12:00

Ryte atsibudęs tingėjau keltis ir ilgai galvojau apie tokį topologinį uždavinį kaip dviem kirminams nesusitikti obuolyje. Ar įdomu gyventi kirminui obuolyje? Gyvenimas maiste. Pieno upės ir medaus krantai. Šokolado kalnas. Trobelė iš sausainių. Valgoma viskas, kas aplinkui. Matyt laikas pusryčiauti, todėl atsikėliau ir išsiviriau arbatos.

Nuėjau provizija apsirūpinti. Šį kartą į Superdino krautuvę. Anksčiau ten buvau tik žvilgtelėjęs. Pasirodo, tas supermarketas didesnis nei maniau. Tikra Maxima. Tik labai pigaus vyno neradau. Užtat yra nebrangaus vietinio ožkos sūrio. Bet šiaip Markedonoje pigiau ir ji arčiau, ten pirksiu toliau.

Kartu su daržovėm nusipirkau papają. Dar nežinau, kaip ją valgysiu.

18:00

Šiandien reikia socializuotis, esu nusipirkęs pakvietimą į paeljos fiestą. Nusiskutau, išsimaudžiau su dukros paliktu šampūnu ir visas kvepiantis žemuogėmis užlipau ant pensiono stogo. Pokylio pradžia 14:00, aš atėjau 14:30, manydamas, kad būsiu pirmas, ko gero. Pasirodo, čia punktualumas visai ne pietietiškas - žmonių jau prisirinkę tiek, jog vos radau vietos prie stalo. Baliaus vedantysis DJ Mario man uždėjo girliandą, pasijutau, lyg į Havajus atskridęs. Priešais mane sėdėjo linksma italė iš Brescijos, vis šnekino mane. Dabar jau ispaniškai kalbu geriau nei itališkai, bandžiau plepėtis tų kalbų mišiniu, vis įterpdamas angliškus žodžius, dėl kurių pašnekovė purtė galvą, duodama suprasti, jog nemoka ir nenori girdėti anglų kalbos. Ji apsidžiaugė, kad gerai atsiliepiau apie jos miesto kaimynystėje esantį Iseo ežerą, kuriuo turėjau laimės grožėtis prieš penketą metų. Savo ruožtu ji beveik iš karto teisingai pasakė mano šalies sostinę - apsišvietusi ponia. Visi kiti sėdėję prie mūsų stalo buvo norvegai.

Vikingų, Nenseno, Amundseno ir Hejerdalo palikuonys sudaro didelę pensiono gyventojų dalį. Gal būt jų čia daugiau, negu vokiečių. O gal tik taip atrodo, nes norvegai aktyvesni, labiau bendraujantys, jų pilna mano bare. Vokietukai, rodos,  labiau užsisklendę tarp saviškių, sėdi prie stalelių šalia savo namelių. Vokietukai beveik visi pensininkai, ramybės čia ieško, o norvegai ne visi pensininkai,  daugiausia ieško nuotykių ir linksmybių. O aš ieškau įkvėpimo. Kai tai pasakau norvegams, jie supratingai linksi.

Pradžioje prisikrovėme salotų iš bufeto, netrukus pranešė, kad gatava paelja. Tai ispanų baliaus patiekalas, ruošiamas ir valgomas kompanijose. Tai lyg toks plovas didžiulėje keptuvėje, tik į ryžius dedama viskas, kas turima: visokios mėsos gabaliukai, dešros-dešrelės, žuvys-žuvelės, kalmarai-aštuonkojai, krevetės-langustai, moliuskai visokiausių rūšių.

Paragavau tų ryžių, užsigėriau truputėlį sangrijos - vaisų vyne skonis iki šiol burnoj jaučiasi. Ten buvo ir gryno vyno, alaus bačkutė stovėjo kampe, prie paeljos dalinimo stalo buvo ir stipresnių gėrimų. Baliaus mokestis tikrai simbolinis - už 8 eurus niekur tiek neprivalgysi ir neprigersi. Deja, mano dieta to neleidžia.

Prasidėjo dainos ir šokiai. Baliaus vedantysis D. J. Mario pats dainavo ir kitiems mikrofoną kaišiojo. Paskui mosuodamas vėliava sukvietė poilsiautojus šokti traukinuko. Bijojau, kad ir mane temps į ratelį, bet nebuvo to įkyrumo, kaip mūsų baliuose.

23:00

Palikau senukus linksmintis (ir pats toks neužilgo būsiu, jei pasiseks), nuėjau prie jūros paskaityti saulutėje. Nėra šiandien saulutės, debesys ir žvarbus vėjas. Vakar buvo pavasaris, šiandien jau ruduo. Jei rytoj oras pasitaisys, eisiu į kopas - turi jos kažkokią trauką. Jei bus kaip šiandien - pašvęsiu sekmadienį darbui namie.