Aplink salą. Keturiasdešimt ketvirta diena

Keturiasdešimt ketvirta diena.
Šeštadienis, 2017-02-25

Bemiegė naktis traukinyje • Apie arbatas • Apie pliažus • Per tiltus ir mangrovių rezervatus • Karvė vardu SMS • Musulmoniškas miestas Muturas • Papildomi kilometrai apeinant kareivines • Išpuoselėti kinkomi jaučiai Sampure • Leido eiti pro kareivines • Prie švyturio • Motociklu atgal į Muturą • Pokalbis apie šeimyninę padėtį • Nesugadinti provincijos žmonės • Nakvynė pigiame viešbutyje

32 km

Turiu bilietą į naktinį Trinkomalės traukinį, nereikės stovėti. Atvažiavau į stotį dar prieš valandą – reikia bilietus iš anksto nusipirkti kitų savaitgalių žygiams. Įdomu būtų pavažiuoti miegamajame vagone, bet į jį bilietai būna išpirkti jau prieš kelias savaites. Aišku, negavau į miegamąjį kitai savaitei, bet pavyko gauti dar kitai iš Baticaloa į Kolombą – galėsiu išsimiegoti grįždamas.

Mano vieta priekyje prieš sieną. Nelabai patinka – šiek tiek klaustrofobiška. Bet žmonių buvo mažai, šalia niekas nesėdėjo, galėjau kojas į šoną ištiesti, visaip išsiraityti.

Užmigti nesigavo, nors bandžiau viską – nuobodžias knygas skaityti, paskaitas klausyti, net tabletę kažkokią migdomą prarijau – nepadėjo.

Nusipirkau žirninių sausainėlių su kirminais, įpakuotų popieriniame maišelyje su rašinėliu. Pavalgai ir pasiskaitai.

Pagalvojau, kad gal geriau lipti ne gale (Trinkomalėje), o stotelėje prieš tai – China Bay. Iš ten į startą Kinijoje netoli, sako, dažnai autobusai važinėja, o jei nebus autobuso, galėsiu taxi pavažiuoti. Nusprendžiau taip: jei pribūsiu labai anksti, penktą, kaip pereitą sykį, nelipsiu, o važiuosiu iki galo – Trinkomalėje bent arbatos atsigerti gausiu. Tačiau China Bay privažiavom jau prieš pat šešias, todėl išlipau.

Daug žmonių išlipo,ne aš vienas. Perėjau gatvę, ten bachūrai stovi, autobuso laukia. Stoviu su jais. Švinta. Autobusas ilgai nepasirodė. Vienas pralėkė tolimo reiso, tie nestoja mažose stotelėse kaip ši. Judėjimas intensyvus šioje trasoje nuo pat paryčių, tik autobuso nėra. Jau esu pripratęs, kad Šri Lankoje nereikia ilgai autobusų laukti, todėl kantrybės pritrūkau, susistabdžiau taksi triratį. Sutiko už 500 nulakinti į Kiniją, tik turi dar vieną keleivį paimti, bo važiuoja pagal iškvietimą. Ok.

Taksi stabtelėjo prie gelžkelio stoties, priėmėm dieduką su svogūnų maišais. Tilpom.

Jau visai šviesu. Pralėkėm pereito etapo vietas – Klapernburgo golfo laukus, beždžionių pamiškę. Greitai lėkėm, pavijom net tą autobusą, kuris nebuvo sustojęs.

06:20 jau vietoje. Iš pradžių užsukau į arbatinę pusryčių. Gavau saldžios kaip sirupas arbatos, nors prašiau nesaldinti. Reikės tamiliškai išmokti paprašyti be cukraus. Aišku, jie žino žodį sugar, bet frazę “no sugar” ar “without sugar” kartais supranta, kad cukraus reikia nepagailėti. Čia jokie gestai nepadės.

Šiaip arbata skani. Tamilai ją gerai suplaka prieš paduodami, kad suputotų. Panašiai daro visokie arabai ir berberai – jie pilstinėja daug kartų, kad deguonies prisisotintų. Tik tie be pieno daro, su mėtom dažniausiai. O singalai arbatą daro kaip anglai, tik dažniausiai vietoj pieno įberia miltelių, kurie (ypač pigesni) blogai ištirpsta, man bjauru būna rasti arbatoje tų gumuliukų. Vis tik skaniausia pieniška arbata Indijoje, ten dar ir prieskonių visokių prideda.

Prekeiviai ruošiasi turgui

Praėjau Kinijos miestelio turgų.

Praėjau Kinijos pliažą. Baltųjų pliažuose būna gultai, kavinės, o vietinių pliažuose suoliukai ir žaidimo aikštelės. Vietiniai saulės keravojasi, niekada nesidegina, bo kuo tamsesnė skūra, tuo žemesnė kasta. Ir į vandenį lipa ne visi. Jei lipa, tai negiliai, iki kelių, su drabužiais. Man atrodo, paplūdimius vietiniai pamėgo neseniai (mėgdžiodami baltuosius poilsiautojus), anksčiau pakrantėmis slampinėdavo tik žvejai, normalūs žmonės jūrą laikė blogiu, laikydavosi nuo jos atokiau.

Išlindau į krantą saulėtekiu pasigrožėti.

Geresni vietinių pliažai turi žaidimo aikšteles

Pliažo mečetė

Man patinka, kai kelias eina palei pat krantą. Jūra gaivina, ir yra kur akis paganyti.

Šulinys

Statoma mečetė. Kinija – musulmonų miestelis

Žvejo portretas

Prisėdau atsipūsti prie krautuvėlės. Susitepiau kremu nuo saulės ir tepalais nuo trinties.

Praėjau tiltą.

Pasirodo čia besąs mangrovių rezervatas. Matėsi mangrovių brūzgynai pakrantėse, vis neprisiruošiu į jas įsigilinti, pasėdėti valandėlę tankmėje, patyrinėti kas ten auga, plaukioja, šliaužioja, šokinėja, ropinėja.

Pakelėj varlakaušius pardavinėja

Dar vieną tiltą praėjau. Galvojau nusukti nuo plento į pakrantės keliuką, pereiti Navaloditotamą, bet ten paskiau sunku bus persikelti per vandenį, net du kartus reikės. Šį kartą nusprendžiau eiti aplinkui, juolab, kad vingis nedidelis. ir dar po Muturą daugiau pavaikščiosiu.

Matosi kito Kodiaro įlankos kranto kyšuliai. Stengiausi visus juos praeiti, bet kai kur negalėjau patekti, nes ten karinės bazės.

Vietiniai mėgsta šaknis pagraužti. Man nelabai patinka, nors valgyti galima.

Tegul būna palaiminti pastatę stoteles keleiviams

Ir dar vieną tiltą praėjau. Čia jau Muturo prieigos.

Mangrovių brūzgynai prieš pat Muturą

Gražuolė karvė vardu SMS

Priėjęs Muturą išsukau iš plento ir patraukiau paupio gatvelėmis

Praėjau pro statomą Muturo disneilendą (lunaparką). Tai bus džiaugsmo vaikučiams.

Tvoros panaudotos švietimui

Vaikų darželio tvora. Vaikučiai nuo mažumės mokomi nevartoti narkotikų.

Mažose krautuvėlėse gausi visko. Didelių krautuvių čia ir nėra.

Sustojo motociklas prie manęs, pasišnekėjau ir nusifotografavau su motociklininku. Kur eini? Iki Sampuro švyturio. Toli, nenueisi. Nueisiu. Pačiu krantu nepraeisi, ten tilto nėra, reikia sukti į kelią aplinkui. Ok, nedidelis vingis.

Muturas musulmoniškas miestas, bet praėjau ir pro hindu kovilą (tiesa, apleistą) ir pro budistų šventyklą  (tiesa, aptvertą spygliuota tvora, nes ten kareivinės).

Praėjau pro tvorą ypač gražiai išpaišytą. Yra čia ir modernistų.

Atsidūriau vienoje iš centrinių miesto gatvių. Pasirodo, Muturas didelis miestas beesąs. Kažkur mačiau senovinį olandišką žemėlapį, ten tik kokie penki Ceilono miestai pažymėti, vienas jų – Muturas. Reiškia buvęs didelis miestas dar XVII a.

Praėjau vaikų ligoninę, ant jos tvoros informacija apie sveiką mitybą.

Krautuvė, kur viskas už €0,20

Karvė atėjo nusipirkti daržovių

Vairavimo mokykla

Yra ir hindu šventyklų Muturo musulmoniškame mieste. Ši kiek purvina

Prisėdau pailsėti ir užkąsti. Dažnai manęs klausia kur aš einu. Šiandien aš aiškinu kur einu net neklausiamas – tikrinu reakciją, ar žmonės žino kur yra Sampuro švyturys, ar nepradės aiškinti, jog ten uždara teritorija, jog tuo keliu nepateksiu. Kol kas visi žino tą švyturį, nesistebi, kodėl ten einu – reiškia lankoma vieta.

Paskui apniko vaikai. Pamiršau šiandien pasiimti lietuviškų centų, liko be dovanų. Užtat gražiai pasifotografavo.

Kairėje dabartinis prezidentas

Grūdai ant kelio paberti džiovinimui. Mašinos nesuvažinėjo.

Prisėdau prie krautuvėlės pailsėti. Valio, čia yra gazuoto vandens. Nors nuo jo, sako, celiulitas atsiranda, bet tai gal geriau už saldžiuosius limonadus.

Hindu šventykla su varpine

Užtvertas namas su leliukų paveikslėliais

Rudeniniai lapai tropikų karštyje

Nėra žiemos šiuose kraštuose, bet kartais pašienauja.

Nustebino keistai besielgiančios karvės. Jos trina galvas į pabertą juodžemį, laižo.

Čia stato hindu šventyklą. Muturo musulmonų zona baigėsi

Dar viena hindu šventykla

Ėjau ėjau ir į kareivines atsirėmiau. Kelintą jau sykį. Reiškia, neapeisiu ežerėlio iš vakarų, teks apeiti iš rytų. Tokiu būdu pusantro kilometro veltui pravaikščiojau. Iš tikrųjų ne veltui, visi mano nueiti metrai man vertingi. Taigi, grįžau prie kryžkelės, pasukau dešinėn aplink tą tvenkinį.

Darbiniai jaučiai čia švarūs, iščiustinti, gerai prižiūrimi. Man atrodo, jie čia labai branginami.

Didžiulis šulinys

Hindu koplytėlės žavi savi natūralumu

Hindu koplytėlės žavi savi natūralumu

Šri Patirakalio šventykla

Pamačiau kareivius griovį kasančius. Vyresnysis paklausė kur einu. Prie švyturio, sakau, ar galima praeiti? Galima.

Žiūriu – jaučių vežimai atvažiuoja. Puoliau fotografuoti.

Taigi, aptikau vieną Sampuro įdomybę – kinkomus jaučius. Esu matęs jų ir kitur Šri Lankoje, bet čia jų daug vienoje vietoje. Jaučiai išpuoselėti, išprausti, ragai net blizga, kai kurių net paauksuoti. Būtų gerai, kad tokio gražaus paveldo neišstumtų traktoriai.

O buivolų dirbti neverčia, jie ganosi laisvai paprūdy.

Praėjau mokyklą, jos tvora, kaip priklauso, pamokančiai išpaišyta. Pagrindinė tema: mokslas- šviesa.

Priėjau autobusą stovintį. Iki švyturio netoli, mažiau poros kilometrų beliko. Galima būtų tuo autobusu grįžti. Toliau už švyturio šiandien eiti neketinu, nespėsiu toli nusikrapštyti pakrante iki temstant. Švytury tikriausiai nakvynės negausiu, todėl gerai būtų pasirūpinti transportavimu atgal į Muturą – ten turi būti nakvynės namai. Autobusas ruošiasi judėti. Paklausiau vairuotojo, kada bus kitas. Pusė šešių, sako. Tas paskutinis? Taip.

Artėdamas prie švyturio atsirėmiau į kareivines. Viskas, galvoju, priėjau galą. Toliau apėjimo nėra, reiks rytoj eiti kitu keliu, nukertant švyturio kyšulį – prie ežerėlio iškart sukti į rytus. Gaila, daug atsišakojimų šiandien padariau, o tas paskutinis gana ilgas. Koks aš durnas, autobusą paleidau, reikėjo iškart atgal į Muturą važiuoti, dabar teks toli atgal eiti, ilgai laukti.

Priėjau prie sargybinio pasiklausti, gal yra koks apėjimas, žemėlapyje nematomas. Mano džiaugsmui sargybinis praleido pro vartus, leido eiti tiesiai per kareivines link švyturio.

Čia atsišakoja keliukas į kažkokias kasyklas, juo nenueisiu iki kranto, tikriausiai. Reikia eiti tiesiai, o paskui reikės eiti paplūdimiu.

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu

Kelias priartėjo prie kranto, užsukau pasižvalgyti.

Ėjau ėjau ir švyturį priėjau. Čia pasirodo daug lankytojų privažiavę.

Švyturys karinėje zonoje, bet prie jo galima prieiti specialiais atitvertais takeliais.

Švyturys didelis, apleistas, žinoma, kaip ir kiti švyturiai, bet dar negriūvantis, nors viduj jo krūmai auga. Nelipau vidun, ne pacanas jau aš.

Žmonių nemažai prie švyturio privažiavę. Dauguma, kaip supratau, iš čia pat, iš Muturo per išeigines atvažiavo paiškylauti. Netgi keletą baltaš… pardon, baltaveidžių mačiau – koks velnias juos atnešė į tokį neturistinį užkampį, taip ir nesupratau.

Būtų neblogai su tais iškylautojais kaip nors prisiblatninus atgal grįžti. Pakalbėjau su vienu vyriškiu inteligentiškai atrodančiu. No problem, sako, kas nors tave priims, o be to ten tuktukai keli stovi aikštelėje.

Grįžau į stovėjimo aikštelę. Priėjau prie taksisto laikraštį skaitančio. Negaliu tavęs vežti, sako, esmi užsakytas. Kitas tuktukistas snaudė, nežadinau.

Pasitiesiau sarongą ant žolelės, guliu, laukiu, kol kas nors namo važiuos. Šalia esančių kareivinių vartai atsidarė, išvažiavo kelios karinės mašinos, bandžiau jas tranzuoti, nestojo. Vartai užsidarė, laukiu toliau. Ilgai laukiu. Gal tuktukistas galėtų staigiai nulakinti iki to paskutinio autobuso, pėsčias te nueiti nebespėsiu. Ne, nesutiko, klientai pyks neradę. Užtruksi tik kelioliką minučių, bandau įtikinti. Taksistas nesutiko vistiek. Ką gi, beliko laukti, kol iškylautojai pradės grįžinėti, bet jei jie visi užsimanys saulę palydėti, ilgai man čia kiurksoti prisieis. Bet saulėlydžiai čia nėra tokia atrakcija, kaip vakariniame krante, todėl, mano laimei, žmonės pradėjo grįžinėti iš paplūdimio anksčiau. Kažkaip visi kartu, organizuotai.

Į tą tuktuką, kurio šoferis laikraštį skaitė, sulipo baltaš… pardon, baltaveidžiai, man vietos neliko. Į kelis mikriukus smarkiai prisigrūdo babytės su vaikais, ten irgi netilpčiau. Ką daryti? Priėjo tas inteligentiškai atrodantis dėdė, su kuriuo pliaže kalbėjau, pasišovė mane gelbėti, eina nuo vienų prie kitų, bet niekur nėra vietų. Negi teks tamsoje daug kilometrų atgal eiti, arba pliaže prie švyturio nakvoti? Kareiviai pamatys, lieps nešdintis. Neturėsiu kur, tai gal priims pas save, arba evakuos į miestą – irgi neblogai. Neprapulsiu, vienžo. Paslaugusis dėdė, aplakstęs visas mašinas pradėjo klausinėti motociklininkų. Tie irgi po tris keleivius veža. Bet pasisekė, vienas važiavo vienas, jis sutiko mane pavėžėti, tik neturėjo man šalmo, bijojo, jog mentai stabdys. Pasakiau, jog nereikia iki pat miesto vežti, užteks iki tokios vietos, kur jau mašinos važinėja, susitranzuosiu ką nors. Kažkiek padvejojęs paėmė mane.

Geras motociklininkas, atsargiai mane veža, nelekia, negąsdina. Įsikalbėjom. Ko bastaisi vienas, klausia. Patinka man taip, sakau. Nejaugi neturi šeimos, klausia. Turiu dukrą suaugusią, sakau, žmonos ne. Turi skubiai vesti sako, negalima taip. Nespėjau nieko čia rasti, sakau. Musulmonių nerušink, sako, kai grįši savo Europon, sako, ten iš karto ir apsiženyk už saviškės. Jei nebūčiau susipažinęs su vietiniu mentalitetu, būčiau pradėjęs pykti, ko tas motociklistas, už mane gerokai jaunesnis, kišasi į mano asmeninius reikalus. Bet čia tai yra norma, seniai pripratau.

Ai, nuvešiu tave iki pat Muturo, sako, surizikuosiu. Bet išvažiavus į plentą iškart sustabdė policininkai, ko ašai be šalmo. Motociklininkas paaiškino, jog evakuoja užsienio svečią, negi paliks nakvoti krūmuose. Policininkas nusišypsojo ir leido toliau važiuoti, net pinigų nereikėjo duoti. Nesugadinti čia žmonės. Užteks, sakau, nenoriu tau bėdų sukelti, paleisk mane čia, prie arbatinės, toliau ką nors susitranzuosiu. Tos arbatinės darbuotojas, pasirodo, buvo motociklininko pažįstamas, tad perėmė mane iš jo, pasodino, arbata pavaišino, pinigų neėmė, nors siūliau. Nesugadinti čia žmonės.

Pagėręs arbatos išėjau tranzuoti, bo autobusai tuo keliu nevažinėja. Privažiavo tuktukas, nuvežė iki pat 3CD sankryžos, kur svečių namai “Safe Rest” žemėlapyje pažymėti.

Svečių namų iškabą pamačiau iškart, bet išėjęs darbuotojas pasakė, kad čia dabar studentų bendrabutis, svetimų nebepriima. Ok, sakau, važiuosiu į Trinkomalę, kur čia autobusai stoja? Taip mums bekalbant privažiavo tuktukas vairuojamas bachūrėlio, tas sako, nuvešiu į nakvynės namus, čia pat. Iš tikrųjų čia pat, už kampo. Pasirodo, tas tuktukistas kaip tik yra to mažo gesthauso darbuotojas, gal savininkas, kažkaip atsitiktinai mane kaip klientą aptiko. Parodė kambarį – labai kuklus, bet tai ko reikia yra – rozetė, ventiliatorius virš lovos, vanduo iš krano – ko daugiau bereikia. Net papildoma paklodė ant lovos. Tiesa, tulikas tupimas, man labiau sėdimas patiktų, bet tiek to. Kiek imsi už naktį, klausiu. Ilgai galvojo bachūriukas. Duok tūkstantį, pagaliau pasakė. Nesiderėjau.

Nufotografavęs tuos nakvynės namus, kad atsiminčiau kur apsistojau, nuėjau ieškotis gėrimo ir maisto. Gatvėje daug visokių valgyklėlių. Gal yra čia kur nors vainšopas, klausinėju žmonių. Ką tu, baidosi visi, alkoholio tik Trinkomalėje rasi, čia dievobaimingi musulmonai gyvena. Nei man reikia to alaus, nei ką, šiaip tik paklausiau, dėl bendro išsilavinimo. Nusipirkau skanių keptos jautienos gabaliukų, blyną, vandens. Kiek paieškojęs ir gazuoto vandens radau užsiskaninimui, bo vaisvandenių ir kolų visokių pradėjau biškį vengti.

Skaniai pavakarieniavęs atguliau miegoti. Greit užmigsiu, tikiuosi, po bemiegės nakties traukinyje ir nuostabaus 30 km ėjimo.

This entry was posted in Dienoraštis, Šri Lanka and tagged . Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *