Trisdešimt šešta diena.
Šeštadienis, 2016-12-17

Traukiniu atžagariom nerezervuotame vagone • Apie prekiautojų balsus traukinyje • Apie Dialogo ežio papildymą • Gražuolės autobusų stotelėje • Tamilų tigrų povandeninių laivų bazėje • Karininkų bungaluose nakvynės negavau • Autobuso laukimas kryžkelėje • Makaronų laukimas karininkų restorane

11,4 km

Važiuoju jau įprastu maršrutu į mano žygio eilinį etapą. Jei anksčiau būčiau žinojęs, kad iš Maunt Lavinijos galima neužsirezervavus iš anksto gauti sėdimą vietą, kokius tris etapus būčiau pasiekęs patogiau ir pigiau.

Lengvai radau sėdimą vietą, žmonių buvo net kiek mažiau, nei pereitą šeštadienį. Įsitaisiau dešinėje pusėje (jei žiūrėtum traukinio važiavimo kryptimi), kitoje, nei pereitais kartais, kaip buvau įpratęs. Sėdynės nukreiptos priešinga judėjimo kryptimi, tai mažiau patogu. Kiek važiavau rezervuotuose vagonuose, žiūrėdavau priekin, o ne atgal, kaip šitame ar kituose nerezervuotose. Kažin, ar taip specialiai padaryta, ar tai sutapimas.

Įsitikinau, kad važiuojant į šiaurę sėdėti dešinėje nėra labai gerai – saulė spindi iš šono pirmoje dienos pusėje.

Šito traukinio skanių dalykų pardavėjus jau pažįstu ne tik iš matymo, bet ir iš balso. Kiekvienas turi savo stilių. Vieni rėkia garsiai pratisai, kiti burbteli savo šaukinį trumpai kas kelios sekundės, vieni storai bliauna, kiti cypauja.

• Vada-vada-vada-vada – rėkia pyragaičių pardavėjas;
• Kiri-kopi-kiri-kopi-plain-kopi – rėkia kavos pardavėjas (kiri reiškia pieną);
• Mailo-eka-bymu-eka-kūl-vaturaaaaa – šaukia gėrimų pardavėjas (mailo – tokia balta kavasiusė tetrapakelyje, bymu – visokie saldūs gėrimai, vatura – tiesiog vanduo);
• Kadžu-kadžu – šnypščioja riešutų pardavėjas.

Už Anuradapuros ilgam išvažiuojam iš ryšio zonos. Nieko tokio, iš Vilniaus į Klaipėdą važiuojant Omnitelio irgi keliose vietose negaudo.

Sustojus Vavunėje iškilo klausimas kur man išlipti. Yra bent du variantai: Kilončyje,  iš ten pirmyn važiuočiau taip, kaip pereitą sykį grįžinėjau, arba Mankulame, iš ten per Mulaitivu gal arčiau būtų. Bet tada pravažiuosiu tas vietas, kuriom paskui eiti reikės – vengiu tokių dalykų (nors būna neretai), man labiau patinka eiti nežinomomis vietomis, kur siurprizai laukia.
Dar galima už Kilnočio pavažiavus lipti Parantane, ten sankryžoje autobusą gaudyti. Bet ar tikrai ten stos traukinys? O jei pralėksiu? Teks Dramblių perėjoje lipti, mašiną į pietus gaudytis.

Išlipau Kilinočyje, dar ir dviejų nėra. Jei pasiseks greitai nukakti į Putumatalaną, toli šiandien nueiti spėsiu.

Toliau reikia į autobusų stotį eiti. Išlindau į pagrindinį kelią lygiagretų gelžkeliui, konduktorius man iš tolo žalia vėliavėle pamojavo, geros kelionės palinkėjo.

Susigriebiau, kad mano Dialogo ežys baiginėjasi. Ne tiek svarbu pokalbiams, kiek 4G internetui. Kol dar nenulindau gilyn į kaimus, reikia pasipildyti. Praėjau krautuvėlę su Dialog lipduku, ten man davė papildymo bilietėlių. Nutrini apsaugą, paskambini 123, įvedi numerį, kurį slėpė apsauginis sluoksnis – paprasta. Paskui pasiunti reikiamu numeriu žinutę int199 ir gauni gigabaitą už 199.

Beeidamas Kandy-Jaffna greitkeliu šiaurėn susigriebiau, kad reikėjo eiti į pietus, juk ten autobusų stotis. Bet nebegrįžinėjau, nes stotelėje gražias mergaites pamačiau. A če stuoja autuobusai į Mulaitivu, klausiu gražuolių. Stuoja stuoja, atsako viena, aš ten irgi važiuoju.

Neilgai laukiau su mergaitėmis, privažiavo mėlynas (reiškia ne valstybinis) lazas, įlipom, važiojam. Negreitai slenkam, kaip vėžliai, kad keleiviai galėtų įšokti į važiuojantį nestabdant. Žinia, čia autobusų durys visada atviros (išskyrus kondicionuotų, žinoma).

Man iki Putukudijiripu, vienu iškvėpimu ištariau savo tikslą konduktoriui. Keista, bet tas suprato iš karto. Išrašė bilietą už 100 rupijų, pirmą kartą taip apvaliai pasitaikė.

Bet netoli pavažiavom. Sustojom prie Parantano kryžkelės ilgam. Šoferis sako, kad 20 minučių stovėsim. Išėjau po turgelį pasivaikščioti, kažkur užkaboriuose wc radau (pirmą kelionės dieną prireikia, bet vėliau organizmas prisitaiko kažkaip, kad nebereikia visą parą), dar šio to valgomo nusipirkau, užteks šiai dienai.

Pagaliau vėl važiuojam. Dabar jau greitai lekiam. Bet kažką pavyksta pro langą nufotkinti.

Dar pravažiavom gražuolių povų pulkelį, nepavyko nufotografuoti.

Nuo tos sankryžos iki Putukudijaripo kelionė truko valandą. Artėjant prie tikslo dangus vis niaukėsi ir niaukėsi, kol lyti pradėjo. Nesmarkiai kol kas. Aš jau traukiu skėtį iš kuprinės gelmių, kad būčiau pasiruošęs iškart slėpti savo techniką išlipęs, bet kai išlipau, pataikiau tik į krapnojimą, neprireikė parasodniko.

Vežk mane į Putumatalaną, iki karinio posto, sakau pirmam pasitaikiusiam taksistui. Tas viską iš karto suprato, nulėkėm. Nesistebėjo, ko ten važiuoju, nerinko konsiliumo tartis su kolegomis, net kaip koks gidas bandė pasakoti kas aplink įdomaus yra. Geras taksistas pasitaikė, gavo arbatpinigių.

Išlipau ten, iš kur pereitą sykį gerasis kirpėjas nugabeno į grįžimo trasą. Galvojau pasisveikinti, bet kirpykla uždaryta. Užtat atidarytos kelios krautuvėlės, kurių anuomet net nepastebėjau.

Pirmyn į Mulaitivą. Iki miesto, žinoma, nedaeisiu šiandien, bet žemėlapyje užtikau tokius bungalus pakeliui, gal ten pernakvosiu.

Priėjau į atšaką į Tamilų tigrų povandeninių laivų bazę, kaipgi praeisi tokį dalyką. Matosi, kad vieta lankoma, prie kryžkelės saldumynų kioskas stovi, toks, kokie būna jomarkuose ir prie šventų vietų. Užeik užeik, kviečia. Grįždamas užeisiu, atsakau.

Taigi, prieš temstant spėjau apžiūrėti kokius povandeninius laivus gamino separatistai – teroristai (arba partizanai – kovotojai už laisvę, čia kaip kam geriau atrodo). Ten buvo gilus baseinas tų submarinų bandymui. Rodos, nei vienas karo veiksmuose taip ir nedalyvavo. Daug skaitlingesnės ir geriau ginkluotos vyriausybinės Šri Lankos pajėgos, rodos, visai neturėjo povandeninių laivų, nebandė jų ir kurti, čia tik toks įdomus partizanų sugalvojimas (lai mane pataiso labiau išprusęs skaitytojas, o aš noriu greičiau parašyti šį dienoraštį, nėr kada gūglintis).

Rekomenduoju tą atvirą muziejų, nors ir nelengva iki jo nusigauti. Lankytojų buvo keletas, vaikai žaidė, bet nedaug jų. Kareiviai nekalbūs būdelėje sėdi, pas juos gėrimų galima nusipirkti.

Skubu toliau, nes šešta stojo, zars temti pradės.

Išlindau į kryžkelę, ten kelio rodyklės. Rašo, kad iki Mulaitivu 9 kilometrai. Keista, kad užrašai tik sinhališki, vietiniai tamilai jų neperskaitys.

Tokiu būdu išlindau į A35 plentą, čia jau geras kelias.

Įsukau į keliuką vedantį į bungalus. Pakeliui dar Kali šventyklą pamačiau.

Einu einu, niekaip tų bungalų nerandu. Kažkokie vartai tolumoj pasimatė, bet ten kareivinės, einu aplinkui. Atsirėmiau į jūrą, bet ten spygliuota tvora. Už jos matau, keli žmonės turistiškai apsirengę vaikštinėja, vaikai žaidžia. Kažkoks pastatas matosi, gal ten vienas iš bungalų.

Begalvojant, kaip tą tvorą perlipti, kareiviai mane sustabdė. Toliau negalima, uždara zona. O kaip bungalai, klausiu, juk Gūglės mapuose parodyta. Viskas čia užrezervuota karininkų šeimoms, paaiškino man, civiliams nakvynės reikia Mulaitivu ieškotis.

Ką gi, kol visai nesutemo, reikia grįžti į plentą ir gaudyti autobusą į Mulaitivu.

Kryžkelėje krautuvėlėje nusipirkau gazirovkės ir paklausiau, kurioje čia vietoje autobusus į Mulaitivu stabdo. Visai šalia, kaip ir turi būti kryžkelėse. Laukiu laukiu stotelėje telefonu pasišviesdamas. Nevažiuoja autobusai.

Grįžau į krautuvėlę, kada čia turi būti autobusas, klausiu. Septintą, sako. Dar pusvalandis liko, palauksiu, paėmiau dar vieną buteliuką sodos vandens, man į lauką kėdę išnešė, puiku. Tik atsisėdus pravažiavo autobusas, vos spėjau nubėgti sustabdyti.

Taip aš atsidūriau Mulaitivu – paskutinėje tamilų tigrų citadelėje.

Gūgelis rodo, kad prie jūros yra valstybiniai svečių namai. Netoli nuo autobusų stoties, bet daviau šimtinę tuktukistui, kad nuvežtų. Prisivaikščiojau šiandien, rytoj atgal pieškom praeisiu.

Viešbutis švarus, tvarkingas, matosi. Už kambarį paprašė 4500. Man paprastesnio reikia, sakau, nekondicionuoto, tik permiegojimui, kai kada nors su pana atvažiuosiu, tada brangesniame gyvensiu. Nėra prastesnių, sako, imk ką duodam.

Taip aš apsistojau valstybiniuose poilsio namuose. Kur jūsų restoranas, klausiu. Tokioje brangioje vietoje turėtų būti. Reikia eiti šalimais į karininkų namus – rodo, kur šviesos. Sustabdė beeinantį tiesiai, sako, taip nepraeisiu, ten spygliuota tvora, reikia aplinkui. Nuėjau aplinkui, radau visai neblogą užeigą. Be alkoholio, žinoma. Ką valgysi, klausia. O ko turit, klausiu. O ko norėtum, klausia. Cepelinų, atsakau. Neturi. Tada tiks ir makaronai su kariu. Paėmiau vandens gazuoto ir kolos užsiskaninimui, makaronų laukiu.

Turėjau ilgą skaipinį susirašinėjimą, tad laikas neprailgo laukiant. Bet vistiek nusibodo. Matau, kad kiti klientai jau užsisakė taip pat makaronų, jau gavo, jau suvalgė, o man neneša. Užmiršo. Ką darysi, čia dažnai taip būna, net brangiuose restoranuose. Tokiais atvejais silpnas žmogus nervuotis pradeda, bartis iš pykčio šnypšdamas, o stiprus žmogus tik pagūžčioja pečiais ir nueina. Nesveika prieš naktį prisiryti. Jeigu ką, savo apartamentuose riešutėlių pagraušiu, nusipirkau šiandien autobuso belaukdamas.