23:00

Išaušo gražus penktadienio rytas, bet aš atsibudęs nesivarčiau patale. Strykt iš lovos ir į autobusą sostinėn. Nusprendžiau ir šiandien pasibastyti po salą, kaip prieš savaitę. Kiek man čia beliko, padirbėsiu daugiau grįžęs, o kad jau esu čia, reikia daugiau pamatyti.

Bevažiuodamas į San Telmo stotį nusprendžiau važiuoti ten, kur veš pirmas pasitaikęs autobusas. Svarbu, kad atgalinių važiavimų būtų bent keletas. Neabejoju, visi miestai ir miesteliai čia įdomūs, niekur nebus blogai.

Su būreliu žmonių išlipau per anksti, užsižiopsojęs. Nieko, dar geriau, trumpai pasivaikščiojau rytmetinėmis Trianos rajono gatvėmis. Nufotografavau Superdino supermarketą, kurio simbolis dinozauras baisiai primena FiDi-kažkelioliktos simbolį - lygiai toks, kaip ant gairelės, kurią saugau Vilniuje. Matyt, nuo fizikų nukopijavo.

Štai aš jau San Telmo "Estacion guaguas". Tarp kitko, autobusas vietiškai - "guagua" - tariamas visai ne taip, kaip ta šiaurės paukštė, kuri šalčių nebijo. Greičiau "vava", ar dar tiksliau "uaua". Panašiai, kaip šunelis sako, tiktais atbulai.

Iš po nosies nuvažiavo guagua į Tafirą, reiškia Bandamos kraterį pamatysiu kitą kartą. Štai kita guagua į Arucas, lipu tenai.

Pirmoji ekskursija. Arucas

Perkirtom Las Palmas sąsmauką - iš uostų pakrantės išlindom į pliažų pakrantę. Las Canteras baigėsi didžiuliu supermarketu, nenufotkinau ir dabar pavadinimo nepamenu. Nu kabai didelis monstras, ne mažesnis už mūsų Akropolį. Nuo ten lėkėm pakrante, stebėjau betolstantį sostinės pusiasalį. Netrukus įsukom gilyn į salą ir Arucas tarpeklio pakraščiais nuvažiavom į Arucas miestą. Pusvalandžio pasivažinėjimas nuostabiausiomis vietomis kainavo 1,90, verta taip lakstyti net iš autobuso neišlipant.

Išėjus iš stoties tas Arucas pasirodė miestas kaip miestas. Miestelis, gal kiek didesnis už Plungę. Žioplinėjančių turistų nėra, visi laksto savo reikalais. Skverelyje kavos atsigėriau. Jo šone pastebėjau vartus į kažkokį parkelį. Pasirodo, čia tikras mini botanikos sodas. Nesivargindamas dideliuose botanikos soduose, kurių daug yra saloje, pasižiūrėsiu į garsiuosius vietinius medžius čia. Mane savo formomis ypač sužavėjo toks medis "Til" -Ocotea foetens - taip parašyta lentelėje.

Tų gražuolių aš ir kitur čia pamatydavau parkuose, skvereliuose. Jie tik Kanaruose auga, na dar ir Madeiroje. Čia išsikerojo ir gigantiškos araukarijos, drakonmedžiai (darcegnos), mimozos visokios. Jau nekalbant apie visokiausias palmes. Jau nekalbant apie visokiausius kaktusus. Visur tokie augalai, ne tik šiame sodelyje. Bet čia galėjau į juos susikoncentruoti, ačiū, mažasis botanikos sode.

Tolumoje pasimatė  kaminas su užrašu AREHUCAS. Tai čia tas romo fabrikas. Cukrašvendrės, jei neklystu, šiose salose masiškai pradėtos auginti, kai Europoje atsirado didelis cukraus poreikis kokiame 17-tame amžiuje. Ir cukrašvendrių gėrimas romas čia pradėtas gaminti. Bet paskui Kanarų cukraus pramonę nukonkuravo Centrinės Amerikos salos ir tas cukrašvendres čia nustojo auginti. Nemačiau aš čia tų žolių plantacijų, gal Arehucas romą dabar daro iš Brazilijos cukraus.

Pro bambukyną grįžęs į skverelį pastebėjau, kad šis miestas išsidėstęs terasomis. Horizontaliai einančias gatvių juostas kerta į kalną kylančios gatvelės. Pakilęs per vieną lygį atsidūriau lyg visai kitame mieste. Mašinų ir žmonių nebeliko, tiktai dailūs senoviniai pastatai. Taip priėjau ir šio miesto įžymybę - didžiulę neogotikinę Šv. Jono bažnyčią.

Ilgai negalėjau atsivaikščioti jaukiomis aukštutinio Arucas gatvelėmis. Vis nuklysdavau į tokias įdomias vietas. Ar į tarpeklį atsiremdavau. Vienoje vietoje net Yagi anteną pastebėjau. Vos nepriėjau arčiau aiškintis, bet tokius dalykus geriau sutarti iš ankso.

Atvažiavęs į Aruką pirksiu gražų atviruką - savaime rimuojasi žodžiai. Nedaug čia suvenyrų parduotuvių, kur atvirukus pardavinėja. Mačiau porą prie bažnyčios. Bet man nebereikia, pats grįšiu greičiau, nei atvirukai draugams nueis. Užtat radau gerą idėją vienam suvenyrui, tikiuosi ją įgyvendinsiu savo mieste.

Likau labai patenkintas šia ekskursija. Jei pereitą savaitę apsilankęs Terore radau maždaug tą, ko tikėjausi, vizitas Aruke viršijo visus lūkesčius.

Grįždamas į Las Palmasą pagalvojau, kad dar visai anksti, dar spėčiau ir kokį kitą miestą aplankyti. Bet reikia užkąsti iš pradžių. San Telmo stotyje nebevalgiau (pereitą savaitę mane čia supykino nuo sumuštinio), nuėjau į parkelio kavinę ir paėmiau salotų. Jau pirma, jau ir vyną baltą galima pradėti po truputį gurkšnoti.

Kur toliau važiuoti, galvoju azarto apimtas. Kiek pamąstęs nusprendžiau arba į Šv. Brigitos miestelį, arba į Galdarą, žiūrint, kokia guagua pasitaikys. O guagua pasitaikė į Tafirą, bet mums ten dabar nereikia, kam ryte taip greitai prieš mano nosį išvažiavo. Štai autobusas į Galdarą, į Santa Brigidą po penkių minučių. Galdaras - senoji guančų sostinė - laimėjo, tenai ir važiuoju.

Antroji ekskursija. Gáldar

Kai pirkau bilietą į Galdarą, guaguos vairuotojas kažko paklausė greitai, nesupratau. "Si", atsakiau. Jei nesupranti, ko klausia, visada atsakyk "taip", pataikysi 50 procentų. Taip pat pataikysi atsakęs "ne", bet neigiami atsakymai netinka teigiamai kalbantis.

Šį kartą ilgai važiavom pajūriu. Iš pradžių važiuojam pro tas pačias vietas, kaip ir į Aruką, bet neįsukam į tarpeklį, o lekiam toliau pakrante. Išmokęs daryti pakenčiamus kadrus pro lekiančio autobuso langą, taip ir pleškinu savo muilinyčia. Gaila, kad čia tik mažą dalį tų kadrų galiu sudėti.

Štai ir Galdaras prie kalno, šalia jo Santa Maria De La Guia, sutrumpintai ją vadina Santa M^a De La Guia. Gal ir mūsų kraštą taip vadinti: "M^a žemė".

Šiaurinė salos pakrantė kitokia, negu pietinė. Krantai statūs, bangos didesnės, kurortų mažiau. Ir vėjas šaltesnis pučia, tai iš karto pajaučiau išlipęs Galdare. Saulė kepina, bet šešėlyje žvarbu. Kalnai užstoja Afrikos šiltus vėjus, čia pučia iš Šiaurės.

Išėjęs iš guagų stoties kur akys veda pataikiau į pagrindinę gatvę, į centrą vedančią. Akys neapgauna. Mane pasitiko trys guančų (kažkaip nekyla liežuvis juos vadinti aborigenais) princesės. Sako, jų sankloda buvo matriarchatinė. Ėjau ėjau popiečio saulės apšviesta gatve, kol priėjau Šv. Jokūbo (Santiago de los Caballeros) bažnyčią, pasėdėjau ten truputėlį vienas tylumoje. Graži aikštė ir parkelis prieš bažnyčią, o aš, kaip mėgstu, nuklaidžiojau siauromis gatvelėmis. Kaip gerai, kad kojos nebeskauda, galiu daug vaikščioti.

Kažkur šone yra ta senovinė guančų gyvenvietė, kurią vis dar kasinėja archeologai, bet iki jos toli eiti. Apsiribosiu miesto centrine dalimi. Man bespoksant į kažkokį įdomų namą pribėgo bachūrėlis ir paprašė euro - reikia kažkam paskambinti. Kai daviau monetą paprašė dar vienos - skambutis labai svarbus ir skubus. Turėjau piniginėje Kipro eurą - buvau atsidėjęs vienam pažįstamam renkančiam eurus, bet daviau - juk svarbus skambutis. Dėkingai pamojavo man vaikinukas iš telefono būdelės.

Padarius gerą darbą geriau pasidaro. Susiradau kavinukę, vyno užsisakiau. Atnešė tokią mažą gražią taurelę. Užkalbinau katytę tupinčią netoli. Ji iš karto priėjo prie manęs, kai paglosčiau, užkėlė letenas ant kojų, kad paausius pakasyčiau. Kuo tave pavaišinti, vyno juk negeri.

Nužingsniavau atgal link stoties. Keista, kojos visiškai nepavargusios, nemaudžia kaip visad po tokių vaikščiojimų. Tikras stebuklas. Matyt Santjagas dėkoja man už kažką ar ženklą kokį duoda.

Ten netoli stoties dar aplankiau tokią Šv. Sebastijono koplyčią, kuri pastatyta apsaugoti miestą nuo ligų. Šalia ligoninė, kaip priklauso. Ir ligoniai ant bordiūrų sėdi, rūko.

Autobuso nereikėjo ilgai laukti, sostinėn jie veža kas pusvalandį. Vėl pleškinau išsijuosęs gražius vaizdus, tik ar turėsiu juos grįžęs kam parodyti...

Štai ir į San Telmą grįžau. Dar nevėlu, dar spėsiu į vakarinę interneto sesiją. Toje kavinėje, kur pietavau, taip vadinamoje kiosko kavinėje (Café Quiosco) meniu buvau nusižiūrėjęs kanarietiškas bulvytes papas arugadas. Dabar jų užsimaniau ir užsisakiau.

Sočiai prisivalgęs grįžau namo vis dar pafotkindamas temstančią  pakrantę nuo lekiančio greitkelio.

23:59

Turbūt šį vakarą geriu šimtąją vyno taurę šiame bare. Taip maždaug gautųsi, paskaičiavus visus mano internetinimusis.

Karnavalas vyksta čia pilnu tempu, visi jau apie jį kalba. Bet aš likau čia šio dienoraščio rašyti. Netraukia manęs drago karalienės rinkimai, jau ir taip persisotinau nuo įspūdžių.