Penkiasdešimt devinta diena.
Pirmadienis, 2017-07-17

Sinhališka kava • Tikri swamiai žino kur eiti • Sutikau žygeivius prisiblatninusius prie piligrimų, panašiai, kaip ir aš • Galas artėja mano kuprinei • Budistai maitina hinduistų piligrimus • Ir vėl tie prakeikti natūralistai paklaidino • Pokalbis su medkirčiais • Per Menik upę ir atgal • Leopardai medžioja beždžiones • Nepraleido manęs į Kirindą • Išsimaudžiau ir išsiskalbiau • Pradėjau gerti upės vandenį • Vėl einu su swamiais • Pudža termityno koplytėlėje • Apie arioooohara šūkių naudą • Pasistojimas Varahanos punkte • Vėjas atpūtė telefono ryšį • Vėl išsimaudžiau ir išsiskalbiau • Dramblių murkimas • Nakvynė guolyje ant žvėrių tako

30.7 km

Ketvirtą jau keliasi visi, pasiruošimo šurmulys prižadino ir mane. Kažkiek išsimiegojau, galima eiti. Šeštą eisim, sako mano kaimynai. Vakar pusę šešių pradėjom, sakau, kai jau kelią buvo galima įžiūrėti. Dramblių bijom, sako kaimynai. Garsiau reikia ariooooohara šaukti, sakau aš. Taip pajuokavom kavą begerdami. Sinhalai mėgsta kavą gerti rytais, ne arbatą, kaip tamilai. Tik ta kava ne tokia, kaip Europoje. Į ją ir prieskonių neretai prideda.

Nelaukdamas kol kaimynai baigs susiruošinėti paslampinėjau aplinkui ir radau jau išeinančius 05:40. Prisijungiau prie jų. Ariooooohara!

Stengiuosi neatsilikti nuo savo grupelės. Jis stabteli, ir aš sustoju, nes jau žinau, kas bus kai nulėksiu į priekį – atsiras pavojus paklysti.

Kelias pavirto į takelį, bridom per purvus, bridom per upelį. Mūsų grupelės swami žino kur eiti, ne pirmą kartą piligrimauja Kataragamos yatroje.

Einant tokiais takais į kaliošus dažnai prikrenta smėlio, akmenukų ir kitų kojas žeidžiančių dalykų. Per vieną prisėdimą kojines apsiaviau – nebus taip komfortiška kojoms, bet nebereikės dažnai stabtelėti kroksų išsikratyti ir paskui vytis kitus – daug geriau eiti vienodai, tolygiai.

Sutikau vienodom maikutėm apsirengusius kažkokio vietinio žygeivių klubo naris. Pasikalbėjau su jais. Jie tai ne piligrimai, jie net arioooohara nešaukia, jie tiesiog naudojasi atiradusia proga pereiti didžiulį ir uždarą Yallos nacionalinį parką – panašiai, kaip ir aš.

Prisėdau su žygeiviais pakalbėti ir vėl eilinį kartą atsilikau nuo savo piligrimų grupės.

Mano kuprinei jau artėja galas. Tą viršų galima būtų užlopyti, žinau vieną gatvės šiaučių, tikrą profesionalą – jis man jau taisė šią kuprinę po susidūrimo su drambliais. Bet taisymo daugiau šį kartą: apačia irgi praplyšusi, vidus skutais nuėjęs, vis atsilupa pamušalo gabalai, vienas dirželis nutrūko (gerai, kad pavyko prie kitur pririšti), vienas užtrauktukas užrudijo nebepratraukiamai. Reiks naują pirkti, kai būsiu Lietuvoj – armijos ir civiliams krautuvėse būna patikimų žygio kuprinių.

Palikau tuos skautus-žygeivius po medžiu ilsėtis ir bandau savo piligrimus pavyti kaip nors. Jų nepavijau, bet kitus sutikau.

Žiūriu – tolumoj matosi civilizacija. Daug mašinų ir didelė pavėsinė. Priėjau arčiau.

Reikėjo per tiltelį pereiti. Pastebėjau, kad kai kurie tikri piligrimai ten neužsuka – jiems reikia, kad būtų sunkiau eiti, kad labiau išsektų, o po ta pavėsine jie atitrūktų nuo to sunkaus ėjimo kaifo. Bet mano tikslai kiti, todėl nuėjau per tiltelį.

Ten paruošta prašmatni poilsio bazė piligrimams. Didžiulė pavėsinė sumontuota, daug vandens cisternų. Pavėsinėje stalai ir kėdės. Jau pamiršau, kada ant kėdės besėdėjau.

Vandens duoda ne tik iš cisternų, pavėsinėje yra ir bambalinio vandens, labai skanaus, gėriau ir gėriau vieną krūzelį po kito. Mieste kasdien tokį vandenį gerdamas neįvertinau, koks jis skanus. Tasai iš cisternų kažkoks nevalytas, biškį pradvisęs.

Prisitatė tos stovyklos viršininkas, pakalbėjom. Jis iš Kandy budistų šventyklos. Tai ta garsi šventykla, kurioje Budos dantis saugomas, kur visus Šri Lankos lankytojus veža ekskursijai. Rugpjūčio mėnesį per pilnatį ten vyks didžiausia Šri Lankoje (ir Pasaulyje) perehera – naktinė eisena su drambliais, šokėjais, muzikantais, žibintais. Dešimtys tūkstančių žioplių ten susirenka, viešbučio tom dienom ten negausi.

Taigi, Kandy budistai paruošė ištaigingą puotą hinduistų piligrimams. Ir mane pasodino užu stalo, patiesė banano lapą, prikrovė ryžių, ant jų žirnių košės (dal), visokių daržovių virtų ir marinuotų, visokių padažų. dar pridėjo traškų papadamą. Vos spėju stabdyti, man tik po truputį visko tereikia.

Skaniai pavalgiau, dar vandens gero atsigėriau ir butelius prisipyliau, padėkojau šeimininkams ir toliau patraukiau, nes dar per anksti būtų ilgesniam laikui apsistoti.

Piligrimai eina tiesiai per pievą, aš su jais. Vienoje vietoje jie išskydo į šonus, nebežinau su kuriais eiti. Vieni suka dešinėn, kiti tiesiai, treti kairėn. Tie kurie kairėn, kviečia mane kartu, sako žinantys šortkutą. Ir aš durnas nuėjau.

Nenorėjau vėl pakliūti pas natūralistus j…banus, kaip vakar, bet kažkodėl pakliuvau. Mane subalamutino vienas vyriškis su kroviniu ant galvos – tas tai nepanašus į natūralistą. Pasirodo, jis buvo jų tarnas-nešikas, sekė juos iš paskos.

Ilgai brovėmės per šabakštynus, susibraižiau visas kruvinai. Piligrimai tokiais takais nelandžioja, jie žino kur eiti. O tie skautai-žygeiviai-natūralistai nublūdinėja kažin kur. Mes žinom kur eiti, čia tikrai šortkutas – aiškina jų vyresnysis. Jis net žemėlapį turi ant popieriaus, bet kažin ar jį supranta. Gaila, negaliu offline pasinaudoti Google Earth ar Google Maps palydoviniais žemėlapiais kai nėra interneto. O tai ką esu prieš tai nusikrovęs rodo tik bendras kryptis, jokių takelių ar kliūčių ten nėra pažymėtų. Bet ir geri žemėlapiai nalabai padėtų man – vis tiek nežinau trasos kur eiti. Niekas, nei piligrimai, nei žygeiviai, negali paaiškinti kaip tiksliai bus einama iki Kataragamos, pro kurias vietas. Nėra ta trasa kažkaip pažymėta. Swamiai eina teisingai, bet jie pasikliauja patirtimi, dievais ir maldomis, jų kitoks erdvės ir laiko suvokimas, jiems beviltiška rodyti žemėlapį. Todėl belieka sekti išminčiams iš paskos. Tik kur jie dabar?

Čia ne šortkutas, o longkutas, pasakiau žygeiviams, kai išlindom iš šabakštynų prie upės ir jie pasuko į priešingą pusę, nei mano supratimu reikėtų ieškoti piligrimų. Todėl padėkojau už palydą ir nuėjau savo keliais. Nelindau vienas į džiungles, ten prie upės kelias, prie to kelio sėdėjo draustinio darbininkai-medkirčiai. Priėjau prie jų bandžiau susikalbėti.

Pagal grubų žemėlapį priėjau prie tos vietos, kur Leopardų stovykla, o kitoje Menik upės pusėje Yallos kelias į Kirindą prasideda. Galima persikelti per upę, klausiu medkirčių. Laisvai galima perbristi, atsakė man.

Lengvai perbridęs upę atsidūriau reindžerių poste. Ar kelias dešinėn veda į Kirindą, klausiu. Taip, sako. Ar galima ten eiti, klausiu. Taip, sako. Gerai tada, aš ten einu, sakau. Stuj, sako man, ten pavojinga, labai pavojinga, ten ką tik matėm, kaip leopardas beždžionę gaudė, ten ir meškų yra, ir dramblių. Na gerai tada, sakau, o kur tada tie piligrimai eina? Jie juda į šiaurę aukštyn palei upę iš kitos pusės, o prie upės jie išlenda penkis kilometrus aukščiau nuo šitos vietos. Ne, septynis kilometrus, pataiso kitas reindžeris. Va kur tie j…bani natūralistai mane atvedė, o patys, žalčiai į kitą pusę nuėjo. Užsiraus ant reindžerių, grąžins juos atgal. Jei bent telefono ryšys veiktų, susiskambinti galima būtų kaip nors.

Taigi, perbridau atgal upę ir einu keliuku aukštyn tuos kelis kilometrus. Pašūkauju ariooooohara, gal kas atsilieps iš tolo, tuo pačiu gal netikėtai neužsirausiu ant į kelią išlindusių dramblių.

Mane aplenkė džipas su reindžeriais, rodos (nesu tikras), ten ir tie lydėję gamtininkai buvo susodinti.

Vieninteliai žvėrys kurie išdrįso man pasirodyti, tai langūrai. Vieną ir nufotkinti pavyko.

Kai kur kelias užverstas medžiais, bet reindžeriai kažkaip aplink apvažiuoja.

Ėjau ėjau, ėjau ėjau ir pagaliau priėjau piligrimų stovyklavietę. Nereikia ir sakyti, kaip apsidžiaugiau. Arioooohara, šaukiu jiems. Arioooohara, atsako jie. Daugiau nuo jų nebeatsiskirsiu, niekur vienas nebeisiu.

Stovyklavietė nedidelė, mažesnė net už tą “učkudūrą”, kur šiąnakt nakvojau. Žinia, dauguma lėčiau eina, gal jie po ta Kandy budistų pastoge užstrigo.

Žvalgausi aplinkui, supratau, kad niekas niekur eiti nesiruošia, reikės čia ir pabūti. Upėje nemažai besimaudančių, prisijungiau prie jų. Ta proga išsiskalbiau vakar priprakaituotus marškinius.

Upė negili, išsekusi, vandens užtenka tik tiek, kad apsemtų ant dugno atsigulus.
Guliu ant dugno, kalbuosi su besimaudančiais bachūrais. Jie iš Kolombo priemiesčių, kaip ir aš. Šiandien niekur toliau nebeis, liks nakvoti čia. Nusistebėjau, kad vandens cisternos čia nemačiau, kaip kitose stovyklavietėse. O kuo upės vanduo blogas, klausia jie, geriam visi. Puiku tada.

Prisisėmiau upės vandens kiek aukščiau paėjęs, pakaštavojau – ne blogesnis, nei tose cistrenose. Gal čia jas ir užpildo. Užsipildžiau ir ašai.

Kolei džiūvo mano marškiniai, įsitaisiau ant žemės pavėsyje, pasnaudžiau biškelį.

Marškiniai ir plaukės su katromis maudžiausi greitai išdžiūvo saulėje ir vėjyje. Miego nebenoriu, tad paslampinėjau po stovyklavietę, su swamiais bandžiau pabendrauti.

Vienas paaiškino, kad kita stovykla bus aukštyn upe paėjus 17 kilometrų. Tolokai, reiškia, matyt teks likti čia naktavoti.

Bešliaužiodamas pamačiau, kad maža grupelė diedukų užsikrovė nešulius ir jau ruošiasi eiti. Arioooohara, swami, sakau jam, Katragama kantani ariooohara, sakau jau išmokęs daugiau blatnų piligrimų frazių. Ar priimsit mane į kompaniją? Vyriausias diedukas sutiko ir aš strimgalviais puoliau ruoštis, kad galėčiau juos pavyti. Vytis nereikėjo, jie dar užsilaikė prie koplytėlės pasimelsti.

Taigi, man pasisekė, daug šiandien spėsiu nueiti. Kažin, ar diedukai iki temstant nueis tuos 17 km, gal teks prieš tai džiunglėse nakvoti. Bet su kompanija nebaisu.

Sustojom prie termityno koplytėlės (žavinčius savo natūralumu) pasimelsti ir paaukoti. Swamis uždegė lempelę, taip ir palikom ją degančią nueidami toliau. Negirdėjau,  kad šiose vietose būtų gaisrų-gaistrų.

Eidami nuolat šaukiam ariooooohara. Diedukai net skanduoja tą šūkį. Kažkiek pafilmavau eidamas, žemiau smarkiai supaprastintas pavyzdys.

Tas šūkavimas reikalingas ne tik žvėrims atbaidyti. Bešūkaujančius keliautojus išgirsta kiti, gal kas pasiklydęs apsidžiaugs. Taip susišaukojam tarpusavyje, žinom, ar visi esam kartu neatsisukinėdami. Be to tie šūkiai įkvepia eiti toliau.

Kieti tie diedukai, jau dešimt kilometrų varom sparčiu tempu be sustojimų – dar tokių gerų ėjikų nebuvau sutikęs šioje piligrimystėje. Man jau maudžia visus galus, meldžiu mintyse, kad sustotų pailsėti. Patsai vienas ilsėtis negaliu – atsiliksiu paskui, paklysiu, net arioooohara nepadės.

Pagaliau priėjom vandens cisterną pamiškėj, stabtelėjom užsipilti, aš tuom tarpu kojas kojiniuotas savo pamasažavau, visi padai nuspaudyti, pūslės atsiras. Juk vienas eidamas, ar su lėtesne grupe, aš kas kokius 3 kilometrus prisėdu kojų pailsinti, pačiupinėti, drėgnom servetėlėm pašluostyti. Bet dabar nebuvo kada, jaučiu rytoj bus skausmo ir dantų griežimo po tokio šiandienos ėjimo.

Už cisternos priėjom stovyklavietę nedidelę. Liksiu čia kojų ilsinti. Arioooohara swmiai, sakau pakeleiviams, dėkavoju, kad mane iki čia atlydėjot, liksiu dabar nakvoti čionais. Ariooohara, pasakė diedukai ir nužingsniavo toliau. Bet netrukus apsisuko, grįžo. Persigalvojom, pasakė vyriausias, ir mes čia liksim, iki tamsos nenueisim iki Kataragamos paliubomu. Man stovyklavietės bachūrai išvertė, ką jis sakė, nes tamiliškai tiek dar nesuprantu.

Taigi, jau trečioji nakvynės vieta šiame etape, dar tokio ilgo nebuvau apturėjęs. Išsiaiškinau, kad tas punktas-postas vadinasi Varahana, kad iki Kataragamos beliko geras pusdienis kelio. Puiku, rytoj baigsiu šitą etapą. Paskutinio powerbanko energijos dar liko apie 50% – ir elektros užtekti turėtų. Žiūriu, mano telefonas jau tinklą pagavo, vėjas, matyt, atpūtė. Greitai pranešiau visiems, kad viskas gerai su manimi.

Senukai swamiai įsikūrė šone, aš prisiglaudžiau prie jaunesnių piligrimų. Susiruošiau savo guolį po medžiu kiek atokiau nuo epicentro ir nuėjau pasižvalgyti – dar anksti miegoti.

Stovyklavietė įsikūrė prie kareivių namelio, jis ant stataus upės kranto. Aplinkui makakos laksto, ką nors nugvelbti taikosi. Užėjęs už posto pasigrožėjau gražiu upės vaizdu ir nusprendžiau čia išsimaudyti, bo piligrimai irgi maudosi.

Atsinešiau prie upės marškinius išsiskalbti, pasiėmiau biškelį muilo. Ten toksai rentinys įstatytas upės viduje, aplink jį visi ir skalbiasi, muilus ir bilizną pasidėję ant krašto. Atėjo skalbtis ir swamiai, mielai pasidalinau su jais savo muilo gabalėliu.

Ant akmenų prie upės kita piligrimų grupelė įsikūrė, pabendravau su jais. Ten jaunesni swamiai buvo. Jie mane pavaišino ryžiais ir daržovėmis.

Paplepėjau su piligrimais prie upės akmenų ir nuėjau link savo guolio tolyn į krantą už kareivių namelio. Pastebėjau, kad po mano guolį bėginėja didelės juodos skruzdėlės. Uodų nėra, net keista. Patikrinau kaip purškalas nuo uodų atbaido skruzdėles. Apsipurškiau visas ir atguliau. Dar ne miegoti, dar tik guolio prisimieruoti.

Staiga pasigirdo dramblių murkimas – nežinau, kaip kitaip pavadinti tą jų žemo dažnio skelidžiamą garsą. Vieni sujudo (ir aš), kiti juoktis pradėjo. Tai kareiviai iš savo būdelės šalimais pro garsiakalbį tuos garsus paleido, dabar patys žvengia išėję. Na ir juokai, kai kam gal jau kelnės pilnos.

Kaimynystėje įsitaisę bachūrai man arbatos atnešė. Dar valgyti siūlo, bet aš sotus. Sako, tu blogai tame šone atsigulei, pro tą vietą žvėrys naktį vaikšto. Bet čia juk tik keli metrai nuo jų vietos, jei tie žvėrys ateis, tai visiems klius. Patingėjau kraustytis arčiau gulinčiųjų, mano vietelė tokia patogi. Gal neateis tie žvėrys, išbaidysiu juos savo knarkimu.