Trisdešimta diena.
Šeštadienis, 2016-11-26

Startinė trauma prie namų • Pamąstymai apie perspektyvą • Važiavimo traukiniu privalumai • Žaliuojantys ryžių laukai • Vienas traukinyje • Sumanus taksistas • Klibinkšt klibinkšt tiesiu kaip styga keliu • Puikus pliažas prie upės žiočių • Man patinka kryžkelės • Kvadratinė Point Pedro aikštė • Puikus nebrangus kambarys Tulpių namuose • Blaivininkų miestas

4,2 km

Padariau pertraukėlę savo ėjime, turėjau svečių iš Lietuvos pereitą savaitgalį. Pasiilgau kelionės, laukiau šio savaitgalio.

Pasirūpinęs bilietais iš anksto varau į Mt. Lavinijos stotį, važiuosiu į man jau gerai pažįstamą Džafną eiti toliau. Gal nelipsiu Džafnoje, traukinys važiuoja iki Čunakamo, iš ten arčiau važiuoti iki to taško, kur baigiau eiti prieš dvi savaites.

Prie pat namų patamsyje beskubėdamas pereiti gatvę kad p..stelėjau į bordiūrą, net pargriuvau. Susiplėšiau kelnes, nusibrozdinau kelią, bet tai niekis. Susitrenkiau kojos nykštį – čia jau ne niekis. Jei ne kroksai, gal ir susilaužęs būčiau dabar tik šiaip skauda.
Bus patikrinimas, kiek galiu nueiti su sutinusiu kojos pirštu. Šlubuoti yra blogai, prarandama simetrija – iškart nuospaudos ir kitos bėdos. Teks eiti dažnai ilsintis.

Stebiu vaizdą pro langą, apie perspektyvą galvoju. Ne savo ar savo kelionės perspektyvą, o apie tą, kurią dailininkai išmano. O kai perspektyva juda, geometrija išvirsta į fiziką, energija, masė atsiranda. Taip bemislydamas perėjau prie visai kvailų minčių. Puiku, nes visokių niekų ėjimas į galvą yra užsnūdimo požymis. Čia jau pusė miego. Mazgams poilsis

Nedaug žmonių pirmos klasės vagone, yra neužimtų vietų.

Gerai važiuoti traukiniu. Privalumai prieš autobusą (jei gauni atsisėsti):

• Erdviau kojoms
• Vaizdai dažnai gražesni būna
• Langas tik tavo, o autobuse reikia stumdyti – tai tu ką nors užstumi, tai tave
• Tulikas

Autobusų privalumas gal tik tas, kad jie dažniau važiuoja ir daug kur (ne visur) greičiau nuvažiuoja.

Kainų lyginti negaliu, priklauso nuo klasės. maršruto. Pigu abiem atvejais.

Privažiavom šiaurinę salos dalį. Vavunijos stotyje fantastiška tamilų muzika girdėjosi. Džafnos pusiasalyje, prie Čavakačerio  prieš porą savaičių buvo sausi dulkėti tyrai. Prasidėjo liūčių sezonas, sužaliavo ryžių laukai.

Važiuoju iki Čunakamo. Po Jaffnos vagone likau vienas, ir prieš tai ne kas tebuvo.
Atrodo, kad ne tik kad vienas vagone, o vienas visame traukinyje.

Ketvirtą išlipau iš tuščio traukinio. Reikia skubiai nusigauti iki etapo starto ir paklibiknkščiuoti, kol temti nepradės. Tuščia stotyje, bet pora tuktukų stovi. Pasitaikė supratingas vairuotojas, iškart suprato, kur man reikia. Į kryžkelę, kur kaimas vardu Tampalài, rodau žemėlapyje. A, Tampãliai, sako šoferiukas. Tamilai kirčiuoja bile kaip, be sistemos, dar sudėtingiau, nei lietuviai.

Galvojau, kad veš B380 iki galo, paskui į šiaurę, bet taksi pasuko šiaurėn anksčiau, AB18 keliu. Kaip mes kareivines pravažiuosim, galvoju, ten juk nepraleis. Turbūt vairuotojas nežino, teks mums atgal sukti. Bet prieš pat postą pasukom tuo pačiu keliuku dešinėn, kuriuo ėjau pereitą kartą. Išvinguriavom per sodus į B437 kelią, paskui į Ačuvelio kryžkelę, ten pat jau ir tikslas.

Nepagailėjau virtuozui vairuotojui 600 rupijų (paskui atstumą pamatavęs supratau, kad pravinguriavom 18 km, reikėjo bent 800 duoti, bet vairuotojas daugiau neprašė – nesugadinti čia žmonės).

06:40 pasipusčiau padus ir pirmyn. Sumuštas pirštas protestuoja, skauda. Bet greitai pripratau, nebejaučiu didelio diskomforto. Tik nesigauna normalus ėjimas, šlubuoti tenka. O tai jau didelis trukdymas. Šlubavimas – asimetrinis ėjimas, greitai pavargsti, daug greičiau, nei normaliai eidamas. Prisimenu, kaip prieš kažkiek metų po kelio operacijos, fizioterapijos gydytoja man aiškino, kad reikia mokėti teisingai šlubuoti. Bet kaip konkrečiai, nebeprisimenu.

Einu tiesiu kaip styga keliu link Tondaimanaro, link upės žiočių.

Priėjau posūkį į tiltą. Dar yra laiko, paėjau tiesiai pažiūrėti, kaip Akkarai pliažas atrodo. Radau puikų paplūdimį, su krautuve, suoliukais, lankytojais. Saulė leidžiasi ne toje pusėje, bet vis tiek gražus vakaras. Būtų buvę protinga pereitą etapą čia užbaigti – buvo nedaug belikę, per tą laiką kol tuomet autobuso laukiau ir būčiau nuėjęs, čia būčiau lengviau autobusą Džafnon pasigavęs. Bet mano kelias nėra nei protingas, nei logiškas. Šitoje gražioje vietoje pasėdėjau biškelį.

Pasėdėjau biškelį ir patraukiau link Tondaimanaro centro – ten kryžkelė didelė, turėtų autobusai važinėti į Point Pedrą, kur ketinu apsistoti nakčiai. Bet gal nereiks niekur važiuoti, gal čia pat nakvynę rasiu.

Netrukus tą kryžkelę priėjau, kaip tik ir temti pradėjo. Sudėtinga kryžkelė, daug atšakų. Man patinka kryžkelės Šri Lankoje. Kryžkelėse būna autobusų stotelės ir užeigos. Kryžkelėse patogu pradėti ir baigti dienos ėjimą – lengva paaiškinti vairuotojui iki kur mane vežti. Kryžkelės čia turi pavadinimus, pvz. Acchuveli junction, Palavi junction, Velakulam junction – buvę mano kelionės jungiamieji taškai.

Nusipirkau kolos buteliuką, pasiklausiau žmonių ar yra čia koks viešbutis, gesthausas ar viešnamis. Nėra čia tokių. Pasiklausiau žmonių kurioje vietoje autobusai į Point Pedrą stoja. A, Pedro, sako jie, tą “point” čia nutrumpina. Ten kelios stotelės, reikia žinoti, kur stovėti. Autobusas netrukus atvažiavo.

Bevažiuojant sutemo visai, todėl nesimatė tos vietos, kur rytoj eiti turėsiu. Tai gerai. Išsukom iš tiesiausio pajūrio kelio, važiavom per Thampasidy. Nejaugi ir ten reikia kareivines apvažiuoti… Išsiaiškinsiu rytoj.

Point Pedro autobusų stotis nedidelė, kai kuriuose kryžkelių kaimeliuose didesnės būna. Autobusai stovi kvadratinėje aikštėje, kurios centre krautuvės. Jokių krypčių, specialių vietų, reikia vaikščioti ir klausinėti. Ten pat ir tuktukų keletas. Prieš pradėdamas klausinėti, paieškojau žemėlapyje viešbučių, radau tik vieną. Tulips Guest Inn už puskilometrio pietuose.

Nesugadintas čia kraštas, nepribėga taksistai su pasiūlymais, pačiam reikia prieiti, klausinėti. Kur čia arti kambariai nakvynei, klausiu. Niekas nežino. Susirinko pasitarti. Atsirado vienas žinąs, sako, kad už poros kilometrų yra viešbutis. Nusprendžiau dar pavaikščioti aplinkui. Užsukau į arbatinę, berniukas gerai angliškai šneka. Sako, kad yra netoli gesthausas, už 200 m., parodė kryptį. Einu prie taksistų, pasakiau jiems apie tą gesthausą. Arbatinės darbuotojas irgi priėjo, aiškina jiems. Tai kad ta vieta jau keli mėnesiai uždaryta, sako daug žinantis taksistas. O kur tas tolesnis, paprašiau paaiškinti vietą, arbatinės berniukui vertėjaujant. Pasirodo, tai tie patys tulpių namai, kur žemėlapyje pažymėti. Gerai, važiuojam. Nuvežė už 150.

Pabaladojom į vartus, išėjo senukas su sarongu. Man kambarėlio be kondicionieriaus, tik pernakvosiu ir anksti paliksiu. Yra toks. Palauk, sako, parodysiu. Nuėjo kažkur, matyt to kambario tvarkyti, nes laukti ilgai teko, gal 20 minučių. Kieme expatai sėdėjo, juoda babytė su dieduku, angliškai kalbėjosi (tiksliau singlish). Gal ne expatai, gal iš Indjos.

Pagaliau mane nuvedė kambario parodyti. Viskas ten gerai – švaru, viskas veikia, net karštas vanduo yra, net užsiklojimas, net rankšluostis ir muilo gabaliukas atpjautas, popieriuje suvyniotas. Bus nepigu, manau, juolab spėjau pažiūrėti to viešbučio įkainius internete – rašo nuo 3500. O pasiūlė už 2000. Čia Šri Lankos rupijomis, klausiu kiek nustebęs. Taip. Gera kaina už neblogą kambarį. Net stalas yra, bet aš be kompo, kaip tyčia, stalas man nereikalingas šį sykį (kitada kai jo reikia, nebūna).

Dar septynių nėra. Pasidėjau kuprinę ir nuklibinkščiavau miestan vakarienės ieškotis. Ne taip ir toli iki miesto centro, kur atvažiavau. Užtikau vaistinę, ten pleistro nusipirkau. Turėjo ir platesnio, ne tokių mažyčių lopelių, kur visur parduoda. Tie maži neuždengia mano kelio nubrozdinimų. Pleistras tamsiai rudas, pritaikytas vietinių odos spalvai.

Radau didelę valgyklą – visą restoraną. Nusipirkau mažyčių keptų žuvyčių. Džiovintų, išmirkytų ir pakeptų. Labai skanios. Kur čia inteligentai renkasi alaus ar arako išgerti, klausinėju žmonių. Nėra tokios vietos visame Point Pedre, nėra jokių snarglinių. Blaivybės kraštas. Nenoriu mūčyti sutinusios kojos, atgal taksi parlėkiau.