12:00

Labai ilgai miegojau, matyt kompensavosi susidėjęs į krūvą kelių savaičių neišmiegotas laikas. Diena saulėta, reikia eiti į kopas. Šiandien sekmadienis, šiandien turi susigulėti mintys, kad rytoj visokie sprendimai ateitų į galvą.

Atsigulęs ant smėlio paskaitysiu knygą, kas begali būti geriau.

23:00

Kuprinėlę ant peties, skrybėlę ant galvos ir pirmyn į pliažą. Pakeliui vos išsisukau nuo apspitusių juodaodžių moteriškių, norinčių su manim susipažinti.

Žmonių daug, nes saulės daug ir vėjo mažai. Pirmas pailsėjimas tik atėjus prie jūros - paskaitysiu keliolika puslapių ir brisiu toliau per smėlį. Pasitiesęs rankšluostį ir pradėjęs kelninėtis pastebėjau, kad raktų kišenėje nėra. Jų nėra ir kitose kišenėse. Iš pradžių šio fakto nesureikšminau - palikau namuose, matyt. Jei ir pamečiau, padarys naują. Bet paskui darėsi vis neramiau. O gal jau tuo raktu kas nors rakina mano studiją ir taikosi į mano kompą be kurio įkvėpimo ieškojimas praranda prasmę. O dar prie rakto buvo atminties pakabukas su visais bekupais. Svarbiausius dalykus numetu į serverį, bet paskutinį kartą šią operaciją seniai beatlikau. Būtų riesta prarasti kompą ir pakabuką vienu metu. Greičiausiai tą raktą užtrenkiau namuose, bet pajutau, kad nebus man ramu tol, kol negrįšiu ir neįsitikinsiu pats.

Štai kodėl šiandien daviau keletą km papildomos apkrovos savo kojoms, kurios vakar buvo smarkiai įsiskaudėjusios.

Per kaitrą grįžau namo, radau raktą duryse iš lauko pusės. Iš vienos pusės apsidžiaugiau, iš kitos pusės susimąsčiau, kaip galėjo taip atsitikti. Rodos, išeidamas kalbinau katytę įsitaisiusią prie durų ir užmiršau raktą pasiimti. Jei tokie dalykai progresuos, Alzhaimeris nebetoli.

Taigi, pradėjau kelionę į kopas iš naujo. Pusvalandis žygiavimo, pusvalandis skaitymo. Piečiausiame salos taške, kur kopos sudaro trikampio formos iškyšulį, vėją gaudo parabanglentinikai - ten visada smarkia pučia. Žiūrint kur. Jei į Rytus, geriau degintis Plaja del Ingles pusėje, jei į Vakarus - Maspalomas. Už to kyšulio darosi sunku eiti link švyturio - smėlėta pakrantė baigiasi, prasideda akmenukai. Ten geriau palypėti į kopas ir eiti keteromis.

Iki švyturio nedaėjau - nusprendžiau grįžti pakrante. Kojos dar laiko, nevažiuosiu atgal autobusu. Apsisukau ir brendu atgal. Saulė šviečia už nugaros, vaizdas nuostabus. Pakeliui grožėjausi visokiais gamtos stebuklais. Nuo kopų teka smėlio upės su kriokliais. Vieną pabandžiau nufilmuoti, žiūrėkit čia.

Kitą stebuklą sukuria bangos plaudamos išmestus į pakrantę akmenėlius ar kitus objektus. Aplink juos nutekėdamas vanduo sukuria fantastinius piešinius.

Žmonės pliaže taip pat bando kažką sukurti. Štai ką iš akmenų sudėliojo dvi mielos bobutės:

Taip estetiškai pamalonintas grįžau namo, išsiviriau marokietiškos sriubos iš pakelio ir nuėjau į barą internetintis.