Trys mėnesius jau bastausi po svečias šalis. Ką aš čia radau? Kaip mane pakeitė ši kelionė? Tai suprasiu kai grįšiu, kai praeis kiek laiko.

Šiandien vykstu į miestą, kurį aplankyti seniai ketinau. To miesto vardas rašosi Galle, tariasi "Gaul" ("l" minkšta).

Iš pradžių išsimaudžiau vandenyne ir papusryčiavau Boat House restorane. Jo šeimininko vardu Samasya žmona pavaišino mane omletu ir čia populiariais pyragėliais rolls. Paskui išvedė mane į kelią ir parodė, kur reikia autobusą į Galę gaudyti.

Pasigavau mikriuką su kondicionieriumi vežančiu turtingus keleivius iš Kolombo į Matarą. Kainavo 80 rupijų (1,8 Lt) - brangiausias valandos kelionės transportas šioje šalyje, neskaitant triračių ir taksi.

Išlipau kažkokioje sankryžoje, kur toliau eiti nežinau, žmonių krypties pasiklausiau. Prie vieno parkelio radau turizmo informacijos centrą, vidun užėjau. Ten pradavinėja storas brangias knygas, o nemokamai dalinamų lankstinukų apie Šri Lanką beturi tik ispanų ir korėjiečių kalbomis. Ispanų tinka, bus proga prisiminti, juolab, kad neseniai sumąsčiau iš Šri Lankos skristi ne namo, o aplankyti pernykštę žiemojimo vietą Kanaruose , kol dar Lietuvoj žiema pilnai nepasibaigė ir FiDi neprasidėjo. Konkrečiai apie savo Galės miestą turizmo centras nieko spausdinto neturi - nei žemėlapių, nei atvirukų, nei lankstinukų.

Suvalgiau parke ledų ir patraukiau link forto pro didelę autobusų stotį. Ten scena pastatyta, ansambliukas groja šrilankietiškas estradines daineles - europietiško skambesio su pietietiškais garsiniais prieskoniais. Toliau beeinant mane užkalbino vienas jaunuolis. Taip susipažinau su Dinešu.

Iš pradžių maniau, kad čia eilinis helperis ir iš karto pasakiau, kad man jo pagalbos nereikia. Jis pasakė, kad pats turi daug laiko iki kažkokio susitikimo, tai su malonumu mane pavedžios po fortą. Įspėjau, kad pinigų jam neduosiu, trumpai papasakojau apie helperį Maiklą, kurį buvau sutikęs Kolombe. Ir dar įspėjau, kad į jokias parduotuves neisiu, nieko nepirksiu. Dinešas pasakė, kad jokių pinigų jam iš manęs nereikia, jis nori pasipraktikuoti angliškai bendrauti, pats veda anglų kalbos pamokas Ambalangodos mokykloje.

Iš pradžių nuėjom į istorijos muziejų. Trys salės, chaotiškai išdėstyti eksponatai, 500 rupijų. Budistų šventyklose daugiau ko pamatysi.

Paskui mane nuvedė į olandišką reformatų bažnyčią. Jos darbuotojas pasiūlė paaukoti ir pasirašyti knygoje. Įspėjo, jog mažiausia auka 100 rupijų, priėjęs pažiūrėjo, ar nemetu dėžutėn mažesnio banknoto. Tada pafotografuoti leido. Bažnyčios grindys antkapiais grįstos, ant jų olandiški užrašai dar iš XVII amžiaus. O ant sienų lentos jau angliškos, jau britų imperijos laikais prikabintos. Antkapių daug ir šventoriuje.

Išėję iš bažnyčios palei forto sieną patraukėm. Pakeliui kokoso atsigėrėm, už porą mažų riešutų 100 rupijų nulupo. Turistinė vieta, vienok, mano kaime dvigubai pigiau.

Apėjom visą fortą sienos viršumi. Kitoje įlankos pusėje matėsi didelė budistų šventykla, ją japonai spėjo pastatyti, kai trumpam per II pasaulinį karą buvo salą okupavę.

Gyvačių kerėtojų Indijoje nemačiau (Dwarkoje nešiojosi gyvatę, bet jos nekerėjo), o čia vienas buvo. Daviau 20 rupijų už tai, kad nufotografavau.

Viename iškyšulyje žmonės maudėsi. Vienas vis taikėsi šokti nuo skardžio, aš taikiausi tą šuolį nufotografuoti, bet persigalvojo, nebešoko.

Dinešas man papasakojo apie Galės miestą. Vis dėl to seniau pavadinimą tardavo taip, kaip rašo: Galė. Ir ne olandai jį taip pavadino, čia seniau kirtosi prekybos keliai, ir buvo daug vežimų, kurie singališkai vadinasi galė. Tas fortas seniau prieš olandus portugalams priklausė. Atvykę portugalų prekybininkai paprašė vietinio kunigaikščio skirti jiems truputį žemės įsikūrimui, tas jiems davė jaučio skūrą ir pasakė, kad gali pasiimti tiek žemės ploto, kiek aprėps su ta oda. Gudrūs portugalai nenusiminė po tokio pasityčiojimo, iš tos odos išrėžė plonytę juostelę ir ja apjuosė visą pusiasalį, kur dabar Galės miestas. Tokią legendą man papasakojo Dinešas.

Dar papasakojo, kaip cunamis buvo nuniokojęs didelę miesto dalį - stadioną ir autobusų stotį. Fortas liko sveikas, tik vidun kiek vandens pribėgo.

Vienoje vietoje matėme, kaip policininkai vieną porelę auklėjo. Kaip jau seniai pastebėjau, jaunieji šrilankiečiai labai romantiški, visur kur gražios vietos, sėdi porelės apsikabinusios. Fortas buvo pamėgta tokių pasimatymų vieta, bet kažkam užkliuvo, kažkas pasiskundė, ir pradėjo drausti čia poruotis. Be reikalo, nieko nepadoraus niekas nedaro, net nesibučiuoja, tiktai sėdi apsikabinę.

Atsisveikinau su Dinešu, sutarėm, kad aplankysiu jo mokyklą Ambalangodoje. Nevažiavau tiesiai namo, dar į Hikaduwą užsukau. Norėjau vėl užeiti į Funky barą pliaže, ten apygreitis wifi internetas, ten nuotraukas uploadinau. Kaip ir priklauso turistinėje vietoje, čia viskas brangu ir neskanu. Už šaukštą atšalusios bulvių košės, konservuotų pupelių ir sūrio gabalėlį teko suploti 350 rupijų.

Namuose atsiradau prieš temstant, dar saulėlydį gražų spėjau nufotografuoti.

Ir dar atkreiliau dėmesį į pajūrio palmių šaknų darinius. Tos palmės atlaikė cinamį.