Devyniolikta diena. Šeštadienis, 2016-10-15

Ir vėl ilgas stovėjimas traukinyje • Pirmas lietus • Nepavykęs tranzas naujame tuščiame Mankulamo-Velankulamo plente • Baigėsi tyrai ir šabakštynai • Arbūzai medyje • Nukrypimas į Mulankavį • Fantastiškas pakrantės keliukas • Karinė bazė, uostas, futbolas, beždžionės • Svečių namuose

16 km

Pereitame etape privargau naktį, kol Manare atsidūriau, šį kartą nusprendžiau naktį nevažiuoti. Yra dieninis traukinys į Džafną, vadinasi Yal Devi, iš Kolombo išvažiuoja 06:17, Džafnoje būna 14:37. Nuveža greičiau, nei į Manarą, nors gaunasi toliau. Todėl, kad ekspresas, mažai stoja. Yra dar greitesnis intercity traukinys, tas išvažiuoja iš Mt Lavinijos 05:30, netoli mano namų, Jaffnoje būna apie pusiaudienį, bet į tą prabangų traukinį bilietus reikia prieš mėnesį rezervuoti. Todėl važiuosiu Yal Devi, juolab, kad jis stoja Mankulame, iš kur galėčiau tiesiai nusigauti į Velankulamą, nereiktų iki pat Džafnos važiuoti, paskui autobusu atgal. Pasiaiškinau telefonu, ar galiu į tą traukinį rezervuoti sėdimą vietą antroje klasėje, bet sėdimos vietos prieš savaitę išpirktos. Ne bėda, įšoksiu su pirmaisiais į bendrą antrą klasę, turėčiau kur nors atsisėsti. Arba pastovėsiu valandėlę, kas nors išlips. Dieną tai ne naktį, nepavargsiu išsimiegojęs.

04:50 išėjau iš namų. Pasigavau tuktuką, tas greitai nulakino mane į stotį, bo kamščių mažai šeštadienio paryčiais. 05:17 jau atsistojau į ilgą eilę prie ketvirtos kasos, kur pirmos-antros klasės bilietus pardavinėja. Ta ilga eilė, judėjo greitai, kasininkai dirbo profesionaliai.

Dar daug laiko iki traukinio, tad nusipirkęs bilietą nėjau iškart į peroną, o apsilankiau išankstinių bilietų ofise. Ten sužinojau, kad bilietai į visas sėdimas vietas seniai išpirkti, ne tik į Džafną, bet ir į kitus traukinius, kuriuose yra rezervacijos. Į kai kuriuos bilietų nebeturi iki pat mėnesio galo.

Perone papusryčiavau jau įprastoje vietoje. Rolsai švieži, skanūs.

Tablo rašo, kad mano traukinys bus 06:35 trečiame kelyje, prie pat kavinės, niekur eiti nereikia. Išvažiavimas truputį vėluoja, bet nedaug. 05:45 jau praneša, kad traukinys į Džafną atvyko į trečią kelią. Kažko labai anksti. Konduktorius pažiūrėjo į mano bilietą ir paaiškino, kad čia ne tas traukinys, čia tas intercity, kur bilietus sunku gauti. Aiškus reikalas, tik tokiuose prabangiuose traukiniuose konduktoriai būna, kitur iš pradžių įlipi, paskui aiškiniesi. Sėdžiu, laukiu savo.

Kaip ir žadėjo, mano traukinys pasirodė 06:35. Įšokau su minia į antros klasės vagoną, gerą vietą spėjau užsiimti. Puiku, galėsiu padirbėti važiuodamas, laikas neprailgs. Bet įlipo pareigūnas ir pradėjo keleivius iš vagono varyti. Man nieko nesakė, tad sėdžiu toliau. Pajudėjom, visai tuščias vagonas, daug laisvų vietų. Patogu, vietos daug kojoms ištiesti.

Priėjo uniformuotas dėdė ir paprašė parodyti bilietą. Pasakė, kad turiu eiti į kitą vagoną. Kodėl, klausiu, aš savo antros klasės vagone, čia niekur neparašyta, kad vietos rezervuotos. Pareigūnas pasimetė ir nuėjo. Bet neilgai teko džiaugtis, atėjo kitas pareigūnas, matyt viršininkas ir paaiškino man, kad nors ir neparašyta, vagonas vistiek skirtas rezervuotoms vietoms, nes bilietų išankstinių daug pardavė, vietų neužteko, todėl visus nerezervuotus teko sukelti į bendrą vagoną. Ką padarysi, teko susirinkti daiktus ir nueiti į prisigrūdusių keleivių vagoną. Istorija kartojasi, nors maniau, kad šį sykį būsiu pasimokęs ir teisingai įlipsiu į traukinį.

Belieka tikėtis, kad kas nors anksti išlips. Tačiau šį kartą dar blogiau, negu pereitą važiavimą naktiniu traukiniu – kuo toliau, tuo daugiau žmonių prisigrūda. Net Kurunegaloje vietų neatsirado. Belieka nusiteikti, kad stovėjimas nepatogioje pozoje yra toks specialus jogos pratimas, nereikia į jokius jogos kursus įsirašinėti. Tai padėjo, diskomforto jausmas praėjo. Pradėjau galvoti, kad geriau pačiam atrasti sau tinkamus jogos pratimus, savo kvėpavimą. Geriau pačiam įsijausti į savo kūną ir dvasią, nei atsiduoti visokiems jogos mokytojams-šarlatanams, kurių begalės prisiveisė visur, kur žmonės linkę už tai pinigus atiduoti.

Dar pagalvojau, kad kas iš to, jei ir būčiau atsisėdęs – vistiek būtų tekę užleisti vietą kokiai bobutei ar mamytei su vaikučiais, negi leisi kentėti šalia.

Prisigrūdusiame vagone virtuoziškai šmirinėja visokių dalykų pardavėjai. Pirkau iš jų vaisių, pyragėlių, vandens.

Anuradapuroje pagaliau vagonas ištuštėjo, patogiai atsisėdau. Užteko laiko pailsėti važiuojant likusį kelią.

Prieš Mankulamą traukinys visai ištuštėjo. Mankulame ir aš išlipau, toliau reikia kažkaip iki Velankulamo nusigauti.

Mankulamo-Velankulamo kelias prie pat geležinkelio stoties. Tuščias tas kelias, niekas nevažiuoja. Stovi vienas autobusiukas pakelėj, važiuos trečią iki Malavio, o dar dviejų nėra. Netinka, ten dar persėsti reikės, geriau tranzuosiu. Paėjau iki kryžkelės, kur stovėjo keletas tuktukų. Ar bus koks autobusas į Velankulamą, klausiu. Artimiausias ketvirtą. Belieka tranzuoti, taip dar įdomiau. Paėjau į patogią vietą, pradėjau laukti, bet niekas nevažiuoja. Dangus apsiniaukė, pradėjo krapnoti. Jei pradės smarkiai lyti, tranzuoti bus sunku. Grįžau prie tuktukistų, už kiek nuvešit į Velankulamą, klausiu. 2000 užsiprašė. Gal galima už 1500, klausiu. Ne, pats pagalvok, tai 40 kilometrų, paskui atgal grįžti reikės – neina į derybas. Kaina teisinga, nelabai ir pasiderėsi. €12 nėra daug už 40 km, kai pagalvoji.

Taigi, užuot tranzavęs, važiuoju taksi. Apsiniaukę, bet nelyja. Tie keli lašai nulijo ir viskas. Pirmi krituliai, šį sezoną, džiaugiasi vairuotojas, pagaliau lietūs turi prasidėti.

Važiavom nauju geru plentu. Tokių Lietuvoj paieškoti reikėtų. Tik labai tuščia, per pirmus 10 kilometrų niekas nepravažiavo. Gerai, kad ir netranzavau.

Pravažiavom Malavį. Didelis miestas, net mano Sampath bankas yra su bankomatu.

14:30 jau vietoj. Išlipau kryžkelėje prie pat tos vietos, kur pereitą sekmadienį baigiau devintąjį etapą.

Lietaus nebuvo Velankulame. Dangus išsigiedrijo, teko nuo saulės kremu pasitepti. Atsigėriau šaltos kolos ir pradėjau eiti.

Tyrai ir šabakštynai palaipsniui perėjo į dideliais medžiais apaugusį peizažą, eiti darėsi maloniau. Cikados medžiuose garsiai čirškia, kaip kokiame Provanse.

Praėjau kelias kareivines. Aplink jas švaru, aplinka sutvarkyta.

Mulankavio miestas pasitiko varpais. Skambino iš nedidelės hindu šventyklos, mažas berniukas iš visų jėgų tampė varpo virvę.

Už šventyklos pasukau į miestelį. Nusibodo plentu eiti, reikia daugiau vaizdų, įspūdžių. Kol dar kojos nepavargo galima būtų ir pakrante paeiti kaliošus nusiavus. Šį sykį nelėksiu plentu kilometrų stulpus skaičiuodamas, užsukinėsiu į miestelius. Nesu užsibrėžęs šio etapo tikslo, eisiu kiek eisis, nesvarbu tie kilometrai, nesvarbu kuo greičiau apeiti šalį, reikia pavinguriuoti, nukrypimus daryti.

Dažnai tokiais keliukais įdomiau eiti, nei plentu.

Vienas vyriškis išbėgo iš savo kiemo į kelią, pasisveikinom. Geriau neik ten toliau, sako man. Kodėl, nesugebėjo paaiškinti. Reikia nueiti, pažiūrėti.

Kaip spėjau, atsirėmiau į karinę bazę. Kelias prie jūros užtvertas, pasuku į dešinę. Karininkas teiraujasi, kur einu. Sakau, kad noriu krantu šiauriau paeiti, ar galima? Galima, parodė ranka, kur eiti.

Toliau ėjau įspūdingu pakrantės miško takeliu. Tokia vieta gerai būtų eiti per dienos karščius.

Jūros krantas visai nepliažinis – mangrovės arba dumblynai. Bangų nėra, vanduo stovi.

Priėjau uostą, tuščia ten, tik pasieniečio būdelė. Reikia sukti į krantą, į miestelį, kad nesutemtų, kol nusigausiu atgal iki plento. Paskambinau pereito etapo pagalbininkui viršaičio pavaduotojau Krisui, klausiu, jeigu ką, ar galėčiau pernakvoti Green Line restorane. Gerai, sako, įspėsiu šeimininką. Iki to restorano su svečių kambariais reiks gerokai pavažiuoti, bet vieta žinoma, galiu ten ir sutemus atsirasti. Autobusų daug iš Džafnos į Manarą pro ten važiuoja.

Grįžinėdamas į plentą priėjau didelį žmonių susibūrimą. Kažkokios svarbios futbolo rungtynės mokyklos stadione.

Klausiu moksleivių – tie geriau angliškai susišneka – ar yra čia kokie nors svečių namai. Yra, sako, už 200 kilometrų, Už 200 metrų, pasitaiso. Reikia nueiti iki plento ir laikytis dešinės. Iš tikrųjų reikėjo eiti porą kilometrų, bet ne bėda – vakarėjant daug lengviau einasi, negu dienos karštyje.

Išėjęs į plentą dar pasitikslinau dėl svečių namų – jie tikrai yra, reikia šventyklą praeiti.

Šventykloje skambėjo vakarinė malda – tamilai hinduistai labai gražiai gieda.

Užuot ėjus priekin teko atgal grįžinėti, kilpa tokia gavosi. Jei nebūčiau į miestelį įsukęs, būčiau tuos svečių namus anksčiau priėjęs, gal tai būtų pakeitę mano maršrutą. Bet man patinka taip, kaip gavosi.

Taip susipažinau su Mulankavil miesteliu. Vietiniai taria Mulankávi, tą “mu” ištaria neaiškiai, skamba, kaip Malaizijos kurortas Langkavi.

Svečių namuose gavau kuklų kambarį už 1500, dušas ir wc bendras namo gale. Ko vakarienei, klausia šeimininkas. Kokakolos, sakau. Nuėjo į krautuvę nupirkti. Noriu dabar atsiskaityti, nes rytoj anksti išeinu, sakau, ar turėsit grąžos iš 5000 (rasčiau ir smulkesnių, bet paskui beliks tik stambūs, kitur grąžos gali ir neturėti). Turėsiu atsakė, paėmė banknotą. Grąžos laukiau valandą, būčiau pamiegojęs geriau. Šeimininkas vaikščiojo po miestelį ieškodamas išsikeisti.