Šešiasdešimt devinta diena

Šeštadienis, 2017-11-04

Autobuso nebuvo, bet man dar geriau • Maharagama-Matara-Dikvela • Pas Upendrą • Pro akmenis • Buivolų ganykla ir berniukas-karamela • Trijų rūšių blynai pusryčiams • Džiovintų žuvų zona • Meškerninkų promenada • Nuo įlankos prie įlankos, nuo kyšulio prie kyšulio • Paslaptingas- jau nebepaslaptingas Talala krantas • Siauriausia perbrista upė • Besimaivančios mergaitės • Žvejų takais • Vingiuotais Gandaros keliukais • Dondros švyturio matomumas • Piečiausiame mano kelionės taške • Aplink švyturį • Svečiuose su gera kompanija • medved ušol, medved prišol

23.6 km

Kaip visada nusipirkau bilietą iš anksto į tą Gunasekaros firmos gerąjį autobusą. Išvakarėse vėlokai vakare man iš ten paskambino ir suprantama anglų kalbą iš pradžių atsiprašė, kad taip vėlai skambina, paskui pranešė, kad rytojaus ryto reisias į Kataragamą atšauktas ir dar kartą atsiprašė. Pasakė, kad galėsiu važiuoti jų kitu reisu vienuoliktą ryto. Man per vėlu, sakau. Tada man paaiškino, kad iki Dikvelos lengvai galiu patekti bet kokiu iš tankiai važiuojančių highway autobusu į Matarą, ten persėsti į kitą vieną iš tankiai važiuojančių autobusų Tangalės kryptimi – ką aš ir taip puikiai žinau. Dar kartą atsiprašė ir pasakė, kad pinigus grąžins per PayPalą. Tai dar sykį parodo tos formos aukštą serviso lygį. Ne viskas Šri Lankoje prastai organizuota, yra gerų išimčių.

O man gal net dar geriau – reikia ir kitais būdais į startą nusigauti, laikas išeiti iš tos švilpiko dienos.

Užuot važiavęs į Forto mėlynų autobusų stotį Bastiano gatvėje, nuvariau tiesiai į Maharagąmą, iš kur daug autobusų važiuoja autostrada į Matarą. Per šitą vietą aš grįžinėdavau iš paskutiniųjų ėjimo etapų. Man taip greičiau gaunasi: autobusai į ten kursuoja iš Dehivela Junction netoli mano namų.

06:28 įšokau į miesto autobusą, važiuojam. Bilietas 18 rupijų tekainavo.  Pafotografavau rytmečio vaizdų pro langą.

Po pusvalandžio jau buvau Maharagamoje ir iškart įlipau į beišvažiuojantį Mataros autobusą. Iki forto būčiau važiavęs apie 45 min, paskui tiek pat iš ten iki Maharagamos, taigi, sutaupiau vos ne valandą. Ir dar pusvalndį sutaupysiu, nes tas autobusas nesustos pavalgyti ir pasisioti.

Atsisėdau į laisvą vietą prie lango – paskutinę autobuse – sekasi man. Nebuvo kada kažko nusipirkti, gerai, kad vandens iš namų pasiėmiau.

Išsitiesiau pamiegoti, bet kaip visada paprašė kėdę suskleisti. Ten už nugaros vaikas mažas sėdėjo, būtų tilpęs, netrukdžiau jam, bet jo tėtis paprašė, teko susispausti.

07:06 pradėjom iš lėto judėti, paskui įsibėgėjom, o autostradoje lėkėm kaip žaibas, vos ne 100 km/h.

09:00 vos išlipęs Mataros autobusų stotyje, išokau į benuvažiuojantį autobusą į Tangalę per Dikvelą – man kaip tik ten ir reikia.

09:50 jau einu.

Už stadiono ir šventyklos priėjau tiltą per upę su užakusiomis žiotimis.

Nusprendžiau užsukti į Coconut Palm Beach viešbutį-restoraną. Kelis kartus esu ten nakvojęs, ten ir 2013 Naujuosius sutikau, ir savo 50-metį atšvenčiau mangrovėse su krabais. Viešbučio savininkas toks jaunas gana bachūras buvo vardu Upendra. Įdomu, kaip jis dabar? Girdėjau, kad apsiženijo už ukrainietės.

Viskas po senovei tame kokonutpalmbyče, tik Upndros nepažinau – visai suvyriškėjęs, nebepanašus į byčbojų-rastamaną, jo vaikai jau laksto. Gal ir žolės tiek daug neberūko. O jis prisiminė mane, atpažino, aš tai nesu pasikeitęs.

Pamačiau iš tolo ir Upendros žmoną – ji išlėkė su svečiais į kažkokį turą. Įlankėlėje pasigedau žvejų – anksčiau čia pilna valtelių su meškerninkais knibždėjo. Dar pasigedau didelių juodų krabų.

Pabuvau mažumėlę kadaise man labai patikusioje vietoje ir tolyn patraukiau į sekančią įlankėlę.

Praėjau dar vienos užakusios upės žiotis. Čia buvo griovys prakastas į vandenyną.

O toliau reikėjo eiti per akmenis.

Sutikau iš tų akmenų pareinantį dieduką baltaodį. Pasikalbėjom truputį. Nelengva bus pereiti per akmenis, pasakė jis su itališku akcentu.

Nebuvo sunku per tuos akmenis eiti iš pradžių. Paskui pamačiau, kad galima į kalną užkopti žolyte,tai ir padariau. O pro akmenis toliau būtų sunkiau eiti, būtų reikėję pro tvoros skylę lįsti.

Galėjau lįsti pro tvorą, arba nusirepečkoti žemyn apeiti ją per bangų užliejamus akmenis prie vandens, bet jei jau užlipau į kalnelį, atgal nebesileisu, eisiu per žolytę toliau link kranto, atgal į plentą.

Praėjau pro buivolų ganyklą.

Arčiau plento praėjau pro sodybą. Iš namo išbėgo berniukas, saldainių paprašė. Karamela, karamela, šaukė jis.

Ir vėl plentu einu.

Plentas visai priartėjo prie vandens, išlindau pasidairyti, grįžau į plentą, nes toliau vėl akmenys bus, nenueisiu taip iki Kotagodos uosto.

Einu pro mažą lauko valgyklėlę – tiesiog kioskelį tokį. Užeik užeik, kviečia bobutė. Kodėl ne, pasijutau alkanas, pusryčių nevalgiau prie Mataros, kaip pereitais šeštadieniais.

Už kiosko stalas akmeninis. Ant jo patiekė man sočius šrilankietiškus pusryčius.

Dar davė arbatos su pienu, bet be arbatžolių. Dar karšto vandens užsigerti. Viskas kainavo 200 (apie eurą su kapeikom). Visų blynų nesuvalgiau, tiek daug pridėjo, kai baigiau, tuos nesuvalgytuosius atgal padėjo kitiems.

Pavalgęs paėjau biškelį krantu, bet tuoj vėl į plentą grįžau.

Praėjau pro mokyklą ir apžiūrėjau edukacines freskas ant tvoros.

Netoli Kotagodos uosto priėjau džiovintos žuvies zoną.

Man patiko įvairovė – nuo didžiulių džiovintų žuvų iki kelių milimetrų dydžio krevečių.

Iš pažiūros atrodo labai apetitiškai, bet per sūrios tos džiovintos žuvys. Jas reikia išmirkyti prieš verdant-troškinant-kepant.

Įsukau į keliuką, vedantį į Kotegodos uostą.

Įėjau pro vartus, apsauginis pradėjo ploti, kad atsisukčiau, rodo, kad pašaliniams čia negalima. Na ir nereikia, bus dar tų žvejų uostų.

Nukirtęs kyšulį už uosto išlindau prie mažos gražios įlankėlės

Toje įlankėlėje daug valtelių, ten žvejai meškerioja.

Kirtau dar vieną kyšulį.

Tokiais keliukais labai faina eiti.

Atsidūriau prie biškį didesnės įlankėlės. Ten dar daugiau meškerninkų valtelėse.

Ir vėl į plentą išlindau, kertu dar vieną kyšulį.

Plentas pro pat įlanką eina, ten toks šaligatvis-promenda, yra suoliukai, kitoje gatvės pusėje žuvų turgelis. Mašinos sustoja, žmonės išlipa į meškerninkus pažiūrėti.

Pasigrožėjau įlanka ir toliau patraukiau.

Priėjau dar vieną įlanką nedidelę. Nuo įlankos prie įlankos, nuo kyšulio prie kyšulio.

Taip aš priėjau Talala krantą. Išlindau prie vandenyno.

Talala įlanka jau didesnė, pliažu jau daugiau galima paeiti.

Užsukau pailsėti į pirmą pasitaikiusį pliažo restoraną. Čia jau civilizuota, europietiška viskas.

Talalos pliažas labai išgirtas Lonely Planet knygoje. Atseit, tai tokis paslėptas brangakmenis, pliažininkai tos vietos nežino. Prieš kelis metus taip rašė. Dabar ta vieta jau gerai žinoma, pristatė čia viešbučių su baseinais, viskas pabrango bemat.

Yra ir labiau laukinių pašiūrių poilsiautojams. Pastebėjau, kad tuos betono-stiklo mūrus labiau mėgsta vietinė aukštuomenė, o pašiūrėse apsistoja Europos-JAV-Australijos banglentininkai.

Dar gerai, kad poilsiautojai neišnaikino vietinių žvejų.

Čia ne meškernikai, kaip ankstesnėse įlankėlėse, čia jau tinklininkai su didesniais laiveliais.

Taip perėjau visą Talalos įlanką. Nieko stebuklingo čia nepamačiau, tokių “brangakmenių” pilna visoje pietinėje salos pakrantėje.

Toliau bus neperinami akmens, reikia kirsti dar vieną kyšulį. Tam reikalui teko laipteliais užlipti į kalną, ant jo restoranėlis su viešbučiu. Vaizdas iš čia atsiveria gražus į įlanką. Po kiek kambarys? Po 6000. Be kondiškės yra? Nėra.

Toliau kertu kyšulį. Pradžioj į kalną, paskui į pakalnę.

Jau pasimatė jūra, bet ten nusileisti pasirodė nebus paprasta, paėjau truputį atgal ir leidausi pro kitą vietą.

Nusileidau kitoje vietoje, ten mažytis pliažiukas.

Pliažiukas mažytis, bet žmonių buvo, vietiniai vaikai ten turškėsi. Mergaitės prieš kamerą pasimaivė.

Už mažyčio pliažiuko vėl akmenys, bet pro juos nesunkiai praėjau. Kaip gerai, kad toliau buvo žvejų takelis.

Žvejų takais irgi įdomu eiti.

Žvejų takais išlindau į Gandaros pliažą. Pliažininkų ten nebuvo, ten buvo žvejai.

Vingiuotais Gandaros keliukais daug fainiau eiti, nei plentu.

Kad ir kaip miela eiti mažais keliukais, vis tiek reikia kartkartėmis į plentą išlįsti.

Neilgai plentu paėjau, vėl įsukau į keliuką, šį sykį su ketinimu juo nukakti iki pat Dondros.

Tuo keliuku reikėjo kopti aukštai aukštai, stačiai stačiai, visas prakaitu apsipyliau, ne alpinistas aš koks mle. O paskui reikėjo taip pat stačiai leistis žemyn. Gūglė savo reljefiniame mape tų kalnų tiksliai neparodo.

Taip atsidūriau Devinuvaros įlankoje.

Aš nėjau pliažu toli, nebenorėjau kojų šlapintis, nuėjau kampu keliukais.

Padaręs kampą vėl išlindau prie įlankos ir iš čia atsivėrė Dondros švyturio vaizdas.

Pamislijus logiškai, tasai švyturys turėjo anksčiau matytis, o po antrojo išlindimo kaip tik nebesimatyti, bet mano žygiuose logika tankiai pasimeta.

Toliau irgi nėjau pliažu, iki švyturio taip tikriausiai ir nebūčiau praėjęs. Išvinguriavau keliukais instead.

Žiūrėjau kaip nupjovė medį ir pabiro lapai ir vaisiai žali. Be manęs šitą reginį stebėjo dar keli žmonės. Jau vakarėja, žmonių aktyvumas prieš temstant padidėja, visi išlenda pašliaužioti.

Taip aš atsidūriau jau visai prie tikslo. Norėjau išlįsti ten, kur pažymėtas piečiausias Šri Lankos taškas, bet pakliuvau į privačią teritoriją, į kiemus kažkokius, teko apsisukti ir eiti link švyturio gatvele.

Išlindau į krantą arčiau švyturio, kad ir ne pačiame piečiausiame taške, bet netoli jo. O bet tačiau vistiek čia mano ėjimo aplinkui salą piečiausias taškas, todėl reikia nusiselfinti gražiai.

Priėjau prie švyturio, jis keliom tvorom aptvertas, bet varteliai atidaryti, žmones įleidžia ir net pinigų neprašo. Gera vieta.

Apėjau aplink švyturį, pafotkinau, jau temti pradėjo.

Jau temti pradėjo, užteks šiandien eiti, reikia nakvynės ieškotis. Žemėlapyje Dondroje viešbučių nėra. Anei gesthausų, anei viešnamių. Paklausiau taksisto, tas patvirtino, kad visi viešbučiai prie Mataros.

Tuomet aš prisiminiau, kad eidamas už Hambantotos lik Tangalės buvau sutikęs tokį gerą žmogų Rukšaną su kompanija, jie paplukdė mane valtimi, šiksnosparnių prifotkinau, ir kaktusų daug tada. Taigi, tas Rukšanas iš Mataros, jis sakė man: būsi Mataroje, paskambink. Nusprendžiau taip ir padaryti – iki Mataros tik 6 km, taksi nuvažiuoti galima.

Rukšanas apsidžiaugė mano skambučiu, sako atvaryk pas mus, pavakarosim, apnakvydinsim. Taigi, vežk mane į Matarą, sakau mane jau kuris laikas sekiojančiam taksistui. Pasiderėjau dėl kainos, norėjo 500 nulupti, bet nusilygau iki 350, toliau nei per kur nenuleidžia. Daviau jam pakalbėti su Rukšanu, kad tas paaiškintų kur mane vežti. Sako, nuveš mane iki restorano, iš ten mane perims.

Restoranas tai P&S linijos (Perera and sons), ten tik konditerija faktiškai, ten išgerti neduoda. Nieko tokio, neilgai laukiau, netriukus atvarė bachūriukas su tuktuku manęs paimti. Aš Antanas, sakau. O aš Čuminda, sako, aš mačiau tave Rukšano dėdės viloje. Važiuojam pas mane, turiu viešbutėlį, o Rukšanas netrukus prisijungs.

Gerai, sakau Čumindai, tik užsukam į šnapsinę, paimsiu skardinėlę alaus. Taip ir padarėm, paėmiau 3 skardinėles, gal ir Rukšaną su Čuminda reikės pavaišinti.

Nuvažiavom į vakarinį Mataros priemiestį, į Polheną, pro ten rytoj eisiu. Man parodė kambarį, visai neblogas, švarus. Prijungiau krautis savo aparatus bei prietaisus, palindau po dušu, apsirengiau dar švarius rytojaus marškinius ir nuėjau į kiemą prie stalo. Netrukus atvarė Rukšanas su žmona ir tarnu (tarnas paliko laukti patvory), atnešė skanių pyragaičių ir džino. Pastarojo negėriau, pasimėgavau alum skiestu. Parodžiau, kaip žaidžiamas žaidimas “medved ušol, medved prišol” – iš pradžių alus stiklinėje, nugeri gurkšnį, pripili vandens. Kai gėralas pasidaro skaidrus kaip vanduo, tada”medved ušol”. Tada dapilinėji alaus iš skardinėlės, kol “medved prišol”. Tos skardinėlės ilgam užteko, kitą dieną galva buvo visai šviežia, o į tuliką lakstyti nereikėjo dėl to, kad aš jau pripratęs prie tokio pliuralizmo. Kas galėjo pagalvoti, kad tuo kada nors užsiimsiu, taip alų gadinsiu. Rusai Sibire, aišku, vietoj vandens vodkę pila.

Pasiūliau Rukšanui, tas atsisakė, nes džiną geria. Pasiūliau ir Čumindai, tas atsisakė, nes nieko negeria. Taipogi ir Rukšano žmona. Todėl aš ir antrą skardinėlę taip patvarkiau. Trečios jau neįveikiau, palikau šeimininkams.

Daug apie viską plepėjom su šeimininkais, daug įdomių dalykų jie man papasakojo. Ir aš jiems apie Lietuvą papasakojau šiek tiek – iki manęs jie nežinojo, kad tokia šalis išvis yra. Pakviečiau juos per Vasario 16 atvažiuoti pas mane į Kolombą į Neprigulmybės šventę, jie pažadėjo sudalyvauti. Dar negreitai, gaila.

Vėlai nuėjau gulti šį kartą – todėl aš beveliju nakvoti viešbučiuose – ten guluosi anksti pavargęs, o čia reikia su šeimininkais pabendrauti, nepadoru kitaip.