Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimt trečioji diena 2010.03.14

Audra dykumoje - 2

« pradžion

pabaigon »

01:00

Tarp karnavalo dalyvių vakar bare buvo ne tik transvestitai. Dar atėjo ir spaidermenas su betmenu.

Baigęs internetintis pasikalbėjau su barmenu Enrike ir jo padėjėju Jose. Išdėsčiau savo situaciją - man čia liko kelios dienos, dirbti nebenoriu, noriu pamatyti visokių įdomybių. Pasipasakojau kur jau buvau. Jie patvirtino, kad San Mateo sekmadieniais iš tikrųjų būna įspūdingi turgūs. Ten susirenka žmonės iš glūdžiausių kalnų kaimelių. Galima gero sūrio nusipirkti, ar net mažą ožiuką. Bet kaip aš ten atsidursiu rytoj anksti ryte? Ten autobusai tik iš Las Palmaso važiuoja. Samdykis mašiną arba važiuok taksi, vienintelis patarimas. Dar tas krateris, kur prie Tafiros būtų įdomu. O Tirahaną galima per 15 minučių apeiti, lauk paskui grįžtančio autobuso pusdienį. Bariškiai vieningai tvirtino, kad geriausia ekskursija būtų taksi. Už šimtinę galima salos centrinius kalnus apvažiuoti, taksistai viską paaiškins, jie gidų kursus baigę. Man belieka pagalvoti, ar tokios ekskursijos norėčiau. Bene pirmą kartą gyvenime pasigailėjau, kad pats nevairuoju.

12:00

Toliau bandžiau nusipirktas kiniškas gėrybes. Kolos tipo skardinėlėje buvo juodoji arbata sumaišyta su sojos pienu ir mažyčiais baltais žirneliais. Kitoje konservų tipo skardinėlėje buvo tokie cieli rauginti ridikai, skoniu kažkiek primenantys raugintus pomidorus, kurių galiama Kalvarijų turguje nusipirkti. Dar atplėšiau maišelį su į šparagus panašiomis daržovėmis. Viskas baisiai skanu. Tiks pietums ir vakarienei prie ryžių. Dar turiu mažytį indelį aštraus aromatingo kiniško padažo, dar liko Madraso kario, ko daugiau bereikia? Šviežių daržovių rytoj nusipirksiu.

23:00

Vėl patraukiau į pliažą. Saulė kepina, gal vėjo nebus. Vėjas buvo, tik ne toks stiprus, kaip vakar. Taip atrodė iš pradžių. Žmonių nemažai. Įsitaisiau prie akmenų sienos, užsismaukiau skrybėlę ant akių, kad nespigintų ir skaičiau. Staiga pakilo vėjas ir į mane pasipylė stiprus smėlio srautas. Šiandien audra kitokia, yra ramių pertraukėlių. Pradėjau eiti pavėjui. Priguldamas patvoriuose pailsėti ir paskaityti nukeliavau iki pat švyturio. Smėlio priėjo visur, bet dabar jo nebebijau, sugedusį fotoaparatą palikau namie.

Užsinorėjau skaniai pavalgyti, o prie švyturio daugybė restoranėlių. Besirinkdamas kur pritūpti nuėjau promenada gana toli nuo švyturio ir pamačiau naujas gražias Maspalomas vietas. Dažniausiai užknisa tie kvietėjai užeiti į jų restoraną, bet kartais tai gerai. Padeda išsklaidyti abejones ir nutraukia tą ilgą klaidžiojimą. Tiesiog reikia žinoti, ko dabar nori ir klausti to pakvietėjo, ar turi. Žinoma, turi, ir paties geriausio. Aš norėjau salotų, jų man ir pasiūlė promenados restorane La Rodega. Pataikiau į vietinį, besispecializuojantį Kanarų jūros gėrybėmis - šviežia žuvimi ir gyvomis langustomis. Man atnešė daržovių-vaisių lėkštę ir vyno. To, ko norėjau. 12 eurų, normali kaina. Kol suvaikščiojau į wc, viską ir atnešė.

Pasistiprinęs nusprendžiau tuo pat keliu grįžti atgal - saulė švies į nugarą, vėjas iš priekio. Net ir pats nustebau, kaip non-stopu nuėjau tuos kelis kilometrus. Dar pafotografavau savo telefonu, gavosi keistos spalvos, lyg Marse fotografuota. Bet dabar tokios nuotraukos ir tebus, arba senas dėsiu.

Va, kopų bangelės visai nieko gavosi:

Jau vakarėja, pliažų kioskeliai uždaryti, tik prie jų stovintys generatoriai vis burzgia. Nėra elektros laidų kopose, ir po žeme nepakasinėsi, kabelio nenutiesi.

Nuo pirmų dienų mane domino visur kabančios baltos-žydros-geltonos (vertikaliai) vėliavos. Kaip spėjau, taip ir yra - tai Kanarų salų trispalvė. Visada maniau, kad separatizmu čia net nekvepia, vietiniai didesni Ispanijos patriotai, nei Pirėnų pusiasalyje. Juk ir generolas Frankas iš Kanarų pradėjo daryti tvarką Ispanijoje. Bet pamačiau vieną lapelį ant stulpo ir supratau, kad separatizmas čia yra. Tiesa, toks neaiškus, mažytis, kažkiek atsiduodantis Maroko propaganda.

Grįždamas užsukau į Kazbah prekybos centrą - gal kokį įdomų suvenyrą rasiu. Pasirodo, čia jau šokiai vyksta lauke.

Va taip, visai nepavargęs grįžau namo sukoręs bene dviženklį skaičių kilometrų. Galutinai įsitikinau, kad klimatas gydo artritus.