Šiandien buvau prižadėjęs aplankyti naują pažįstamą Dinešą, tad iš pat ryto išėjau į kelią, pasigavau autobusą ir pirmyn į Ambulangodą. Autobuso priekyje rezervuotos vietos pažymėtos, nėščios moterys ir vienuoliai čia turi privilegijas.

Pasitrainiojęs aplink stotį, imbierinio alaus atsigėręs (brangus čia, 80 rupijų už mažytę skardinėlę) paskambinau Dinešui, netrukus jis privažiavo savo triratuku. Patraukėm į šalia esantį Korundagaha (Cinamono) miestelį , ten anglų kalbos mokykla, kurioje Dinešas dirba. Susipažinau su mokytojais, Dinešas išbėgo trumpam kažkokių reikalų tvarkyti, mane tuo tarpu pasodino klasėje paskutiniame suole, kaip kokį inspektorių. Pažiūrėjau, kaip jauna mokytoja mažiukus anglų kalbos mokina, išsitraukiau savo kompą padirbėti, tuom atitraukdamas vaikų dėmesį.

Grįžo Dinešas ir mes patraukėm plantacijų apžiūrėti. Pirmiausia ten, kur auga arbata. Čia skabo visus lapelius, rūšiuoja paskui. Paėmiau skirtingų rūšių lapelius, nufotografavau, pakramčiau - kokia kartybė...

Paskui nuvarėm į cinamonų sodą, ten įdomiau. Buvau įspėtas, kad nelįsčiau į medžių tankumynus, ten kobros gyvena. Dar ten gyvena laukiniai povai, jų klykavimas nuolat girdėjosi, bet tik iš tolo pamačiau vieną šmėkstelėjantį, baikštūs paukščiai.

Dinešo pamokytas nuskyniau cinamono lapelį ir pakramčiau jo kotelį. Labai malonus saldžiarūgštis skonis, jokio kartumo, aitrumo.

Bet ne dėl skanių lapų kotelių cinamonus augina. Nuėjom pažiūrėti, kaip gaminamas tas cinamonas, kurio skonis ir kvapas iki šiol primena vaikystę, kai to prieskonio užbarstydavo ant nelabai mėgstamos manų košės, tada ji skani pasidarydavo.

Nuo išsišakojusio medžio (greičiau krūmo) atkertamas vienas kamienas, nugenėjamas, apipjaunamas, kad ilgis standartinis būtų, smarkiai braukomas geležiniu brūkliu, kad žievė lengvai ir gražiai nusiimtų. Plonesnių kamienų žievė apvyniojama storesnių kelis kartus. Tokie vyniotiniai kraunami ant balkio džiūti. Likę pagaliai naudojami kurui. Viską daro žmonės rankomis, ant žemės sėdėdami.

Paskui apžiūrėjom laukus, kur auginami cinamono sodinukai. Daug tūkstančių plastmasinių maišelių su sodinukais didžiulį lauką užima.

Paskui dar sykį pamačiau, kaip ananasai auga. Anksčiau mielus skaitytojus buvau suklaidinęs, kad jie šakniavaisiai, kaip burokai, bet buvau pataisytas, kad taip nėra, ačiū vienai mielai skaitytojai. Kaip yra iš tikrųjų, parodyta žemiau.

O paskui atvažiavom į aliejinių palmių plantaciją. Labai dailios palmės, įspūdingi vaisiai didžiulėse kekėse. Moterys tik po vieną tokią kekę pakelia, po vieną nešioja iš palmyno prie kelio, kad paskui traktoriukas surinktų. Rodos vaisiai turėtų būti skanūs, bet visai nevalgomi, tik aliejus iš jų spaudžiamas. Palmių aliejus čia visur naudojamas, matyt, jis pigesnis už kokosų aliejų.

Man buvo parodyta, kaip tos palmės iš sodinukų auginamos.

Aplankėm ir kaučiukmedžių plantaciją. Tie balti sakai staigiai stingsta, juos prakrapštyti nuolatos reikia, tuo ir užsiima tamilės darbininkės. Sako nelengvas ir mažai apmokamas darbas, jos dirba septynias dienas per savaitę, kad šeimą galėtų išmaitinti.

Paskui nuvažiavom pas Nilešo draugą arbatos gerti, nusifotografavau su svetinga šeima.

Paskui nuvažiavom į Dinešo namus pietauti. Stalas lūžo nuo tradicinių šrilankietiškų vaišių: ryžiai kokoso piene, žirnių košė dhal, žuvis ir kitos daržovės.

Paskui dar sykį į mokyklą nuvažiavom. Buvau pristatytas mokytojams ir paprašytas kelioms klasėms po trumpą pamokėlę pravesti. Laba diena mokiniai, mano vardas toks ir toks, atvykau iš Lietuvos, yra tokia nedidelė šalis Šiaurėje, ten dabar labai šalta ir daug sniego, dabar prašau kiekvieną prisistatyti. Po to atsakinėjau į klausimus, kuriuos daugiausiai mokytojai uždavinėjo, vaikai sarmatijosi.

Paskui nuvažiavom į vieną budistų šventyklą netoliese, garsėjančią didele gulinčio Budos statula. Ten dirbantis jaunuolis šiek tiek papasakojo apie šventyklą, bet iš pradžių paprašė paaukoti, nes be užsienio turistų investicijų neužtenka lėšų gulinčiam Budai iki galo nudažyti. Aukų knygą parodė, ten lankytojai iš viso Pasaulio priaukoję kas po 2000, kas po 1000, kas po 500. Ir aš daviau 500, nusistebėjęs, kad tokių didžiulių šventyklų, pagodų buvo pristatyta neremiant užsienio turistams, o dabar vienos statulos nudažyti nebesugeba. Didelis Buda, daug dažų reikia, paaiškino.

Budistų šventyklose fotografuoti dažniausiai leidžia, tiktai pozuoti negalima. Nufotografavau eilėn sustatytus Budas ir medituojančius išminčius, o gulintis Buda kadre neišsitenka.

Salės galuose skulptūrų ansambliai. Viename gale pavaizduotas iš Indijos atėjęs tamilų karalius su savo kariauna, kitame salės gale singalų karalius su savo palyda. Tamilai, kaip priklauso, tamsiaodžiai, singalai baltaodžiai.

Nuo to laiko singalai ir tamilai kartu saloje gyvena. Taip man papasakojo šventyklos prižiūrėtojas ir pakvietė čia apsilankyti vasario 17. Tą pilnaties vakarą čia bus uždegta 2011 žibintų.

Parvažiavęs namo dar spėjau Saulę palydėti. Ilga ir įspūdinga buvo diena.