Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimt šeštoji diena 2011.01.01

Pirmoji metų diena

« pradžion

pabaigon »

Taigi, grįžau namo viena basa koja ir atguliau miegoti. Taip prasidėjo reikšmingi visam Pasauliui 2011 metai. Prieš užmigdamas pagalvojau, kad tikrai turėtų būti nemažai globalių pokyčių, bet dar daugiau bus kitąmet, 2012-taisiais. Bet iki jų dagyventi reikia.

Šiandien ypatinga diena. Šventė. Šiandien išpublikavau naują savo programos versiją. Buvau ją paruošęs anksčiau, bet norėjau, kad data būtų 2011, todėl palaukiau truputėlį. Tiktai dabar padariau galutinę kompiliaciją, matysim, kas gausis. Dar beta, kol kas, bet final bus iki Velykų, pasistengsiu.

Atsibudęs pagalvojau, kad per daug internacionalizmo mano paskutinių savaičių buvime, per mažai Indijos. Todėl iš pradžių nuėjau gerti į vietinį barą, kur ne turistai renkasi, o vietinė šviesuomenė bei tamsuomenė.

Geras būdas susidraugauti - atnešti nuotrauką. T.y. nufotografuoji ką nors, paskui atspausdini nuotrauką ir duodi. Buvau nufotkinęs žirnių pardavėją gatvėje, padariau jo nuotrauką (tris dienas reikėjo laukti) ir, koks džiaugsmas, sutikau jį bare. Jis taip pat apsidžiaugė, supažindino su kartu geriančiais jo broliais ir kitais giminaičiais. Palikau namie parkerį, tai neužsirašiau jų vardų.

O paskui, kas paskui, užlipau ant Nilešo viešbučio stogo susitikti su gerąja kompanija. Šį vakarą darėm klasikinės muzikos koncertą: uždėjau Bachą, Smetaną, Šopeną, Sibelijų, lyg ir tiko visiems, ypač prancūzaitėms. Gaila, kad Deividas išvažiuoja rytoj. Gal dar persigalvos, čia Diu visi netikėtai pasilieka. Šitas misetas turi kažkokią trauką, daug kas čia įstringa ilgam. Pavyzdžiui Anandas čia pernai septynis mėnesius pragyveno. Arba aš. Arba Eriko.

Dar grįžtant apie tą kastų klausimą. Jų čia daug, ne tik tos keturios žinomos. Visi stengiasi savo išvaizda parodyti, kuriai kastai priklauso. Ir savo turtais. Tas, kuris važiuoja yra automatiškai aukštesnės kastos, už tą, kuris eina pėsčias. Todėl pėstieji turi trauktis į šalis nuo pravažiuojančio transporto (dažniausiai motociklų ir rikšų), o važiuojantieji visai į tuos pėsčiuosius dėmesio nekreipia. Na pervažiuos vieną, kitą - tik daugiau vietos atsiras. Panašiai ir su telefonais. Jei kalbiesi telefonu, reiškia esi aukštesnės kastos už tuos, kurie telefono neturi. Tai reiškia, kad tie betelefoniai turi laukti, kol baigsiu kalbėtis. Ir jei užsimanysiu kam paskambinti, kiti turi kantriai laukti. Tikiuosi tas dalykas neužilgo baigsis, nes jau biedniausi ubagai čia pradeda telefonus įsigyti.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...