Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimtoji diena 2010.03.11

Jubiliejų diena

« pradžion

pabaigon »

11:00

Štai ir išaušo gražus saulėtas šventinis rytas. Mano buvimo Kanaruose jubiliejus (penkiasdešimtdienis) sutampa su Nepriklausomybės atkūrimo diena. Graži šventė, ypač prisimenant jos atsiradimą, pačiam virus tame procese.

Tačiau nenusipelniau prašmatniai švęsti 20 metų gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje ir 50 dienų Ispanijai priklausančiose Kanarų salose. Švęsiu kukliai, vienas pats.

Anądien perrinkinėdamas savo daiktus čemodane radau kažką susuktą į maišelį. Jezus Marija ir Šventas Jūzepai, pagalvojau, čia gi sūris, užmirštas išgulėjęs pusantro mėnesio. Kaip simboliška bus dabar jį valgyti. Geras sūris, žemaitiškas, namų darbo. Už akmenį kietesnis, puikiausiai tiks minimalistinei mitybai.

Jei jau užėjo mintis apie minimalistinę mitybą, reikia nueiti į kinų krautuvėlę, kurią jau seniai buvau aptikęs San Fernande. Pakeliui pastebėjau įdomią statulą parkelyje tarp Franko našlės gatvės ir greitkelio. Toks siauras-ilgas parkelis, gražiai sutvarkytas, aptvertas iš visų pusių, įėjimą ne taip lengva rasti. Po jį vietiniai vedžioja šunelius, atsiveda žaisti vaikus.

Prisipirkau skanių kiniškų dalykėlių, daugumos net nežinau, kaip valgyti, bet minimalistinei mitybai turėtų tikti.

Grįžęs kai kurių paragavau, deja ten daug cukraus, negalėsiu jų valgyti. Atiduosiu kam nors. O atrodė visai nesaldūs... Nieko, yra ir tinkančių. Išvada: reikia mokytis kinų kalbos ir ypač rašto. Keliaujant po Kiniją (baisiai norėčiau), reikėtų pasisamdyti pagalbininką (geriau palydovę), kuris(i) visą laiką būtų šalia ir viską verstų bei aiškintų. Sako (rašo), kai kurie vakarų keliautojai taip ir daro.

23:00

Šį vakarą tuščiame pajūryje vėl lakstė tie maži paukšteliai, vis pabėgdami nuo atslenkančių bangų. Ką jie ten randa, rodos jūra nieko neišplukdo.

Pirmą kartą šiame kurorte pamačiau gyvąsias statulas. Viena jų puikiai vaizdavo laukinį, gal salos aborigeną. Tik žmonių labai mažai tepraeina, dar mažiau pinigėlį numeta. Gal mano 50 centų jį nors kiek pradžiugins.

Sutikau savo seną pažįstamą, rodantį pirštu į dangų. Daviau ir jam puseurį nepriklausomybės atkūrimo proga. Padėkojo žmogus, bet fotografuotis labai jau nenori.

Grįžtant iš pasivaikščiojimo pajūriu besileidžianti saulė išlindo pro debesis ir viską taip gražiai apšvietė, nuauksino. Padariau keletą gražių nuotraukų.

Sako, karnavalas jau prasideda čia, bet niekur nesijaučia. Mačiau tik vieną iškabą.

Nepriklausomybės atkūrimo iškilmes pratęsiu bare prie vyno taurės su norvegais. Jie žino apie Lietuvą.