Keturiasdešimt trečia diena.
Šeštadienis, 2017-02-11

Pigaus viešbučio trūkumai ir privalumai • Skalbykla prie Šakhti šventyklos • Pamąstymai apie katalikų dievus hindu šventyklose • Prisiminimai apie vėžlį • Vidinio uosto pakrante • Likimo piršto kyšuliu • Orrs kalno apeiti nepavyko • Kaip praeiti iš Linganagaro į Annanagarą • Gera arbata marksistinėje arbatinėje • Purvinasis užutėkis • Šv Antano išpuoselėtoje bažnyčioje prie China Bay stoties • Pro oro uostą • Makakos • Civiliams negalima į Klapenburgo pakrantę • Suvažinėjimas į Marmurinį pliažą • Iš Kinijos į Trinco autobuso moterų pusėje • Zoošopas, 2-D šventykla, šv Stepono kapinės ir paminklas pranašui. Namo su betelio riešutais

27.2 km

Pigiame viešbutyje blakės sukandžiojo mane, durys į kambarį iškrypusios, neužsidarė, tulikas toks ankštas, kad atsisėsti galima tik šonu, bet užtat tik 1000 rupijų. Ir rozetė prie pat lovos, kas ypač gerai. Ir šeimininkas davė dar vieną paklodę užsiklojimui, nors rankšluosčio neturėjo.

Išlindau iš viešbučio keliolika po šešių. Kiemas su vaizdu į įlanką.

Patraukiau gatvelėmis link pusiasalio, tikiuosi kaip nors apeiti jį pakrante.

Apėjęs ligoninę toliau stengiausi laikytis pakrantės, ėjau siauromis gatvelėmis, laipiojau aukštyn ir žemyn, nes reljefas tose vietose nėra lygus, kur būdavo ankstesnėmis kelionės dienomis. Trinkomalė garsi savo patogiu uostu, o krantas čia painus.

Nulindau prie vandenyno, pasigrožėjau ir atgal užlipau – krantas pasirodė sunkiai praeinamas.

Priėjau mažą tvenkinėlį Dhoby tank, kas Indijoje reikštų skalbimo prūdas, matyt tamilai perėmė tą hindi dhobi-walla reiškinį. Akurat – ten užtikau vyrus skalbiančius rankomis. Skalbimui reikia stiprių rankų.

Prie ežerėlio užėjau į šakhti šventyklą. Moteriško prado garbinimas hinduizme man atrodo šiek tiek seksualus, viliojantis. Paslampinėjau aplink šventyklą.

Žmonės pasimeldę induistų dievams atnešaa aukas ir šv Antanui, kurio koplytėlė kitoje gatvės pusėje.

Galėtų šv Antaną įkelti į hindu šventyklą – katalikiškas šventųjų garbinimas puikiai derinasi su induizmu. Tiktai reikėtų šv Antanui dar porą rankų pridėti, kad nesijaustų nuskriaustas. Šiaip visi katalikų dievai neblogai įsipaišytų induistų panteone. Kristui ir rankų nereikia pridėti, jis ant kryžiaus ten puikiai derėtų kontekste, tik gal dar kraujo daugiau reikėtų, gal dar žarnas paleisti. Europiečiams per macnu, indams ir šrilankiečiams tinka toks kuo įtaigesnis atpirkimo pavaizdavimas.

Toliau aplink pusiasalį eiti sutrukdė karinė bazė, reiks toliau eiti palei vidinį uostą.

Einu toliau vidinio uosto krantine. Gražu.

Toliau nukirtau kampą, paėjau pačiu krantu.

Įlindau į mažesnį pusiasalį, panašų į likimo pirštą. Bandysiu jį apeiti pakrante.

Kelias pradėjo ruoštis aplenkti Orrs kalną, galvojau tokiu būdu eiti toliau, į likimo piršto nagą patekti nepretenduoju, ten aiškiai karinė bazė. Prieš keliui užsisukant praėjau rodyklę į karo muziejų už jos postas, stabdo mane, sako man eiti negalima. Gal galiu aplankyti muziejų, klausiu. Dar uždarytas sako. Palauksiu gal, sakau. Sargybinis kiek pasimetė, pradėjo kažkur skambinėti, aš nusiėmiau kuprinę, atsipūčiau. Gali eiti, sako pagaliau.

Nedaug tepaėjau. Už keliasdešimt metrų kitas postas, ten šalia kasos į muziejų. Gražios uniformuotos mergaitės kasininkės bilieto man neparduoda, priėjo karininkas, kaip patekai čia klausia. Praleido mane, sakau. Negailima čia, sako, grįžk atgal. Mandagiai kalbėjo, atsiprašinėjo. Negalima – tai negalima, nedidelė bėda, gaila tik, kad kilpos nepadariau, pirmyn-atgal tuo pačiu tenka eiti.

Bet nėjau viso kelio atgal, įsukau į Dešimties Tamilų skersgatvį, gal taip pavyks kirsti Likimo Piršto kyšulį.

Reikėjo lipti į kalną, paskui leistis.

Atsišakojančios gatvelės turi olandiškus pavadinimus.

Pasisekė man, jokių kliūčių, toliau laisvai kita kyšulio puse galėsiu eiti. Ta proga prisėdau prie krautuvėlės ir išgėriau pieno ir šokolado kokteilį.

Rytinis Likimo Piršto kyšulio pakrantės kelias pavirto į promenadą su suoliukais. Kaip gerai rasti tokią vietą kai esi pavargęs, gali ilgam prisėsti, ar net prigulti. Bet man per anksti ilsėtis, tik šiaip pasėdėjau kelias minutes.

Ėjau ėjau pakrante ir apėjau Likimo Piršto kyšulį, išėjau į A6 plentą.

Toliau reikia praeiti gana sudėtingą kyšulių sistemą. Norėtųsi kuo mažiau nutolti nuo kranto, nenukirtinėti ragų. Bet jei įlįsiu į Linganagarą, ar galėsiu iš ten patekti į Annanagarą – ten nėra jungiamųjų skersgatvių, reiškia yra kažkokia natūrali kliūtis. O gal vistik galima kaip nors pereiti per vasarojus per laukus – kaip gerai būtų…

Užsukau į arbatinę pasiklausti vietinių kaip ten reikalai su natūraliomis kliūtimis.

Diedukas arbatininkas puikiai kalbantis angliškai sako, kad nepateksiu iš Linganagaro į Annanagarą, net tuktukai taip nevažinėja. Aš pėsčias eisu, gal kaip nors per daržus, ryžių laukų takeliais praeisiu. To arbatininkas negalėjo pasakyti, reikia surinkti vietinių arbatos gėrikų konsiliumą. Aš mielai sutikau pasėdėti arbatos išgerti. Mano gera arbata, sako diedukas, tik aš vienas visame šitame rajone temoku tokią daryti. Paragavau – tikrai nebloga. Bet užkandos kokios geresnės neturėjo – tie patys rolsai ir tų mažas pasirinkimas. Nieko tokio, nereikia tos užkandos dabar.

Pašnekėjom su vietiniais geoeksprtais, nuomonės išsiskyrė. Vieni sako, kad ten lyg ir galima kažkaip praeiti, kiti sako, kad be šansų – ten tvoros, neperlipsiu jų. Nusprendžiau nerizikuoti ir aplenkti Liganagarą, eiti tiesiai iki Mud Cove sankryžos, iš ten į Ananagarą, paskui pagelžkeliais iki Kinų įlankos.

Netoli Purvinojo užutekio kryžkelės radau bais skanių wadai pyragėlių. Ištraukia gatavą iš fritiūrinės, perkerpa žirklėm, užtepa pjūvį aštraus tiršto raudono padažo, sudeda krūvon ir paduoda tą skanumyną. Ir tik dešimt rupijų. Galėtų kooperuotis su tuo arbatos dieduku netoliese – tokie pyragėliai kaip tiktų prie arbatos…

Toliau ilgai ėjau gražiu keliuku kol priėjau vandenį, įlanką žemėlapyje nepažymėtu vardu, gal tai ir bus tas purvinasis užutekis.

Reikėtų kiek pagrįžti atgal ir pasukti į Ananagarą, bet aš pamačiau takelį ir nusprendžiau surizikuoti ir praeiti juo pakrante.

Kampą nukirsti pavyko, išlindau prie nedidelės šventyklos, iš ten nuėjau į Ananagaro gatvelių tinklą.

Krautuvėlėje paprašiau atsigerti ko nors šalto. Vandens ar kolos šaltos nebuvo, į mažą šaldytuvuką tetilpo šimtgraminiai vaisvandenių indeliai, išgėriau vieną. Kur trauki, klausia pardavėjas. Į Čaina bėi, Klapernburgą, paskiau link Muturo, sakau. Toli, sako. Nieko, nueisiu, sakau. Ten prie Kinijos geras pliažas yra, sako. Dėkui, sakau, ten gal pailsėsiu.

Taip nuėjau iki geležinkelio, paskui Ganešo gatvele iki plento.

Plentas nuvedė į pakrantę, kažkiek paėjau palei įlanką.

Priėjau Kingfišer restoraną. Staliukai pastogėje, vaizdelis gražus, pagėriau vandens su burbuliukais. Alaus turit, klausiu. Ne, neturim licencijos, atsakė rastamaniškas barmenas.

Pailsėjau ir einu toliau.

Prie pat China Bay gelžkelio stotelės užėjau į šv Antano bažnyčią pasižvalgyti.

Šventorius išpuoselėtas, yra kur akis paganyti.

Ten ir vaikų darželis, ir sekmadienio mokykla.

Užsukau į China Bay geležinkelio stotelę. Naktinis traukinys, kuriuo atvažiavau, čia stojo kažkiek po penkių. Ko gero čia bus geriausiai išlipti sekančiame žygio etape.

O gal man iš čia grįžti į Kolombą? Traukinys septintą. Bus matyt.

Dar pasiklausiau žmonių, kaip dažnai autobusai iš čia į Muturą važiuoja. Kas pusvalandį, pradeda nuo penkių. Puiku.

Priėjau posūkį į oro uostą. Jis čia pat, beveik matosi. Prieš keletą metų nusileidau čia iš Kolombo. Patogu buvo, vidinis oro uostas iš kur čia skridau Ratmalanoje netoli mano namų. Gerai būtų čia atskristi kitam etapui, bet bais brangu pasidarė. Anąkart į abi puses kaštavo 6,000, dabar nori 18,500. Aptarnauja Helitours kompanija. Matyt klientų jie vistiek surenka, skraido valdininkai ne už savo pinigus.

Praėjau kelio vingį. Judėjimas praėjus oro uostą kažkiek sumažėjo.

Už kelio vingio sutikau makakas. Buvo likę sausainių nuo vakar vakarienės, suvaišinau. Bailios beždžionės, iš rankų neima, reikia numesti.

Toliau norėjau pasukti į Klapenburgo vingiuotą pakrantę, ten turėtų būti įdomu, ten ir visokių poilsio vietų žemėlapyje prižymėta. Bet ten golfo laukai kariškiams, civiliams tos vietos neprieinamos.

Belieka toliau keliauti įkaitusiu ir dulkėtu plentu.

Kelias į Tambalagamo įlankos pakrantę. Saulė persirito į vakarus, nebedaug laiko liko šiandienos ėjimui.

Pakelėj kokosus pardavinėja, geras dalykas. Duokit, kad būtų su kurumba, sakau, t.y. su valgoma dalimi viduj, ne tik atsigerti. Suprato tą sinhališką žodį, parinko tokį su branduoliu. Kiek per kietas, kevalo atplaiša nepagramdysi, šaukšto reikia.

Pakalbėjau su kokosų pardavėjais. Ar iš Muturo keltai į miestą kursuoja? Jau keli metai kaip nebe, tik autobusai. Ale vistiek iki Muturo šiandien nedaeisiu, kur jau ten, užteks ir Kinijos.

Priėjau kryžkelę prie Kinijos tilto. Ten stovėjo keletas tuktukų. Nusprendžiau vieną pasamdyti suvažinėjimui į Marmurinį pliažą. Laiko dar turiu, o tose vietose kažin kada bebūsiu, reikia tą žemėlapyje pažymėtą kurortą aplankyti.

Tuktukistas nelabai suprato ko aš noriu, bet pribėgo pardavėjas iš kiosko, padėjo išsiaiškinti. Duosiu 200, sakau, vežk į pliažą, palauk ten parkinge manęs 20 minučių ir atgal. Nesiderėjo, sutiko.

Pasirodo populiari vieta tas Marble beach. Šiaip ten kariškių pliažas, civiliams tik mažas kranto gabaliukas atskirtas. Įvažiuojant vartai, bilietus pardavinėja. 20 rupijų sumokėjau, čia kol kas baltaodžiai neužsuka, nėra segregacinių 100x kainų.

Žmonių pliaže daug privažiavusių, bet nėra kažko ypatingo. Persirengimo būda, tulikas, lauko kavinė ir viskas.

Grįžau prie taksi anksčiau, užteko 10 minučių apžvalgai. Įdomesnės vietos pakeliui, ten sustojau kelis kartus pasigrožėti.

Grįžau ten iš kur išvažiavau, einu toliau, nedaug beliko iki Kinijos.

Perėjau per Kinijos tiltą. Vaizdai gražūs prieš vakarėjant.

Taip atsidūriau Kinijoje. Rodos gražus miestelis turėtų būti.

Priėjau žmonės laukiančius autobuso į Trinkomalę, prisijungiau ir aš.

Autobuso nereikėjo ilgai laukti – judėjimas čia intensyvus. Mutur-Trinco busai varo vienas po kito. Radau laisvą vietą dešinėje, įsitaisiau prie lango. Paskui susivokiau, kad sėdžiu ne ten, kur man priklausytų, čia moterų pusė. Muturas musulmoniškas miestas, todėl ir autobusas iš jo segreguotas. Nieko, netikėliui svetimšaliui gal atleis, nebesikrausčiau į kitą pusę, ten vietos jau užimtos. Niekas manęs ir nevarė.

Taip apsėstas musulmonių moterų atkakau į Trinkomalę važiuoti mano. Man patinka tas miestas, pasinaudojau proga truputį dar po jį pavaikščioti, laiko liko iki 20:30 autobuso.

Užsukau į akvariuminių žuvelių krautuvę. Zooparduotuvės retas reiškinys Šri Lankoje.

Prieš šventyklą, kurią jau kelis kartus esu praėjęs, pastatė didelius vartus su 2D dekoracijom. Tokių dalykų dar nebuvau matęs.

Netoli šventyklos išgirdau būgnų ritmą, užsukau pažiūrėti į kiemą.

Praėjau pro šv Stepono kapines. Ten buvo labai senų antkapių.

Toliau priėjau įdomų paminklą. Matyt pranašui. Pasidyvijau jo išpranašautu politiniu žemėlapiu.

Grįžau namo man jau įprastu būdu. Autobuse šalia prisėdo kramtomų riešutų betelio lapuose pardavėjas.

Paryčiais jau namie. Kitą savaitgalį po Vasario 16 šventimo važiuosiu su darbuotojais į ekskursiją į Delft salą. O paskui tęsiu žygį.