivgardo ten nebuvo.

Ten ir vaisius-daržoves pardavinėjo, gražiai išpjaustinėtus ananasus bei arbūzus.

Pasivaikščiojimo metu eilinį sykį po senamiestį pasibasčiau. Ir vėl nuklydau kažkur, nors maniau, kad čia viską kiurai žinau. Radau naujų gražių kiemų, skersgatvių. Kai kurie namai išdažyti tiesiog fantastiškai:

Dar atkreipiau dėmesį, kad kai kur virš lauko durų lapų vėriniai kabo. Kai kur tikri sudžiūvę lapai, kai kur dirbtiniai, paauksuoti. Matyt, tai saugo nuo piktų dvasių.

Praėjau pro vakarinę mokyklėlę vaikams. Tie vaikai, kurie eina į mokyklą, tie daug apkrauti. Dieną atbūna valstybinėje mokykloje, vakarais tėvai liepia eiti į privačias vakarines mokyklėlės, ten geriau išmokina, mažiau vaikų klasėse, daugiau dėmesio mokytojai gali skirti. Tačiau susidarė įspūdis, kad gal pusė (jei ne daugiau) vaikų mokyklų nelanko, dirba visus suaugusių darbus, prekiauja krautuvėse ir turguose, kiekvienoje įstaigoje trinasi po keletą berniukų "na pabieguškach". Reikės daugiau pasidomėti Indijos švietimo reikalais.

Prie jūros sutikau australietį Džošą, jis plepėjosi su kažkokiu naujoku, ką tik čia atvykusiu. Pasisveikinau, prabridau pro šalį. Tas naujokas paskui pasivijo mane, klausinėjo kur geriau pavalgyti, kur apsipirkti ir t.t. Aš jau Diu senbuvis, viską žinau, daug ką galiu papasakoti.

Prieš užlipdamas ant stogo pas gerą kompaniją užsukau į alkoholio krautuvėlę portveino pilstomo buteliuką nusipirkti už 35 rupijas, bet radau ten ir tikro vyno, matyt vakar atkreipė dėmesį, kai jo teiravausi. Maharaštros vynuogių chardonay kainavo 450, brangus baisiausiai, bet visai panašus į tikrą vyną, visai neblogas.

Užlipęs ant stogo radau daug draugų. Tie, kurie turėjo išvažiuoti, neišvažiavo, kurie buvo išvažiavę - grįžo. Naujuosius sutiksim didelis būrys. Elodi renka tuščius bambalius naujametiniam punšui. O kitos prancūzės vardas Kamil. Prie kompanijos prisijungė pagyvenęs Švedas iš Stockholmo, jei dabar mus išrikiuotų pagal amžių, pirmas ir paskutinis būtų švedai. Dar atėjo porelė senų hipių iš Vokietijos, berods. Suskaičiavau, kad mūsų jau 14, nebeliks to jaukumo, tos šeimos. Na, bet vieni ateina, kiti išeina, o Anandas, Eriko, Radžas ir aš liksim dar bent savaitei kitais metais.

Štai tokia niekuo neypatinga diena. Bet man gerai.