14:00

Atsibudęs neskubėjau keltis, o galvojau apie prasmę mano buvimo čia. Naujos versijos savo programai nesukūriau, tik įpusėjau. Darbo našumas ne didesnis, negu Vilniuje. Bet palikau apibendrinimus kitai dienai ir atsikėliau arbatos virtis.

Šiandien ragavau kiniškas gėrybes, kurių prisipirkau užvakar. Sausi mišiniai, deja, beveik visi per saldūs, perėjau prie nesausų. Pradėjau nuo mažiausio pakelio. Jame žiupsnelis tokių sūdytų-raugintų daržovių. Skonis geras, aštrus, juntamas papuvimas priduoda pikantiškumo. Didesniame pakelyje ne kirminai, ten žolės, panašios į česnakų laiškus (čeremša), bet pagal skonį tikriausiai jūržolės. Su aliejumi ir prieskoniais. Malonus skonis, švelnus. Kitame pakelyje truputį sausesnis, kietesnis dalykas. Tai juodosios sojų pupelės, ilgai mirkytos sūryme, paskui suslėgtos, kiek padžiovintos ir įpakuotos vakuume. Ypatingai sodrus, turtingas skonis. Tinka visur, ypač minimalistinei mitybai. Galėtų būti vienas iš mano mėgstamiausių valgių, jei tik Vilniuje žinočiau, kur jų gauti. Liko dar pora pakelių ir pora skardinėlių, paragausiu, išbandysiu rytoj. Kaip gaila, kad nieko negaliu parsivežti, bagažo limitai.

23:00

Nusprendžiau nieko rimto nebedirbti. Keletą likusių dienų pabūsiu toks, kaip kiti poilsiautojai. Vaikščiosiu pajūriu, skaitysiu geras knygas kopose, apsipirkinėsiu daugybėje parduotuvių - reikia dovanėlių artimiesiems.

Nuėjęs pliažintis pažiūrėjau žemyn nuo kalno, nustebau. Saulė kepina, o žmonių prie jūros nėra. Blipdamas laiptais supratau - vėjas stiprus. Vėjuota būna čia dažnai, bet tiek, kiek šiandien dar neteko matyti. Gerai, kad mano skrybėlė turi šniūrelį, jei nebūčiau pasirišęs, būtų bemat buvusi nupūsta. Prie vandens vėjas verčia iš kojų. Paėjus link kopų pustomas smėlis brūžina viską, kaip švitrinis popierius. Gerai, kad dar mano ėjimo kryptis pavėjui - link didžiųjų kopų, link švyturio. Matosi tie smėlio gūsiai, kaip sniegas pustomas pas mus, tik nufotografuoti neišeina. Smėlio paviršius nebelygus, banguotas pasidaręs nuo to vėjo.

Pajūry visur kabo raudonos vėliavos, įspėja, kad eiti į bangas pavojinga. Nors jos neatrodo tokios didelės, nežiūrint į smėlio pūgą. Ant kranto pastebėjau tokį jūros išmestą keistą padarą. Iš pradžių pagalvojau, kad čia kokia įmantri gumelė, bet paskui tokių padarų radau daugiau. Medūzos kažkokios mėlynos. Nėra ši jūra tokia negyva. 

Nelengva susirasti užuovėją, pučia visur. Užlindau už didesnės kopos, rankšluostį pasitiesiau. Neilgai gulėjau, visą apipustė smėliu, marškinėlius reikėjo tiesiog atkasinėti. Norėjau tai nufotografuoti, bet objektyvas nebeišlenda. Smėlio priėjo. Baigėsi mano fotografavimai šiandien.

Taip ir iki švyturio nuėjau, bet atgal grįžti per tokią pūgą nesiryžau. Ten pat Faro de Maspalomas stotelė, parvažiavau su guagua.

Išlipau prie Jumbo prekybos centro, pasivaikščiojau po suvenyrų ir juvelyrines parduotuves, jau esu nusižiūrėjęs, ką pirksiu lauktuvių savo artimiausiems žmonėms.

Po šopingo (jis visada mane vargina) prisėdau pailsėti ant suolelio. Susiradau palmės spyglį, pakrapštinėjau fotoaparatą. Neišeis jo lengvai pataisyti, reikia išardžius valyti. Pats to nedarysiu čia, trūksta instrumentų. Jei ir pavyktų išardyti, kažin ar pavyks besudėti. Bet pergyventi neverta - prisifotografavau iki soties, dėsiu ankstesnes nuotraukas. Jei jau labai reikės, nutrauksiu su telefono kamera.

Vakarienei pasidariau super-duper patiekalą iš pervirtų ryžių, Rytų Indijos kario ir kiniškų gėrybių. Dar ten įdėjau vietinių kalmarų gabalėlių su rašalu. Nededu į receptų skyrelį, nes ingradientų niekur negausit.  Galvakojų konservai ne mažiau populiarūs nei tunų. Didžiulis pasirinkimas, nebrangūs. Man patiko kalmarai, tie, kur su rašalu. Tas rašalas priduoda gerą skonį. Kalmarų ir aštuonkojų rašalą čia net atskirai pardavinėja, mačiau supermarkete. Dar pilna visokiausių konservuotų jūros geldelių, kojelių, uodegėlių, kablelių. Visi jie daugmaž vienodo skonio, tik skirtingų intriguojančių konsistencijų. Na dar ir tunas - jo konservams atskiri lentynų stelažai skirti. Nemažą skardinę galima gauti už eurą. O silkių, menkių ar skumbrių konservai brangūs. Kaip ir Portugalijoje, čia mėgsta padžiovintą sūdytą menkę "bakalau", tik baisiai ji brangi. Aplinkui visą išnaikino, dabar siunčiasi iš Norvegijos ar net Rusijos šiaurinių jūrų.

Kai užaugsiu būsiu veganas. Kol kas esu visaėdis - kartą per savaitę žuvies ar kokio moliusko paragauju, o sykį per mėnesį ir mėsos. Bet apie tai kitą sykį.

Karnavalas jau įsivažiavęs. Į barą prisirinko dalyvių, spalvingai apsirėdžiusių moteriškais drabužiais, jie iš Anglijos daugiausiai. Gaila, kad fotoaparatas sugedęs, įdėčiau jų nuotraukų. Labai draugiški, visus šnekina.

Tarp kitko, vaikščiodamas mūsų miestelio gatvėmis šalia vaivorykštinių gėjų vėliavų mačiau iškabintas ir kitokias, labai įdomias. Ten iš viršaus eina pilkų spalvų juostos, vis šviesėdamos, apačioj rusvos juostos. O kampe tokia pėda įspausta, gal šunio, gal kokio kito keturkojo.