Šešiasdešimt šešta diena

Sekmadienis, 2017-10-22

Rytas po lietaus • Godus taksistas irt pozityvo įjungimas • Ginčai su kompu • Klampoju per lipnų molį • Jūros purslai • Pogulis ant luoto • Nerija, nerijos nerija ir tiltelis • Turtle Bay kurorte • Apie skiesto alaus privalumus • Mano kariškos kelnės kelia neviltį • Į krevečių veisimo centrą nepatekau • Tušti kurortai • Pokalbis su Darvino viešbutininkais • Pro uždarytą čekų viešbutį • Ilgas ėjimas iki Netolpitijos • Kančios aplinkiniame autobuse į Matarą • Pakeleivė ukrainietė

28.8 km

Atsibudau šeštą. Reikės kitą sykį žadintuvą užsistatyti, šeštą geriau jau būti kelyje, geriausiai pajudėti švintant, apie 05:30, kada vėsu, gaivu, eiti malonu.

Žvalgausi išėjęs prie vandenyno. Gražus rytas po lietaus. Planavau grįžti ten iš kur vakar mane atvežė ir iš tos kryžkelės vėl ateiti čia, paskui eiti paplūdimiu-pliažu. Bet ten priekyje molas matosi, kaži ar nebus sunku jį apeiti. Palydoviniame žemėlapyje matosi, kad neturėtų būti sunku. Bet nesinori pirmyn-atgal vaikščioti tuo pačiu keliu. Grįšiu į kryžkelę, iš ten paeisiu plentu kelis kilometrus, paskiau įsuksiu prie jūros, kur nors prie Kalametiyos.

Norėjau paprašyti besišlavinėjančių moteriškių, kad iškviestų man taksi iki vakarykštės kryžkelės, bet tiek to, nueisiu pats.

Nereikėjo eiti, iškart už viešbučio vartų pasigavau taksi-tutuką: vežk į kryžkelę, čia netoli, parodysiu.

Tuktukistas vis siūlė užvažiuoti pas jį ir nusipirkti meduobolių (woodapple) vaisių – jo sode atseit patys skaniausi auga. Ačiū, nereikia. Netrukus ir atvažiavom. 300 iš tavęs, sako. Kąąą – pasipiktinau, imk 200 ir džiaukis – ir taip permoku smarkiai, vietinį už 100 būtum vežęs. Kadangi tai pasakiau vartodamas kažkiek sinhala kalbos žodžių, taksistas suprato, kad aš čia beveik vietinis, kainas žinau, tai nebesiginčijo.  Jau prasideda turizmo pagadintų žmonių kraštai, teks dabar dažnai derėtis.

Bet reikia įjungti pozityvą, tada linksmiau gyventi. Todėl geriau rašyti taip:
Nuo bereikalingo tolimo vaikščiojimo mane netikėtai išgelbėjo pravažiuojantis tuktukas-triratukas, geraširdis vairuotojas net tik pavėžėjo, dar siūlė medobuoliais pavaišinti. Greitai ir patogiai buvau nugabentas į startinę poziciją. Gal tas vairuotojas nedirba taksistu ir kainų nežino, todėl paprašė kiek per daug – 300 rupijų, bet mielai priėmė mano duotus 200, visai nepyko. Man net nepatogu pasidarė – žmogus tiek laiko gaišo dėl manęs, juk tikriausiai visai kitais reikalais kažkur skubėjo. Taip pagalvojęs norėjau jam pridėti tą šimtinę, tačiau jis jau buvo nurūkęs tolyn.

Žiūriu, kad kompas vėl sublūdijo, įsijungė tai, ko nereikia (bluetooth, pvz) ir išsijungė trekinimas, vėl reikės rankiniu būdu rekonstruoti kilometrą ėjimo. Dar nespėjo įkaisti, o jau kvailioja. Baru savo kompą: jei taip toliau darysi, keliausiu toliau su savo senuoju LG5, nors tas ir greičiau išsikrauna ir gal prasčiau fotkina, bet patikimesnis, dar turi nutolinimą ir traveller widgetas rodo nueitus km, o ant tavęs tik brūkšnelį. Kompas man atsakė: gal tu neteisingai manim naudojiesi – nuėmei dėklą ir užmiršti išjungti kišant į kišenę, tai ir prisispaudo visko. Na taip, sako toliau, neturiu nutolinimo, bet užtat spalvos sodresnės, fokusuoju gražiau. O tie kilometrai – pats sakei, kad jie nereikalingi, geriau jų net nežinoti, juk ne sportinis tas tavo ėjimas. Paskui suskaičiuosi, kai į didelį kompą perkėlinėsi. Tarp kitko, gali ir parašyti Traveleriui, gal jie ištaisys tą kilometrų bugą (greičiausiai jis pasireiškia ne dėl mano specifikos, o dėl Android 7 Nougat – 24 API levelio) – teisinasi kompas. Na gerai, sakau tam savo HuawėjuiP10+, dar pakentėsiu tavo zbitkas kurį laiką.

Pakyrėjo eiti plentu, mašinų nuolat saugotis, pasukau į keliuką, vedantį prie vandenyno.

Iš pradžių tas keliukas vedantis prie vandenyno buvo civilizuotas, bet paskui pradėjo laukėti.

Pravažiavo motociklas, kur eini, klausia motociklistas. Į Pliažą sakau. Toli bus eiti tuo keliu, sako. Ale nueisiu kaip nors, sakau. Pakraipė galvą ir nubirbė tolyn.

Einant per molį kroksai visai apmolėjo, sunkūs pasidarė. Vis paieškau kokios balutės juos nuplauti, lipnus molis lengvai nenusiplauna. Stengiuosi per daug nesilankstyti, bijau, kad kompas neiškristų iš kišenės – jis toks didelis, kad kišenė neužsisega. Bet pagalvojau, jei kompas iškristų ir suskiltų, tai viena problema išsispręstų – baigtųsi ginčai ir natūraliai grįžčiau prie LG G5.

Pagaliau išlindau prie vandenyno.

Vienas malonumas eiti pliažu, kai kojos negrimzta. Bet nėra daug tokių ruožų, dažniausiai reikia bristi (tiesa, negiliai), dėl ko ilgiau einant labiau pavargsti.

Praėjau akmenų ruožą. Maniau bus sunku pereiti, bet vienas juokas.

Vandenynas čia banguoja smarkiai, nepasimaudysi. Nuotraukoje to nesimato, kaip ir nesimato tų purslų nuo jūros, to rūko, per kurį einu. Vargas mano kompui, jei ilgiau pabūtų tokioje aplinkoje.

Eiti pajūriu gerai, tiktai sunku būna rasti vietelę, kur galima pavėsyje atsisėsti. Pamatęs luotus paverstus ant šono prie medžio labai apsidžiaugiau. Prisėdau ant vieno. Žiūriu, kad ir atsigulti galiu. Išsitiesiau, po galva kuprinė – palaima nenusakoma.

Puikiai pagulėjau, net nusnūdau kokį 15 minučių, kaip Štirlicas. Žmonių nėra, anei šunelių. Ten toliau Kalametijos kyšulys matosi, neaišku, kaip ten praeisiu, bet tai bus paskui, dabar pasimėgausiu poguliu pavėsyje.

Atsikėliau, einu toliau. O toliau tokia gana sudėtinga struktūra: upės žiotys, nerija, kyšulys, tiltelis.

Iš pradžių apėjau neriją.

Paskui įsukau į tos nerijos mažesnę neriją, paskui perėjau tiltelį.

Perėjau tiltelį ir užlipau ant kalnelio. Pagalvojau, kad geriau nenutolti per daug nuo plento, o susirasti kokią nors gerą vietelę poilsiui, paskui vėl paplūdimiu traukti. Vietelių poilsiui čia turėtų būti, va radau žemėlapyje Turtle Bay viešbutį su baseinu. Leidžiuosi link jojo.

Bet iš pradžių išlindau apžiūrėti žvejų uosto.

Uostas spalvingas, bet dabar ten žvejų beveik nėra, anksti ryte reikia ateiti, dabar visi išsislapstę nuo karščio.

Pro uostą nėjau, grįžau į aukštumą, ten už uosto statybas-striokes praėjau.

Prie statybų daug akmenų. Gal čia akmenų skaldykla. Nelabai mėgstu landžioti po tokius industrinius rajonus, bet čia nedaug tų stroikių-statybų.

Štai ir priėjau Turtle Bay viešbutį. Vartai neužrakinti, mane pasitiko paslaugus manageris. Pailsėsiu valandėlę pas jus, sakau, jei jūs nieko prieš. Kodėl turėtumėm būti prieš, prašom prašom, kviečia manageris. Gal turit šalto alaus, klausiu. Kaipgi galim neturėti, sako, tuoj atneš.

O gal man ne alų gerti, gal atsigaivinti šaltu vandenėliu su burbuliukais. Turit plain soda vandes, klausiu. Turim turim. Tai mįslė, ką dabar gerti. Jau ketinau monetą mesti, bet pagalvojau, kad jei yra galimybė gauti ir to ir to, tai ir reikia imti ir tą ir tą.

Gurkšnoju sau alutį užsigėrinėdamas gazuotu vandeniu. Lietuvoj visi iš manęs juoktųsi taip pamatę, bet čia tropikuose niekas nesijuokia, čia tokiame karštyje taip visai tinka. Dažnai čia į alų ledukų prikrauna pilną bokalą. Kai ištirpsta, gaunasi tokia puspyvė Donelaičio aprašyta būrams girdyti. Arba toksai sovietmečio pavilijonuose pilstomas skiestas žigulinis. Man patinka. Gal ir Lietuvoj grįžus reikės alų vandeniu skiesti. Bet lietuviškas alus per daug geras, kad iš jojo taip tyčiotis. Be to Lietuvoj to alaus beveik negeriu, tėviškėlėje kai būnu geriu užjūrinį žalią vyną.

Galėjau net baseine išsimaudyti. Bet patingėjau plaukes maudinėtis. Be to paskiau vėl reikės iš naujo visokiais tepelais susitepinėti, kad ilgai einant niekur nenusitrinčiau. Tiek to, pasėdėsiu, ir į baseinu tik pasigrožėsiu. Štai atėjo viena panelė baltaodė kurorto gyventoja, plaukioja, turškiasi. Jai išlipus nedelsiant pribėgo darbuotojas ir su krytele išgraibė visus plaukus.

Pailsėjęs einu toliau. Galiu pro čia tiesiai prie jūros nueiti, klausiu managerio. Jis kažką mykė, kažką mykė, nesupratau, galima ar ne, tad ranka numojęs nuėjau. Varteliai į vandenyną buvo užrakinti, bet spyna paprastai su viela privyniota, atsidariau ir išėjau sutvarkęs taip, kaip buvo.

Paskui supratau – vartai užrakinti dėl to, kad bangos didelės, maudytis negalima. Gelbėtojų viešbutis neturi, tai ir neleidžia niekam eiti prie jūros dėl saugumo. Baseinas yra, ten maudykitės.

Šiaip Turtle Bay viešbutis geras, rekomenduoju. Tuščias laukinis ilgas pliažas, gražūs vaizdai iš terasų – viešbutis ant kalniuko, švarus baseinas, gultai, pakabintas matracas, gera infrastruktūra ir servisas,  nenuskriaudė manęs pateikę sąskaitą už alų ir vandenį su burbuliukais. Pamiršau paklausti kiek kaštuoja naktis šioje vietoje, bet Gūglas tam yra.

Priėjau dar vieną pliažo viešbutį. Dėl įdomumo nuėjau pažiūrėti. Baseinas didelis, bet nieko nėra. Nieko kieme, nieko restorane, jokio žmogaus. Pasižvalgiau ir išėjau atgal prie jūros.

Priėjau kanalą statomą tarp jūros ir Kahandamodaros ežero. Nusprendžiau, kad gana eiti paplūdimiu, toliau reikia keliuku prasivaikščioti.

Toliau einu keliuku palei ežerėlį. Tuščias tuščias keliukas, niekas juo nevaikšto, nevažinėja. Tas molingas šunkelis ryte gyvesnis buvo.

Eiti paplūdimiu kiek vėsiau, gaiviau, tačiau kojoms reikia įvairovės, kitaip pradės pūslės ir mazoliai atsirasti.

Praėjau pro budistų šventyklą. Į hindu šventyklas užsukdavau, ten visokių įdomių dalykų būna, o budistų, jei ne senovinė, nieko nerasiu. Teisingai, kaip yra sakę man daug budistų, budizmas ne religija, o filosofija, nėr čia ko iš šventyklų atrakcijas daryti. Panašiai, kaip į protestantų maldos namus eiti nėra taip įdomu, kaip į katalikų bažnyčias.

Praėjau pro krevečių veisimo centrą. Užsukau į kiemą, gal parodys, kaip krevetės veisiasi. Apsauginis diedukas mane sustabdė ir mandagiai paaiškino, kad man nėra ten į ką žiūrėti, tos krevetės labai labai mažytės. Ką darysi, apsisukau ir nukeliavau toliau.

Nenoriu per toli nuo vandenyno nueiti, geriau, kad girdėtųsi jo ošimas šone ir gaivus vėjelis kartkartėmis papūstų. Todėl išsukau iš keliuko į atšaką vedančią link kranto.

Eidamas pakrante palikau toliau šone Ranna miestą, kurį pravažiuodavau šeštadienio rytais. Čia tik to miesto pavadinimas paminavotas.

Taip aš ir vėl sugrįžau prie vandenyno. Toliau pagal žemėlapį turėtų tęstis civilizuoti pliažai – tiek daug visokių viešbučių.

Iš pradžių praėjau pro dar vienas užakusias žiotis. Išbaidžiau didelį būrį paukščių.

Ganėtinai nyki šita pakrantė, nėra čia jokių pliažininkų, dauguma žemėlapyje pažymėtų viešbučių remontuojami arba dar tik statomi.

Praėjau vieno kurorto prieigas, kur poilsiautojų nesimatė, bet pastogėje sėdėjo vietiniai. Taip atsidūriau Darvino poilsio namų prieigose. Iš pradžių pasisveikinau su šuneliu, paskui su žmonėm.

Užeik užeik, pakvietė Darvino viešbučio darbuotojai. Pasėdėjau su jais, pakalbėjau. Vaikinai gėrė araką – kokosinį šnapsą. Klientų nėra, galima biškelį ir papijokauti. Dar ne sezonas, dar visi tik ruošiasi čia. Geros bangos banglentininkams apie gruodį tik prasidės. Pasiūlė man čierką, bet aš negeriu šnapso, tad sulakstė atnešti alaus butelį, gavau šilto liono, neypatingai skaniai gėrėsi. Bet svarbiau pokalbis ir poilsis.

Viskas čia gerai, sako Darvino viešbučio darbuotojai, viskas yra – ir baseinas, ir baras, tik klientų trūksta. Nieko, per sezoną atsiras. O jūs padarykit čia ne viešbutį banglentininkams, o pensioną seniorams – daviau jiems biznio idėją. Pensininkai iš Europos čia atvyktų ne dviem savaitėm, o visai žiemai. Tereikia tik keletą ajurvedinės medicinos specialistų pasamdyti, keletą masažistų. Bachūrai susidomėjo mano idėja, sakė perduos Darvino savininkei vokietei.

Chiebra araką užkandinėjo keptomis džiovintomis žuvytėmis su kari pinči lapais. Paragavau – labai skanu. Kur ir kiek ilgai mirkėt tas žuvytes prieš kepant, klausiu. Visai nemirkėm, atsakė. Matyt šiose vietose koks nors ypatingas mailius. Daviau žuvytę šuniui įsitaisiusiam prie mano kojų, tas neėdė.

Taip praplepėjau su chiebra visai netrumpai, net lietutis buvo užėjęs ir praėjęs. Reikia eiti toliau, sakau, kiek skolingas už alų. 600 sako. Teturiu tik 500, sakau (tiek kainavo šaltas alus daug prabangesniame Turle Bay viešbutyje šiandien). Gerai bus, sako. Tataigi, jau einu per turistų sugadintas vietas, čia jau reikia derėtis su visais.

Bet joks netikėtumas manęs nelaukė. Vien tik tušti pliažiniai viešbučiai. Vienoje vietoje net ant gulto minkšto pagulėjau, niekas nepriėjo.

Nuo ilgo ilgo ėjimo basom per smėlį padai apsibrūžino, pasidarė jautrūs, todėl apsiaviau kojines, toliau eisiu su kroksais.

Apsiavusiam dargi patogiau per pakrantės žoles bristi, nei per smėlį klampų.

Priartėjęs prie Žalios Papūgos viešbučio nusprendžiau, jog jau metas sukti į krantą, laikas judėti link plento.

Įsukau į keliuką einantį palei Rėkyvos lagūną iš šiaurės pusės. Iki plento dar toli, kokie penki kilometrai.

Ilgai ėjau toliau faktiškai be nuotykių, net krautuvėlėse neprisėsdavau. Vaizdai gražūs, ypač tokiu paros metu vakarėjant, bet ką nors ypatingo pasakoti apie juos neišeina, belieka grožėtis.

Nepasakosiu daugiau šiandien, kaip krokodilų ieškojau vandens telkiniuose, kaip į tuliką buvau užsinorėjęs, ir kitų dalykų nebepasakosiu.

Tiesiog ėjau ėjau gana greitu tempu kol iki Netolpityjos atėjau. Netol, reiškia netol, čia pat Tangalė, bet pro tą miestą vėliau eisiu. Dabar tik pasigavau autobusą į Matarą.

Autobusą pasigavau iškart, nespėjau net apsižvalgyti. Galvoju, kad tuoj mane nulakins iki Mataros, bet buvo ne taip.

Tasai autobusas raudomasai nevažiavo tiesiai, o pasuko šiaurėn ir visą valandą vinguriavo pro Puvakandavą ir Beliatą. Autobusas prisigrūdęs, atsisėsti negavau, taip ir prasikankinau ant vienos kojos. Tas važiavimas mane išvargino daugiau, nei visos dienos ėjimas.

Pagaliau Matara. Ten ir šį kartą pasisekė, studentų nebuvo daug, iškart įlipau į greitkelinį prabangų autobusą, radau net tuščią vietą prie lango,puiku.

Prieš pajudant sostinės link dar spėjo keli keleiviai įlipti, viena baltoji panelė prie manęs prisėdo. Susinepatoginau biškelį dėl savo bomžiškų kelnių, tikiuosi pats nesmirdžiu kaip bomžas po visos dienos ėjimo. Mergaitė nosies nerauko, matyt viskas gerai. Išsitraukė telefoną ir pradėjo rusiškai plepėtis. Kai baigė, aš ją užšnekinau. Pasirodo ji iš Ukrainos, dabar gyvena Veligamoje, važiuoja į Kolombą vizos prasitęsinėti. Neužilgo eisiu pro Veligamą, gal susitiksim.

O toliau kaip visada – tuktukas iš Maharagamos greitai namo parlakino, gulti nuėjau ne per vėlai.