Šešiasdešimt penkta diena

Šeštadienis, 2017-10-21

Švilpiko diena prasideda • Pusryčiai su stringų blyneliais • Mokslo pirmūnų pagerbimas • Naujos gyvybės formos atradimas • Pokalbis su atseit žveju • Pro Šangri La • Susitikimas su varanu • Kaktusais apaugusios uolos • Susipažinau su Rukšanu ir jo kompanija • Aukštyn upe valtim plaukiam palengva • Krokodilas perkando koją moteriai • Šiksnosparnių spiečius • Rukšano dėdės namuose • Atgal per kazuarinų giraitę • Apie invazines opuncijas • Per upės žiotis nesušlapus kojų • Vėl plentu • Kepyklos mašinėlė su Bethoveno Eliza • Varna apsimeta ereliu • Pro Ambalantotos miestą • Pietų Šri Lankos užkanda • Kur krokodilas? • Viešbutis-baras statybose • Paminklas poetei • Truputį nusiderėjau brangiame viešbutyje

18.2 km

Kaip visada atsikėliau penktą, 05:38 jau gaudau autobusą į stotį, Bastiano mėlynų autobusų stotyje atsidūriau prašvitus. Švilpiko diena, taip prasidės šeštadieniai, kol iki Mataros nenueisiu.

Atsiradau prie autobuso dar prieš šešias. Pajudėsim tik po pusvalandžio. Kitą sykį reikės 15 minučių vėliau išeiti, daugiau pamiegoti.

Konduktoriui užteko parodyti bilietą kompe. Taip dabar vadinu savo smartfoną – ko ne kompas – prieš kokį 10 metų staliniai kompai silpnesni buvo. Smartfonas tai kišeninis kompiuteris, kuriuo dar ir skambinti galima, nors ta funkcija vis mažiau bereikalinga.

Labai civilizuoutas šitas važiavimas – be ubagų, pardavėjų visokių – lyg Europoje būčiau.
Taip galvodamas prisipūčiau pagalvėles ir įsitaisiau miegoti atsilenkęs giliai sėdynę tikėdamasis, kad kai atėjęs kaimynas už nugaros taip pat atsilenks ir aš jam netrukdysiu.
Penkias minutes prieš startą pradėjo leisti keleivius be bilietų ir autobusas greit užsipildė.
Už nugaros atsisėdusi panelė paprašė susispausti, ką darysi, teko užlenkti sėdynę.

Sustojom pavalgyti ir pasisioti toje pačioje vietoje, kaip ir visada – Mataros prieigose. Išbandžiau vietinį bufetą – skanu ir nebrangu – 270 rupijų. Didelis pasirinkimas, galėjau prisikrauti daug daugiau visko, bet nesu alkanas, tik užkąsti norėjau. Vietoj ryžių įsidėjau string hoperių – tokių blynelių iš suraizgytų makaronų.

Pereitą kartą baigiau eiti Mirijjawilos kryžkelėje. Nuo Ambalantotos miesto bus kokie 7 km. Autobusas pasuks į apvažiavimą anksčiau – naujuoju keliu – autostrada. Galvoju – ar stabdyti autobusą prie to apvažiavimo, ar nekvaršinti galvos vairuotojui ir išlipti su keleiviais Ambalantotoje. Kol taip galvojau, keleiviai ketinantys išlipti jau susirikiavo tarp sėdynių, tad lipsiu su jais, nebebelamūtinsiu šoferio, juolab kad tas norės įsibėgėti prieš autostradą, kam stabdyti. Bet autobusas nestoja – žiūriu, jau pralėkėm Ambalantotos stotį, lekiam toliau.

Pagaliau sustojom būtent ten, kur ir ketinau stabdyti – prie įvažiavimo į apvažiavimo autostratdą, prie Šangri La stotelės. Ta Šangri La yra toks didelis kurortas su golfo centru, ketinu pro jį praeiti iš vandenyno pusės. Kiti išlipę keleiviai ieško, kaip parvažiuoti į Ambalantotą, o aš iškart pasigavau tuktuką ir paprašiau pavežti porą km iki sekančios sankryžos.

Taigi 11:02 aš jau atsidūriau starto vietoje ir nieko nelaukdamas žingsniuoju toliau. Neprisėdau net kremais nuo saulės susitepti – dar autobuse tai padariau.

Prie tos stotelės, kur pereitą kartą baigiau ėjimą, yra mokykla. Pirmūnai čia pagerbti, jų portretai kabo ant tvoros. Reikia ir man juos pagerbti patalpinant šitame dienoraštyje.

Karšta įdienojus, bet kol nesu pavargęs eiti lengva, tad varau pilnu tempu vis pafotografuodamas į šalis, kol spėkų yra.

Pakyrėjo plentu eiti, vis mašinų pralekiančių saugotis. Todėl apsidžiaugiau priėjęs Sisilasagamos gatvę vedančią link jūros ir pasukau į ją.

Sisilasagamos gatve tiesiai prie jūros neišeisi – ten medžiai trukdo, todėl pasukau į dešinę.

Priėjau geltoną balą. Jei bučiau važiavęs dviračiu ar mociklietu kokiu, būčiau ištaškęs šią balą ir tiek. O dabar ją patyrinėjau ir radau naują užsimezgančią gyvybės formą.

Pasigrožėjęs naujos gyvybės geometrinėmis formomis pasukau į kairę prie vandenyno. Jau girdisi bangų mūša.

Netoli paplūdimio didelėje pavėsinėje užtikau bachūrus alų geriančius. Užeik užeik, prisijunk, pakvietė. Bet žinau, koks tai alus – stiprus, spirituotas, per macnus man, nepatinka.

Taip atsidūriau prie vandenyno – bus toliau gaivu eiti, nors mažiau vietelių prisėsti, mažiau šešėlių.

Pafotografavau jūros putas ir purslus. Nerami jūra šitose vietose.

Praėjau pro jaunuolį, pašnekėjom biškį.

Kur eini, kaip visada buvau paklaustas. Ten, rodau į priekį. Aišku, į Šangri La kurortą, sako. Nieko panašaus, sakau, eisiu toliau pliažu, ten tolumoj kalnas matosi, gal pavyks pro jį praeiti krantu. Pro kalną pavyks, sako, bet toliau yra upė. Neseniai buvo liūtys, upė patvino, nepraeisi. Tada aplinkui apeisiu, sakau. Taip, sako, galėsi pro kalną eidamas ir stupą apžiūrėti, paskui suk tolyn nuo kranto į plentą. Gerai, sakau, ačiū. Esu vargšas žvejas, sako, gal gali duoti biškį pinigų, aš tiek daug tau visko paaiškinau, sako. Daviau jam šimtinę, nusistebėjęs, iš kur vargšas žvejas taip gerai angliškai šneka ir dar su akiniais – joks jis žvejas, nebūna žvejų su akiniais, jis byč-bojus besitrainiojantis aplink Šangri La ir kaulijantis išmaldos iš kurorto poilsiautojų. Kokio velnio daviau jam tą puseurį… Bet reikia mažiau negatyvo, geriau rašyti taip:

Beeinant pro kurortą sutikau paslaugų mandagų vaikiną, kuris užuot žvejojęs ar dirbęs kitą jam reikalingą darbą, gaišo laiką dėl manęs, parodė man kelią. Kaip gerai, kad yra tokių žmonių pasiruošusių padėti klaidžiojantiems keliautojams, paaiškinti kur reikia ir kur nereikia eiti. Pilnas dėkingumo atsilyginau jam kad ir simboline pinigų suma, kad galėtų parnešti šeimai, kuri, tikriausiai, sunkiai suduria galą su galu.

Praėjau pro Šangri La prabangų kurortą. Nei vieno poilsiautojo pliaže neužtikau, matyt visi golfą žaidžia.

Eiti palei jūrą gaivu, bandos didžiulės, purslai muša toli, kad tik kompui nepakenktų. Tačiau smėlis pasidarė klampus, toli bristi nelengva, kilometras turėtų už kokius tris skaitytis šitoje vietoje.

Praėjau mažo upelio žiotis užakusias, čia dar platus praėjimas, toliau bus plati upė, ten neturėčiau praeiti, anot sutikto žvejo.

Jau priartėjau prie kyšulio, kurį kažin kaip reikės apeiti. Gerai būtų atsipūsti kur šešėlyje.  Man pasisekė – radau kažkokį nugriautą ar nebaigtą statyti namą, bet griuvėsiai išvalyti, ten patogu buvo prisėsti ant sienos.

Man besėdint pro šalį praėjo didelis varanas dvišaką liežuvį kaišiodamas, užpakalį kraipydamas. Sustingau, kad neišgąsdinčiau gyvulėlio, fotografuoju atsargiai. Tasai tik žvilgtelėjo į mane, nepuolė slėptis, o apėjo aplinkui užpakalį kraipydamas, dvišaką liežuvį kaišiodamas.

Palinkėjau varanui geros medžioklės ir užsiėmiau savo reikalais. Toliau basas nepaeisiu, reikės dar ir per smėlį bristi, tad kojines apsiaviau.

Lipu į kalną link tos stupos. Paskui reiks sukti gilyn į krantą.

Kalne auga kaktusai. Daug kaktusų – opuncijų.

Daug daug kaktusų, tiek daug dar nebuvau matęs.

Priėjimo prie stupos pro kaktusus neradau, bet priėjau valdiškus namus – Coast Conservation Department filalą kažkokį. Statybos ten dar vyksta kažkokios. Ten galėjau sukti į krantą, ten keliukas buvo, bet aš dar paėjau priekin į upės žiotis pažiūrėti.

Žiūriu, kad nėra to potvynio, žiotys lengvai praeinamos. Apgavo tas žvejys, pagailėjau, kad daviau jam šimtinę, būtų ir 50 užtekę. Bet koks skirtumas, praeisiu sau dabar.

cof

Belipant žemyn nuo kalno prie žiočių sutikau keletą žmonių. Pasikalbėjom.

Taip susipažinau su Rukšanu. Jis čia su šeima atvažiavo iš Mataros savaitgaliui, apsistojo pas giminaitį prie upės netoliese. Varom pas mus, sako, mes valtį turime. Ačiū už kvietimą, sakau, bet man eiti reikia. Nebijok, sako, neužlaikysim, sako, iš ten, kur nuplauksim, sako, galėsi lengvai atgal grįžti. Susigundžiau tokia proga upe paplaukioti, gerai, sakau.

Apačioje pie žiočių laukė valtis ir valtininkas su raudonais marškiniais. Sulipom, plaukiam. Mūsų kompanija nedidelė, bet gerai sukomplektuota: Rukšanas, jo žmona, jo draugas, valtininkas ir aš.

Mane pasodino valties priekyje, Rukšanas atsisėdo viduryje, o Rukšano žmona, jo draugas ir valtininkas įsitaisė gale

Praplaukėm pro namą, kur, sako, neseniai vienai moteriai krokodilas perkando koją, kai ji į vandenį lipo. Visai nenukando, bet kaulai lūžo. Dabar, sako, jau baigia sugyti. Bet ji, sako, čia jau nebegyvena, persikraustė kitur, kur nėra krokodilų.

Praplaukėm pro medį su kabančiais šikšnosparniais. Daug daug šiksnosparnių, tiek dar nebuvau matęs.

Valtininkas pabaidė juos, jie sukilo skraidyti aplinkui. Tyliai, garsų jokių neleido.

Žiūrėk, žiūrėk, kartas nuo karto rodo kažkur valtininkas. Kur žiūrėti, nieko nepavyksta pamatyti, žlibas esu, akiniai nepadeda.

Taip aš nepamačiau beždžionių, kormoranų ir kitų padarų, į kuriuos rodė valtininkas. Tik fotografuoju, gal nuotraukose kas bus matyti. Čia reikėtų dar vieno objektyvo, kad 3D gautųsi, tada gal ir matytųsi kas nors.

Kažkur šiose nuotraukose turi slėptis povas.

Taip mes atplaukėme į Rukšano dėdės namus. Tie namai net žemėlapyje pažymėti, nors dar nebaigti įrengti. Sako, greitai baigs, kvietė atvažiuoti tada.

Rukšano dėdės namuose buvau pavaišintas kokosu su skaniu skystimu ir minkštimu.

Padėkojau svetingiems šeimininkams, pažadėjau kada nors pas juos atvykti pagyventi (kodėl ne, tokioje ramioje vietoje laukinėje gamtoje) ir patraukiau prie jūros. Palauk, palydėsim, pasakė Rukšanas.

Praėjom pro kaktusus iki vietos, kur jau matėsi krantas, atsisveikinom. Toliau gali eiti paplūdimiu, sako Rukšanas. Arba per kazuarinų giraitę takeliu, sako jo draugas.

Iš pradžių patraukiau takeliu per giraitę – labai patiko toks ėjimas pavėsyje

Kaktusų opuncijų tiek daug, kad jau kažkaip nebenatūraliai atrodo. Manau, kad čia tokia invazinė kultūra, kaip mūsuose Sasnauskio barščiai. Kažkas užvežė iš Amerikos, priviso dabar tiek, kad tuoj bus dizasteris. Australija buvo susidūrusi kadaise su šia problema, kai katusus vietoj tvorų ganyklose pradėjo auginti. Paskui pavyko juos išnovyti pasitelkiant tokį kirminėlį, jam ir paminklas ten yra.

Paskui kaktusams užtvėrus man kelią nusukau į paplūdimį ir ėjau pliažu.

Nelabai toli grįžti iki upės žiočių, nuo kur plaukėm valtimi, ne daugiau 3 km. Aišku, gavosi toks nukrypimas šonan, bet aš nesigailiu. Grįžinėju į kaktusų kalną, kur stupa, kad mano maršrute tarpelių neatsirastų.

Priartėjau prie ten, kur išplaukėm. Žiūriu, kad upės žiotys. nors ir užakusios, kartkartėmis yra užliejamos didesnių vandenyno bangų. Tai nėra jokia kliūtis man pereiti, bet dabar esu su kojinėmis, bais nenoriu sušlapti, tingiu jas audinėtis.

Todėl palaukiau, kol vanduo po eilinės bangos kiek nuslūgo ir atsargiai, bet greitai perėjau upės žiotis nesušlapęs kojinių.

Ir vėl einu per kaktusų kalnelį.

Patraukiau keliuku plento link.

Priėjau trobelę, šalia jos sėdėjo diedukas ir bobutė. Pasisveikinau, ar galima prisėsti atsipūsti, paklausiau. Maloniai leido. Nusiaviau kojines, pasimasažavau kojas, pakalbėjau su šeimininkais. Šaltų gėrimų jie neturėjo parduoti, bet ir nereikia, apsieisiu.

Ėjau ėjau apsnūdusia gatvele, žmonės kažkur pavėsyje pokaičio miega, matyt, o šuneliai pribėga au au pasisveikinti. Ėjau ėjau ir į plentą atėjau. Dabar plentu iki Ambalantotos.

Nuo asfalto-aksfalto eina karštis, dar šuo pribėgęs aplojo, dar kompas sublūdijo ir eilinį kartą persijungęs į skrydžio režimą nustojo fiksuoti mano maršrutą, todėl prisėdau prie krautuvėlės nusiraminti, atsipūsti, atvėsti ir ko nors vėsaus atsigerti. Turėjo tik spraito, katro nemėgstu, bet dėl įvairumo bus gerai. Ne toks blogas tas spraitas.

Praėjau pro budistų šventyklą. Budistų šventyklos vartai gražūs.

Praėjau pro Tautos Vienybės (dramblio) partijos skyrių.

Praėjau pro statomą namą.Čia kitaip namus stato, nei Lietuvoj.

Priėjau Ambalantotos autobusų stotį. Čia jau kaip ir miesto centras.

Priėjau tiltą per Walawe Ganga, per upę, kuria šiandien paplukdė Rukšano kompanija. Toliau ta upė užsilenkia ir teka lygiagrečiai krantui, nuo vandenyno ją skiria kopos neaukštos, kliūtis, rodos, nedidelė, bet vagą pakeičia doskonaliai.

Už tilto dar viena budistų šventykla, kiek didesnė, su visais atributais: stupa-pagoda, šventu medžiu, gražiais vartais.

Šitos vietos, kuriomis dabar einu, ypatingai skiriasi nuo šiaurinės salos dalies tuo, jog beveik nėra jokių kareivinių, jokių militarinių objektų anei kareivių. Todėl kiek nustebino toksai stotelės dekoras – matyt ji taip įrengta vietinio vaikinuko žuvusio kare atminimui.

Šnapšinėje nusipirkau mažytę skardinėlę šalto alaus ir išgėriau ten pat už poros žingsnių, kaip koks chronius – taip norėjau atsigaivinti. Šnapšinė didelė, joje visko yra, norint ir neblogo vyno galima gauti, netgi šampano. Šalia pasistatė kioskus užkandos pardavėjai. Kokia užkanda pietinėje Šri Lankoje?  Keptos žuvelės, kepti česnakai, virti žirniai, virti kiaušiniai, visokie rankų darbo spragėsiai, čipsai iš kasavos-manioko.

Kiek toliau už užkandos kioskų loterijos bilietus pardavinėja. Neturintys pakankamai pinigų brangiems alkoholiniams gėrimams čia gali pabandyti laimę tų pinigų išlošti – viskas savo vietoje, loterijos bilietai čia paklausūs, kaip ir užkanda.

Priėjau nakvynės namus – gal čia apsistoto nakčiai? Dar kiek per anksti, norėčiau dar kilometrą-kitą paeiti.

Ką čia tyrinėji, paklausė žmogus praeidamas pro upelį. Kur krokodilas, klausiu. Dabar jo nėra, sako, jis čia bus ryte.

Štai čia ir apsistosiu, pagalvojau priėjęs viešbutį. Čia ir sulčių nebrangių pagersiu kažkokio nežinomo vaisiaus.

Kieme sėdintis vaikinukas mandagiai man paaiškino, kad dabar kambarių nėra, sulčių taip pat neturi. Kiti nakvynės namai bus už kilometro.

Už puskilometrio pamačiau ženklą “rooms”, ten dar ir restoranas, ir baras – nuostabu, čia nakvosiu. Mane pasitiko draugiškas šunelis.

Įeinu į kiemą, o ten striokė. Bet gal viešbutis veikia?

Perlipau per visokias statybinio laužo krūvas, sutikau bachūrą prieangyje. Ar turit man kambarį, klausiu. Nėra kambarių čia, atsakė. O baras bent veikia? Paabejojęs kažkiek bachūras nuvedė į mažą belangį kambarėlį, kaipo kokį šikininką, ten ant stalelio porą butelių spirituoto alaus įkaitusio – va čia baras. O šalto lagerio yra, tikiuosi vis kažko. Nelaikom tokio, atsakė. Ką gi, teko atsisveikinti ir per stroikę grįžti į plentą.

Ėjau ėjau, o viešbučio kaip nėr, taip nėr. Nieko baisaus, nueisiu iki kryžkelės su A18 plentu, jei ten nebus viešbučio, tai kaip visada kryžkelėse stovės toktukas, jis mane ir nuveš į nakvynės vietą.

Kryžkele reikėtų vadinti vietą, kur keliai kertasi, susikryžiuoja. O kaip vadinti vietą, kur kelias atsišakoja, įteka arba išteka? Vistiek vadinsiu kryžkele, nors ir ne visai teisingai.

Pagaliau priėjau tą kryžkelę. Viešbučio neradau, bet radau paminklą moteriai.

Išsiaiškinau, kad tai paminklas žymiai XiX a. pradžios poetei Gajaman Nona, jos vardu ir  kaimas šalimais vadinasi – Nonagama.

Pasigrožėjęs poetės paminklu patraukiau prie pakelėj stovinčių taksistų. Vežk kur nors pernakvoti, prašau. Taip mane nuvežė į Usangoda Beach Resort.

Galėjau tuos porą km. ar pan. nueiti, bet jei ir tas viešbutis neveikia? Tada prie kito eisiu, bet ir tas neveiks? Geriau atsiduosiu taksistui, jis bet kokiu atveju nuveš kur nakvoti.

Viešbutis nemažas, jame nemaža salė-valgykla. Šoferis jau veržiasi ieškoti registratoriaus, palauk mašinoje, sustabdžiau. Tie nagli taksistai iš karto derasi su viešbutistais dėl komisinių, todėl kainą užkelia. Kiek kambarys be kondicionieriaus, klausiu viešbučio tarnautojo. 3000, sako. Brangu, sakau, bet parodyk. Kambarys vidutiniškas, bet langai dideli, balkonas į vandenyną – štai kodėl brangu. Nereikia dabar man anei vaizdo, anei balkono. Ko nors pigesnio neturit? Neturi. Nemokėsiu 3000, sakau, va ir šilto vandens nėra (kas man dabar neaktualu), net šviesa tulike neužsidega (kas irgi ne taip svarbu). Nuleisk iki 2500, tada nakvosiu. Trumpai pagalvojęs darbuotojas nuleido. Begrįžtant iš kambario prie mūsų pribėgo taksistas, reikalauja viešbučio tarnautojo komisinių, mano, kad aš nesuprantu, ką jis kalba. Duodu jam už atvežimą 100, tiek turėtų užtekti už 2 km, dar pridedu 20 baltašiknio mokestį, bet tasai reikalauja 200. Tiek to, nebesiderėjau, greičiau nusiprausti ir į lovą.

Prisiminęs, kad reikia ir kažkiek pavakarieniauti, nuėjau į salę-valgyklą-restoraną, ko turit, klausiu. Vištienos. Gerai, atneškit į kambarį. Dar paėmiau bambalį gazuoto vandens ir kolos buteliuką. Dar paprašiau, kad atneštų paklodę užsiklojimui bei rankšluostį – tokių dalykų kartais čia reikia atskirai prašyti net ir nepigiuose viešbučiuose.

Išsimaudžiau po drungnu vandeniu (šalto čia ir nebūna tropikuose), apsivyniojau sarongu, kaip vietinis, įsitaisiau balkone pasėdėti prieš miegą, vakarienės laukiu. Netrukus atnešė skaniai sutaisytų keptos vištos gabaliukų su keptomis cielomis česnakų galvutėmis (pietų Šri Lankoje tai populiarus garnyras) bei aštriais pipirais. Ir dar vandens butelį nemokamai. Ir stiklinę. Ir servetėlių. Ir viską ant gražaus padėklo. Ir rankšluostį (nors vieną vonioje jau radau). Ir paklodę apsiklojimui (vietiniai apsikloja savo sarongais arba visai neapsikloja). Ir dar lemputę įsukti tulike. Kad jis ilgai čia nesikrapštytų, pasakiau, kad lemputę pats įsisuksiu (nors man jau jos nebereikia). Ar dar ko nereikia, klausia. Padėkojau, tikrai neblogas servisas – bando gal pateisinti, kodėl ta vieta brangi.

Taip ir užmigau bežiūrėdamas į paveikslus su katinėliais ir su arkliu. Paskui atsibudau ir šviesą išjungiau.