Vakar grįždamas iš Galės stebėjau vieną reiškinį. Autobusan įlipo du budistų vienuoliai, abu už mane jaunesni, jaunesnysis visai dar vaikas. Močiutė sėdėjusi priekyje kaip mat atsistojo ir užleido jiems savo vietą. Tie atsisėdo išdidūs, net nepadėkojo senutei, kuriai tikrai nelengva stovėti. Konduktorius prie vienuolių nepriėjo bilietų parduoti, jie veltui visur važinėjasi. Tokie tat papročiai šioje rojaus šalyje.

Šį rytą atsibudęs tingėjau keltis ir galvojau apie tokį vieną prietaisą, kurį gal jau galima sukurti, gal toks ir sukurtas jau. Sąlyginai tą prietaisą pavadinkim "Plionkė-1". Tai būtų į akinių rėmelius įmontuota video kamera, mikrofonas ir atminties talpykla. Gal viskas ir tilptų į neseniai buvusius madingus (gal tebemadingus) rėmelius storomis kojelėmis. Akumuliatoriai, turbūt, daugiausiai vietos užimtų. Viskas, ką matei, girdėjai ir sakei būtų fiksuojama. Pusėtinos kokybės paros įrašas gal tilptų į kokius 10 GB. Kai reikia, atsisuki kokį nori momentą iš savo gyvenimo ir peržiūri kišeniniame kompiuterėlyje, t.y. mobiliake. Apdorojant visas kokios nors kontaktuojančios grupės žmonių "plionkes", visokiausius modeliavimus būtų galima taikyti, drugelio efektą pražaisti... Uchty, kaip įdomu. Šokau iš lovos ir nubėgau į okeaną bangose prasimankštinti.

Šiandien du kartus valgiau Boat House restorane. Vienuoliktą valandą priešpiečius, penktą, prieš Saulei besileidžiant, pavakarius. Priešpiečiams padarė mano užsakytų salotų, bet ne taip, kaip buvau prašęs. Kitą kartą pažadėjo paruošti teisingai. Pavakariams suvalgiau porą skanių hoperių. Restoranu ta vieta tik vadinasi, iš tikrųjų tai paprasčiausia kaimo užeigėlė. Pirmom dienom ten buvo pigu, dabar pabrango, matyt tikrina, kiek aš galiu mokėti. Kai kaina pasieks Lietuvos kavinių lygį, pradėsiu kitur vaikščioti.

Smėlio pilna lova. Iš pliažo prisinešė, ar iš manęs jau byra?