Pasukau nuo Hamiltono kanalo į Vakarus, atsirėmiau į žvejų uosto tvorą. Neilgai reikėjo eiti patvoriu, išlindau prie vandenyno.
Ten, kaip ir visur, koplytėlė. Ir ji, kaip dažniausiai, mano globėjui, šv. Antanui.
Bežiūrinėjant statulėles prisistatė vienadantis senelis ir paaiškino, kad čia šv Antanas. Ir aš Antanas, tik ne šventas, sakau. Tada būtinai turi paaukoti savo globėjui, sako, čia visi nuperka aliejaus šventojo lempelei. Padėjau po lėkštele šimtinę. Diedukas sako, kad aliejus šv Antanui du šimtus kainuoja. Pridėjau dar. Paskui prie vandenyno nuėjau. Senukas sekiojo iš paskos, kaip šunelis maisto gavęs, vis pinigų prašė. Pagaliau supratęs, kad negaus, nuskubėjo atgal pas šv. Antaną, kad kas nors kitas mano rupijų nepaimtų.
Dar viena koplytėlė mangrovėse.
Paėjau paplūdimiu šiaurėn, pamačiau rifais apsaugotą maudyklę. Rodos, populiari vieta.
Vėl grįžau į kelią. Taksistai jau retai besustoja prie manęs – kolegos, matyt, visiems pranešė: tas baltašiknis beprotis, geriau su juo neprasidėti.
Keralavatpitijos elektrinė matosi tolumoj
Lyg ir nelabai turistinė vieta, todėl pamatęs viešbučio iškabą užsukau sužinoti ar turėtų man kambarį. Sako, be kondicionieriaus užimti, yra su kondicionierium už 2500, bet kaip man duotų už 2000, jei būčiau 15 valandų. Nesupratau tokio keisto laiko skaičiavimo, bet kambarys atrodė tvarkingas, pasakiau, kad pagalvosiu, gal grįšiu šiai nakčiai.
Nuėjau toliau. Vakarėja, reikia apsispręsti, ar važiuosiu nakvoti namo, ar liksiu čia. Nusprendžiau likti, nenoriu gaišti laiką rytoj čia grįžinėdamas kelionės tęsti. Dar paeisiu, kol sutems, jei geriau nerasiu, grįšiu į baltų kepuraičių namus.
Prieš saulėlydį pačios gražiausios spalvos.
Daug porelių vaikštinėja. Jų visur daug – Šri Lanka jaunų žmonių šalis. Porelės sarmatinasi, po skėčiais slepiasi bučiuotis
Prie sankryžos į Kolombo kelią pakliuvau į lauko vakarines pamaldas.
Beveik sutemus priėjau vietą, kur dagiau visokių viešbučių. Tik kur beužeičiau, arba užimta, arba baisiai brangu. Ne pirmą kartą bastausi po Šri Lanką, žinau viešbučių kainas. Galėčiau ir daugiau sumokėti, bet tiek daug prašo už paprastą kambarėlį… Pavyzdžiui, viename dailiame name su vandenyno vaizdu pasiprašiau nakvynės. Darbuotojas nuėjo kažko pakviesti. Atėjo daili jauna kinė, nuvedė parodyti kambario. Kambarėlis šiaip sau, daugiau 2,000 neduočiau. Kiek kainuos, paklausiau. 11,500, atsakė. Ar pigesnių neturit, klausiu. Atsakė neigiamai. Atsisveikinau ir išėjau kitos vietos ieškotis. Beeinant toptelėjo mintis, kad į tą kambario kainą įėjo ir ta daili kinė. Tada nebrangu.
Nusprendžiau grįžti į tą White Caps už 2000. Toli jau buvau nukeliavęs, atgal važiuoti reikia. Kelyje sutiktas tuktukistas sužinojęs adresą siūlo už 400. Aš pasiūliau 100, juk už kilometrą negali daugiau 50 imti. Ten aštuoni kilometrai, sako. Nesąmonė, tiek toli negalėjau nueiti. Rodau žemėlapį, bet čia tokių dalykų niekas nesupranta. Sakau, duosiu 200, ne daugiau. Sutiko. Bevažiuodamas pradėjo niurzgėti, kad 200 bus per mažai. Išlipau, pėsčias parėjau gūdžioje tamsoje telefonu pasišviesdamas.
White Caps menedžeris paprašė palaukti, kol man kambarį sutvarkys. Pats kažkur dingo, o iš to mano kambario netrukus išsliūkino porelė prisidengusi motociklų šalmais. Reikėjo gerą pusvalandį laukti, kol mano kambarį sutvarkė. Per tą laiką pavaikščiojau aplinkui bandydamas rasti maisto vakarienei – viešbutis virtuvės neturi. Krautuvėlę Šri Lankoje rasi bet kur, tik ten sausainių ar čipsų tegausi, net riešutėlių neturi. Kokių nors rolsų, ar bent konservų neradau. Kai pasiskundžiau, jog baisiai alkanas esu, viešbučio šeimininkas pažadėjo išvirti daržovių ir arbatos. Dar po valandos atnešė virtų ladies-fingers, be skonio visai. O arbata buvo gera.
Dešimtą valandą lūžtu miegoti. Nuėjau 21 km.
Skauda visus raumenis, negaliu užmigti. Rytoj važiuosiu namo, per sunku man taip bastytis.