Trisdešimt trečia diena.
Šeštadienis, 2016-12-10

Pavyko atsisėsti traukinyje be rezervacijos • Skanūs traukinio pyragaičiai su prasmingu įpakavimu • Tuktuku iš Palajaus • Kaip sudėtinga paaiškinti, kur noriu važiuoti • Geranoris bet įkyrus taksistas • Kam tinka palmių nediena • Kaip patapau pirmuoju klientu dar neatsidariusiame viešbutyje

5,5 km

Išankstinių bilietų negavau, bandysiu važiuoti pamėgtu traukiniu be sėdimos vietos rezervacijos. Kadaise taip važiavau iš Forto, stovėjau iki pat Anuradhapuros. Tuomet nežinojau, kad traukinys iš pat Mount Lavinijos važiuoja. Jei čia įlipčiau, turėčiau atsisėsti.

Traukinys Yal Devi išvažiuoja 05:50. 05:16 baigiantis lietui išėjau iš namų, gatvėje iš karto pasigavau taksi, 05:30 jau Mt Lavinijos stotyje. Taksistas protingas pasitaikė, nereikėjo jam aiškinti kaip važiuoti, palikau arbatpinigių.

Prie kasos nemaža eilė. Man antrą klasę į Džafną. Gavau bilietą be klausimų už 580 rupijų – išeina apie euracentį už kilometrą – kokius 5 kartus pigiau, nei Lietuvos traukiniais. Dar ir komfortas (jei atsisėsti gausiu): ir kojoms vietos daug, ir tulikas, ir be garsios muzikos.

Antroje platformoje daug žmonių. Manau, kad iš viso Kolombo suvažiavo, nedurniai, žino, kad jei įlips vėliau, vietos atsisėsti negaus. Atvažiavo traukinys, prie 2-3 klasės nerezervuotų vagonų grūstis prasidėjo. Ne tokia didelė, kaip centrinėje Forto stotyje. Spėjau pribėgti prie antros klasės vagono. Ne to, kuris prie pat trečios, tolesniojo. Reiškia, kad pritrūkus rezervuotoms vietoms gali visus suvaryti į kraštinį trečios klasės vagoną. Tikiuosi taip neatsitiks.

Pavyko atsisėsti prie lango, visos kitos panašios vietos jau užimtos buvo. A če tikrai nerezervuotas vagonas, dėl viso pikto klausiu vieno protingiau atrodančio jaunuolio. Neturėtų šito rezervuoti, atsako. Kol stovėjom 10 minučių prilipo tiek, kad jau stovinčių atsirado.

Maršruto pradžioje (kaip ir pabaigoje) traukinys stoja visose stotelėse. Kol iki centrinės Forto stoties nuvažiavome 4 kartus stojome. Žmonių prilipo daug. Mato, kad susigrūdę, eina į laisvesnius vagonus. Kur braunatės, konduktorius jus atgal parvarys.

Traukinys stojo net specialioje uždaroje Sekretoriato stotyje prie pagodos, kurią anksčiau pralėkdavom – matyt koks valdžiažmogis nusprendė ne malūnsparniu skristi, o traukiniu pasivažinėti.

Centrinėje Forto stotyje stabtelėjom ilgiau. Žmonių prilipo daug, bijau kad iki tuliko bus sunku prasigrūsti, jei prispirs. Dar gali būti, kad ir tulike žmonės stovės – ten patogiau, nei spaustis vagone.
Man gerai, sėdžiu galvą pro langą iškišęs. Privažiavo perono pardavėjas, pro langą nusipirkau rolsą, kavos ir fantos užsiskaninimui.

Už Gampahos į lietų įvažiavom, langą teko uždaryti, tvankuma. Įsijungė ventiliatoriai palubėje.

Polgahaveloje stovėjom ilgiau – ten atsišakojimas į rytus, į vingiuotą vingiuotą kalnų gežkelį užsibaigiantį Baduloje, įlipo pyragaičių pardavėjas. Pagaliau gavau tų skaniųjų wada, kurių nerandu niekur kitur, tik šiame traukinyje. Reiškia juos daro Rambukanoje, gal Kurunegaloje. Tarp kitko, Rambukanoje reikia išlipti norint į dramblių prieglaudą Pinavaloje pigiai nuvažiuoti. Iš čia autobuso ieškoti pietų kryptimi.
Tarp Kurunegalos  ir Anuradhapuros paėjo dainininkas su būgneliu. Pirmą kartą šiame traukinyje. Kitur jų pilna, iš čia juos varo, matyt.

Anuradapuroje daug išlipo bet nemažai ir prilipo. Ten kaip visada įlipo ryžių kario pardavėjas. Gauni tokį parcelą – keturkampį paketėlį, atsivynioji, sumaigai pirštais ir valgai tirštą ryžių košę su pabirbinimais.

Muzikantai įlipo, ne traukininiai, grupė kažkokia, bendas. Akordeonas, bugnas, tamburinas ir balsų kvartetas. Repetuoja važiuodami, pinigų nerenka. Paskui ir gitara prisijungė, bet jos beveik nesigirdėjo. Muzikalūs žmonės Šri Lankoje, daug kur išgirsi dainuojant, ypač tuos klausos neturinčius

Ilgai stovejom Medawačyje, tame frontiero kryžkeliamiestyje, kur geležinkelis atsišakoja į Manarą, kur Jaffnos autobusai sustoja pavalgyti ir pasisioti.

Pamislyjau, jei iki dviejų atsirasiu Elephant Passe, lipsiu ten apsižvalgyti, jei po dviejų, tai išlipsiu Palajuje, iš ten ieškosiu transporto į ią vietą, kur baigiau pereitą kelionę.

Traukinys vėluoja smarkiai. Jau ne dvi, jau pusė keturių, kai pasirodė Dramblių perėja. Reiškia nelemta man pamatyti jos iš arčiau, ten dar ir monumentas yra ir muziejus. Liks kitiems kartams.

Išlipau Palajuje 15:42. Iš čia arčiausiai yra pereito etapo galas.

Tik užėjus už stoties, nepriėjus A9 kelio prie krautuvėlės pamačiau tuktuką stovintį. Vairuotojo nebuvo, bet keli bachūriukai trainiojosi aplink, jie ir pakvietė šoferį užsimiegojusį. Tas pakramtė gaivinančio riešuto betelio lape, nusispjovė raudonai ir bandė aiškintis, kur mane vežti. Nesuk galvos, sakau, aš rodysiu, tu vežk, bus kokie 10 km. Jis nesuprato ko noriu, prisirinko konsultantų, vienas angliškai kalbantis pasitaikė, rodau jam žemėlapį, nesupranta, žinoma. Išsididinau, kad šventyklos matytųsi ir vardinu jas. Tas šventyklas žino, jau astirado supratimas kur maždaug mane vežti. Gal galima tiesiai keliuku pravažiuoti, klausiu. Ne, ten apsemta, tik per tą kryžkelę, iš kur pereitą kartą autobusą į Jaffną pasigavau. Na tai varom.

Vairuotojas važiuojant kažką bando manęs klausinėti, deja, tamiliškai tik kelis žodžius težinau kol kas. Kryžkelėje sustojo prie kitų taksistų, matau renka konsiliumą tartis, kur ir pro kur mane vežti. Varom tik, aiškinu, negaištam, temti tuoj pradės. Kaip jam išaišknti, kad jam nereikia aiškintis kur važiuoti, aš žinau kelią, rodysiu kur sukti. Negali jis patikėti, kad kažkoks svetimšalis gaudosi šitose vietose.

Pagaliau atvykom į vietą. Vairuotojas baisiai nustebo, pamatęs, kad aš išlipęs einu atgal. Nenuvažiuoja, nori mane vežti toliau. Varau jį šalin. Jis pavažiavęs sustojo prie kryžkelėje stoviniuojančių vaikinų, rodo jiems į mane, nori kad tie išsiaiškintų mano keistą elgesį. Vienas kalbėjo angliškai, tai jam papasakojau apie savo esmę. Tas stebėjosi, bet suprato ir paaiškino taksistui. Dar paklausinėjau apie viešbučius šalia – nėra tokių, sako, reikia važiuoti į Point Pedrą ar Kilinoočį. Kur geriau? Į Point Pedrą iš čia tiesiai važiuoja autobusai, į Kilinočį reikia važiuoti iš kryžkelės už kelių km šone (ten jau buvau du kartus), bet Kilinočyje daugiau visokių viešbučių.  Ir aš ten norėčiau, ned miestas nors daug kartį pravažiuotas, bet dar nepažįstamas. Taigi, nueisiu iki artimiausios kryžkelės, paskui tuktuku nuvažiuosiu iki kitos kryžkelės, kaip ir pereito etapo gale, ten autobusą į Kilinočį gaudysiu. Ilgai plepėjau, pajudėjau tik pusę penkių, nedaug liko laiko ėjimui.

Taksistas vis neatstoja. Pavažiuoja priekin ir laukia manęs – gal persigalvosiu ir neisiu pėsčias. Dar rodo, kokios šventyklos aplinkui. Į vieną šventyklą aš ir nusukau, nors laiko liko tiek mažai. Gal kai į šventyklą nueisiu, vairuotojas pamanys, jog aš pasiekiau savo tikslą ir nuvažiuos. Taip ir buvo.

Šventykla buvo niekuo neypatinga, dar ir užrakinta, bet užtat taksisto atsikračiau.

Ėjau ėjau ir kryžkelę priėjau.

Ir vėl toje kryžkelėje, jau trečią kartą.
Buvau užtėmyjęs tokį didelį namą į restoraną panašų. Retas dalykas tokiame kaime. Užėjau, limonado iš šaldytuvo pasiėmiau. Manau begerdamas paklausinėsiu kaip geriau į Kilinočį nuvažiuoti ir ar galėsiu rytoj praeiti pro paukščių draustinį. Bet pirmiausia į wc užsinorėjau. Būna taip pirmą ėjimo dieną. Kitą dieną organizmas susiorganizuoja, nieko nebereikia. Užvedė laiptais į antrą aukštą remontuojamą, tulikas ten veikiantis normalus. Jei jau taip, gal ir kambarį turi svečiams, nedrąsiai paklausiau dėl viso pikto, neturės juk vistiek. Mano nuostabai atsakė teigiamai. Kambarys ne tame name, kur restoranas, o kaimynystėje, kur iškabą fotografavau. Kol gėriau fantą nubėgo sutvarkyti. Po 15 min nuvedė parodyti. Pastatas tik baigiamas statyti, nieko ten nėra dar įrengta. Nėra jokių baldų, bet elektra yra, kas svarbiausia. Švaru, gražu, ir su balkonais, bet kur aš miegosiu? Pažadėjo per valandą atnešti lovą, stalą, kėdę. Sako dušo dar nėra. Bet wc yra. Ten ir kriakulė su bėgančiu vandeniu. Man užteks apsiprausti, nereiks eiti į restoraną. Šiaip jie tik po poros savaičių žada atsidaryti – pirmasis viešbutis šiose apylinkėse. Man tenka garbė pabūti pačiu pirmuoju klientu.
Kiek kainuos? Nežino, reikia savininko atsiklausti. Paskambino, pasitarė, 1000 užsiprašė. Kai pamačiau lovą, patalynę naują, dar nei karto neskalbtą, dar dažais kvepiančią,  rankšluostį naują, tai įvertinau kaip vieną iš geriausių man pasitaikiusių kainos/kokybės variantų.
Vakarieniaujant prieina kas nors, pasisveikina, bet toliau bendrauti trukdo kalbos barjeras. Pamindžikuoja šalia ir nueina.
Atnešė sąskaitą. Už vakarienę 350, įskaitant didelį ir mažą vandens butelius, fantos ir kolos buteliukus.
Pavargau kažkodėl, eisiu gulti.