Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimt ketvirtoji diena 2010.03.15

Įkvėpimas, mandarinai ir Šv. Mataušo pasijos

« pradžion

pabaigon »

12:00

Atsibudęs tingėjau keltis ir galvojau, kaip išgyventi nepakenkiant kitiems. Tikriausiai neįmanoma visiškai prisilaikyti džainistų ahismos, bet reikėtų stengtis. Galima ir vegetaru nebūti - sava mirtim nusibaigusių gyvūnų valgymas tiesiogiai neprieštarautų ahismai, kirstųsi su kitais išvestiniais principais. Greitai nutraukiau šias makabriškas mintis ir atsikėliau arbatos darytis.

Nuėjau į Markedonos supermarketą, nusipirkau daržovių, vaisių. Ypač čia pamėgau vietinius mandarinus. Jie didžiuliai, kaip apelsinai, skanūs ir sultingi. Pasiilgsiu jų Vilniuje.

Kaip sekasi? - sveikinasi pensiono darbuotojas Omaras. Blogai - atsakau, niekas su manim ispaniškai nešneka, visi pereina į anglų kalbą. Matyt per sunku jiems viską man kartoti lėtai po kelis kartus. Dar ne tas mano lygis, kad galėčiau laisvai plepėtis. Prisiminiau, kaip studijų laikais panašiai man skundėsi vienas mano draugas iš rusų grupės - jis taip norėjo išmokti lietuviškai, bet visi lietuviai su juo kalbėdavosi tik rusiškai, net kai jis jiems ką nors sakydavo lietuviškai. 

Šiandien padirbėjau pora valandėlių ir nusprendžiau, kad nebeverta mūčintis, geriau pasidžiaugti paskutinėmis vasaros dienomis, greit grįšiu į šaltį. Niekur nesivažinėsiu, braidysiu po kopas ir skaitysiu knygas užuovėjoje. Stipriai traukia kasdien nueiti prie vandenyno. Norisi ir ilgiau pabūti, ne valandėlę o keletą. Nemėgdavau pliažintis anksčiau, tą įprotį čia įgavau.

Vis klausiu savęs apie tą įkvėpimą. Belieka pripažinti, kad čia ne pati geriausia vieta įkvėpimui gaudyti. Reikia metus pagyventi šiame rojuje, kad viskas atsibostų, tada užsidarius juodai dirbant tas įkvėpimas ir ateis. Per daug čia pagundų. Ir Ian Stewart rašo, kad tropikų salos netinka rimtam kūrybiniam darbui. Savo geriausias knygas jis parašė traukiniuose į Londoną, ant suoliukų Enbankmente, lėktuvuose. Salose reikia džiaugtis gyvenimu ir semtis jėgų.

Negalima sakyti, kad nieko nenuveikiau - priprogramavau kažkiek, kiek ir namuose būčiau. Be to šiandien bevaikštant pliaže kilo intriguojanti mintis naujai programai, ar net visai jų serijai. O gal ją įgyvendinsiu, ir tai smarkiai pakeis mano ateitį. Tikiuosi čia prisisėmiau prielaidų naujiems įkvėpimams. Grįžus reikės užsidaryti namuose ir dirbti, dirbti. Ten internetas geras, jau ir užmiršau, ką tai reiškia.

Jeigu norėčiau prieš save teisintis, kam aš čia eikvojau savo laiką ir lėšas, yra vienas svarbus pasiteisinimas: čia aš pasitaisiau savo sveikatą. Tikriausiai tai svarbu, kaip svarbu ir tai, kad pabuvau vienas su savimi, kaip koks vienuolis davęs tylėjimo įžadus.

23:00

Pajūry vėjas pučia, bet visai nestipriai, lyginant su vakar ar užvakar. T.y. vėjas stiprus, bet iš kojų neverčia. Saulė vakar nurausvino mano kūną, net peršti truputėlį. Šiandien nebeišsirenginėjau, susiradau tokią užuovėją sukrautą iš akmenų, ten įsitaisiau ir skaičiau, skaičiau, kol vėsu pasidarė. Vakarėjant papūtė šaltesnis vėjas. Grįždamas apėjau keletą suvenyrų parduotuvių, jau daugmaž žinau ko pripirkti, kad visiems patiktų, mažai vietos bagaže užimtų, mažai svertų. Ryt, vėliausiai poryt darysiu galutinį apsipirkimą.

Prieš eidamas baran internetintis pagulėjau užsimerkęs, Bacho pasiklausiau. Šį sykį ne midi, tikros muzikos, Šv. Mataušo pasijų, atliekamų Miuncheno Bacho orkestro diriguojamo Karlo Richterio. Taip pakylėtas atsinešiau kompą su pričindalais baran, o ten visai nebėra vietos. Tas futbolas nelaimingas. Teko grįžti į studiją paskaityti. Po pusvalandžio patikrinau, vietų atsirado, vėl laimingas aš.