Ketvirtoji diena 2010.01.24

10:00

Atsibudus penkiolika minučių dvigubos mankštos. Keliams ir mazgams vienu metu. Kelius lankstau, kaip mokino fizioterapijos trenerės, smegenims apšildyti leidžiu „Spanish with Michel Thomas“ pamokėles.

"Domingo. Pablo esta bjen bestido oy. Pablo esta boračo" kartoju paskui Mykolą iš lėto mindamas įsivaizduojamo dviratuko pedalus.

Šiandien sekmadienis. Šiandien nieko neturi atsitikti. Šiandien nieko įdomaus neįvyks. Šiandien išsitrinksiu galvą, nusiskusiu. Šiandien pabandysiu įsiūti iškritusią kišenės sagą. Gal šiandien vakare apsivilkęs baltais marškiniais išeisiu pasivaikščioti "bjen bestido", kaip tas Pablo.

Neketinu gerai išmokti ispaniškai, tik šiek tiek. Kad šiek tiek suprasčiau ir šį bei tą galėčiau pasakyti. Kalbos pamokėlių tikslas yra neleisti sau nukvakti. Patreniruoti atmintį. Atitolinti senatvinį marazmą. Nerimą sukėlė pastebėjimas, kad vis dažniau kažkur "užkrinta" kai kurie vardai ar skaičiai. Kūną susigadinau beviltiškai, bet protą privalau išsaugoti sveiką kiek ilgiau. Žinau nemažai vyresnių žmonių, kurie nebesusigaudo šiandieniniame pasaulyje (nekalbant jau apie kompiuterius), žiūri priešiškai į viską, kas nauja, neįprasta ar jiems per sudėtinga suprasti. Neužilgo jie sunkiai išgyvens be kitų pagalbos, kai kurie jau dabar patys nebeišsilaiko (tačiau kaip jie mėgsta mokyti kitus, kaip reikia gyventi...). Baisiai nenoriu tokiu patapti. Todėl vos atsibudęs ir mankštinu savo makaulę.

Todėl ir šį dienoraštį užsivedžiau. Noriu išmokti sklandžiai ir labai greitai dėstyti savo mintis. Tai būtų tokia dar viena penkiolikos minučių proto mankšta. Kol kas nelengvai sekasi tilpti į 15 min. per prisėdimą.

Bet ne dienoraščio rašyti čia atvykau, o įkvėpimo gaudyti. Todėl persijungiu prie svarbesnių darbų.

23:00

Beeinant prie jūros supratau, jog stebuklas neįvyko. Kur buvęs, kur nebuvęs artritas sugrįžo į neseniai operuotą kelį. Laipioti laiptais pasidarė baisiai sunku. Kad tik nereiktų šią naktį vilku kaukti. Gal pavyks tą skausmą kaip nors vaistais numušti.

Vis tiek nesigailiu, kad išėjau. Temperatūra +23, man pats tas. Pavakario saulė gražiai apšvietė palmes, jas fotografuoti dar nenusibodo. Susiradau vieną vietelę po palme su gražiu vaizdu. Ateisiu čia pasėdėti. Pasėdėjus pusdienį gal ir įkvėpimas ateis. O pasėdėjus ilgiau, gal ir nušvitimas... (jis ateitų greičiau pasėdėjus dieną saulėje).

Belipant vingiuota gatvele aukštyn vos susilaikiau nuo pagundos pasigauti taksi. Pro šalį praėjo moteriškė dainuodama. Nebe pirmą kartą čia girdžiu garsiai dainuojančius negirtus praeivius.

Buvau įspėtas, kad pamatę dar neįdegusį naujoką, mane turėtų apnikti visokie prekeiviai ir prašytojai. Bet niekas neapninka, tik retsykiais kokį lankstinuką paduoda. Pro šalį nuolat lėtai pravažiuoja policijos mašinos, daug stovinčių policininkų. Matyt vyksta kokia nors poilsiautojų ramybės saugojimo akcija.

Pasiilgau gyvo bendravimo su žmonėm. Ir negyvo taip pat - stebėtinai mažai gaunu elektroninių laiškų iš Lietuvos. Iššalo ten jie visi turbūt. Bet ne susirašinėti čia atskridau, o įkvėpimo ieškoti.