Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Aštuntoji diena 2010.01.28

Gyvenimas įsivažiuoja į pastovų ritmą

« pradžion

pabaigon »

14:00

Dirbau iki pietų neatsitraukdamas. Philip Glass ankstyvieji kūriniai užuot padėję susikaupti, verčia suktis dervišų šokyje, todėl persijungiau į J. S. Bachą. Tyliai leidžiami midi failai nuteikia darbui, būtent midi, o ne tikras atlikimas. Visa Bacho midi diskografija (virš 1000 gabalų) sutelpa į 50 MB, reikia leisti tyliai tyliai, kad vos vos girdėtųsi. Sukuria jaukumo nuotaiką, muzika nesikartoja.

"Buenos tardes", pasisveikino kaimynas airis, kai išeidinėjau pietų pasivaikščiojimui. "Buenos dias", atsakiau. Ne, "buenos tardes", sako, jau yra po pusiaudienio. Turbūt jis girdi, kaip ryte mokausi kalbos.

Vėl klaidžiojau po San Fernandą. Žiūrinėju, ką žmonės valgo priešpiečiams gatvės užeigėlėse. Kompleksinis pavalgymas kainuoja nuo 7 iki 10 eurų. Suintrigavo mažos bulvytės (papas) su padažu. Reikės pabandyti. Ne dabar, išduočiau savo vakar virtą  bulvių sriubą, belaukiančią, kol ją pabaigsiu pietums.

Jau savaitę čia gyvenu, dar nė karto nelijo. Net kai apsiniaukę, šviesiau negu Lietuvoj.

Susitvarkiau buhalterinius reikalus. Išlaidos maistui siekia 11,5 euro per dieną, įskaitant vyną. Tikiuosi, praėjus mėnesiui pavyks numušti iki 10.

23:00

Vakare lauke atšalo (koks +20C). Baras sausakimšas, bet barmenas man pasaugojo vietelę kažkur užpečky. Pradedu naudotis pastovaus kliento privilegijomis. Čia jau priprato, kad kaip laikrodis lygiai aštuntą ateinu ir pradedu žvalgytis, kur pasidėti savo kompą.

Šį vakarą laukiau tos valandos, namuose nuo Bacho muzikos pasidarė taip ilgu, panorau atsirasti tarp žmonių.

Linksmoje kompanijoje atsakinėju į e-laiškus, bendrauju skaipu, bandau aprašinėti šios dienos įspūdžius. Šiandien nieko įdomaus neatsitiko. Gyvenimas įsivažiuoja į pastovų ritmą, nepajusiu, kaip prabėgs mėnuo, kitas. Reikės paįvairinti savo būtį - nuvažiuoti dienai į sostinę, ar kur į kalnus, ar išplaukti laiveliu į Puerto Mogan. Bet tokią šventę galėsiu sau leisti tik tada, kai būsiu arčiau įkvėpimo, kol kas dar reikia rutiniškai padirbėti.

Lietuvoje likę draugai skundžiasi šalčiu, krize, nesąžiningais politikais. Kaip norėčiau visus surinkti į krūvą ir nuvesti į Kanarus. Ateikit čia, visi geri žmoneliai, su savo gyvulėliais, žvėreliais, paukšteliais bei vabalėliais. Te palieka sušalusiame krašte tik nedori valdininkai, politikai ir kiti žūlikai. Kanarų salose įkursim naujus kaimus (Naująjį Vilnių ir NewNaująVilnią), auginsim bananus ir avokadus. Ir bulves galėsim kasti ištisus metus.

Bet štai mano vynas eina į pabaigą, trečio užsisakinėti neketinu.  Įkaušęs lengviau rasčiau kalbą su vietiniais, bet bijau šalutinių efektų. Gal kada vėliau, kitą kartą. Ne vyno gerti čia atvažiavau, o įkvėpimo ieškoti.