Keturiasdešimt aštunta diena.
Šeštadienis, 2017-03-11
Ilgesnis ėjimas Kovo 11 proga • Vėl 13 vieta • Kokiais Šri Lankos geležinkeliais esu važiavęs • Kas gero Sigirijoje • Per anksti praeita šnapsinė • Pakliuvau į lietų • Nesvetingas karininkų viešbutis • Dviratininkas palydovas • Važiuoju cementovežiu • Pažintis su Valaičėnais • Prailgintojas paukšt
11 km
Į šitą žygio etapą nebevažiuosiu per naktį. Rytiniu traukiniu išvažiavęs šeštą, atsirasti prie Baticaloa turėčiau kokią trečią, o man ir nereikia iki galo, geriausia būtų išlipti Valaičėnuose, iš ten greitai galima būtų nusigauti į Mankernį, į startą.
Šiek tiek išsimiegojęs namuose – vis geriau, nei autobuse – prieš šešias jau buvau Forto geležinkelio stotyje. Taip pradėjau paskutinės Lietuvos Nepriklausomybės dienos šventimą. Ta proga ketinu žygiuoti ne dvi dienas, kaip paprastai, o pustrečios, jau ir atgalinį bilietą turiu pirmadieniui miegamame vagone.
Kaip ir pereitą kartą gavau 13 vietą, vagono gale. Tada važiavau kitu traukiniu, į Trinkomalę, ten teko sėdėti prieš pat sieną, kojų ištiesti nebuvo kur, galima buvo tik užsikelti. Šitame traukinyje krėslai buvo atsukti į kitą pusę, todėl sėdėjau siena į nugarą ir kojas galėjau ištiesti toli.
Dieną važiuoti tokiam sėdimam traukiny man labiau patinka – vaizdai viduje ir už lango įdomesni.
Iš pradžių sėdėjau vienas. Paskui atėjo moteriškė su čemodanais, prisėdo šalia. Paskui atėjo konduktorius iš išvarė moteriškę su čemodanais, nes ji turėjo bilietą nerezervuotame vagone. Paskui prisėdo bachūras, bet tas ilgai neužsisėdėjo, vis lakstė iš vietos į vietą, todėl konduktorius jo nesugebėjo išvaryti.
Kaip visada kažkur prie Kurunegalos pardavinėjo labai skanias wada pončkeles.
Nusipirkau pyragėlių pusryčiams, tuo pačiu ir geometriją prisiminiau
Loterijos bilietų pardavėjų Šri Lankoje sutiksi visur, traukinyje jų irgi yra. Žmonės perka – prekiauti iliuzijom čia apsimoka.
Dar nusipirkau vaisių su pipirais ir druska.
Per savo buvimą Šri Lankoje jau išbandžiau beveik visas geležinkelio atšakas, liko tik apendiksai į Matalę ir Avisavelą.
Visą laiką pravažiuodavau Ragama – ten atsišakoja gelžkelis šiaurėn į Putalamą – ten teko važiuoti pirmaisiais žygio etapais. Paskui lėkdavau toliau į šiaurryčius. Iš pradžių Medavačijos atsišakojime nukrypdavau į Manarą (paskutinė stotelė Talaimanaras, į ten pėsčias nuėjau). Paskui daug kartų varydavau tiesiai šiaurėn link Jaffnos. Paskui atėjo laikas Mahe nukrypti į rytus, į Trinkomalę. O dabar Galoyoje atsišakojau į Baticaloa. Po kurio laiko – dar daug reikės praeiti – pradėsiu važiuoti per pietus, per Matarą. Bet iki Maratos greičiau bus nulėkti greitkeliu, tad traukiniais, matyt, važinėsiu mažesniais atstumais, žygio paskutiniais etapais. Gal būt teks kažkiek kilometrų paeiti to pietinio geležinkelio bėgiais – daug kur jie eina palei pat krantą, arčiau, nei plentas.
Maho sankryžoje (kaži ar tinka tas žodis geležinkeliui) ilgai stovėjom, paskui pradėjom važiuoti atbulai ir taip atbulai toliau ir važiavom.
Habaranos stotyje trainiojosi daug baltaš… pardon, baltaveidžių turistų – žinia, čia pat Sigirija, Pasaulio stebuklas, visi veržiasi aplankyti to kalno. Man ta vieta atrodo fantastiška, bet dėmesys jai kiek išpūstas, galima rasti daug mažiau žinomų, bet labiau įspūdingų vietų ir nemokėti tiek žiauriai daug už bilietus (rodos, dabar jau lupa 3500, seniai ten belipau). Bet vienas dalykas ten vertas ypatingo dėmesio – tos labai senos gerai išsilaikiusios freskos šlaito urve, kur gražuolės apnuogintomis krūtinėmis.
Bet palikim turistus užsiimti savo reikalais, važiuojam toliau.
Štai ir Galoyos kryžkelė, kur dabar pasuksiu man nauja atšaka į Baticaloa. Čia galima persėsti į Trinkomalę, tiesiai iš Kolombo tik naktinis traukinys teeina.
Kažkur netoli galo, kažkur šabakštynuose vėl sustojom ilgam. Paskui pradėjom atbulai važiuoti. Nesupratau to manevro, nes atšakos jokios ten neturėtų būti arti. Paskui vėl sustojom. Paskui vėl į priekį pradėjom važiuoti.Paskui dangus staiga sutemo ir lyti praėjo. Paskui apsistojo.
Šiandien man reikia nusigauti į Mankernį, todėl geriau išlipti anksčiau, Valačėnuose. Ką ir padariau.
Išlipęs nespėjau net apsižvalgyti, prisistatė taksistas-tuktukistas. Vežk į Mankernį, duosiu 500. Nesiginčijo, jei būtų daugiau užprašęs, ieškočiau kito, ar autobuso. Gerai, kad sutiko, nes jau popietė, norisi greičiau nusigauti į vietą, autobusą pagauti gali ilgai užtrukti.
Pralėkėm didelį tiltą, juo ir traukiniai važinėja
Atvažiavom į vietą. Vairuotojas paprašė pridėti 100, sutikau, nes tikrai pravažiavom gerokai daugiau 10 km. Nenoriu daug permokėti, bet nenoriu būti ir ir chaliavščikas-krochoboras.
Taigi, 14:35 pradedu naują ėjimo etapą. Iš pradžių reikia pasistiprinti, nes ketinu nusukti prie vandenyno, ten gali nebūti kur pavalgyti.
Be jau įprastų rolsų gavau tokį virtą kiaušinį apkeptą tešloje. Originalu ir visai skanu.
Pavalgiau ir einu. Žingsniuoju greitai, nes jaučiuosi šviežias, visas pailsėjęs, nes ne per naktį važiavau.
Tebūnie pagerbti pastatę tas stoteles keleiviams
Netrukus šnapsinę priėjau. Velniava, jei baiginėdamas pereitą etapą būčiau dar kokį puskilometrį paėjęs, kaip skaniai būčiau alum atgaivinęs savo išvargusį organizmą žygio gale. Deja, šnapsinės Gūglės mape nepažymėtos. O dabar dar ne laikas gerti.
Mano namas vijokliais apaugęs
Nenoriu plentu eiti visą laiką, reikia sukti prie jūros. Einu toliau keliuku, netrukus krantas.
Išlindau pas žvejus, pasigrožėjau sidabru nuklotu krantu, kaip ir pereitame etape.
Krantas labai patogus eiti. Smėlis suplūktas, kojos negrimzta. Saulė nebekepina, nes debesų šone atsirado.
Debesys grėsminga artėja. Matyt užeina tas pats lietus, kurį traukiniu pravažiavau.
Krabo pėdsakai, matosi, kur jis iš savo urvelio vaikščiojo
Pasigirdo griaudėjimas. Vienas žaibas tik blykst visai šalia. Pradėjau bijoti patapti taikiniu, juk einu išsikišęs vandeniu. Apsiaviau kroksais dėl šiokios tokios izoliacijos.
Pažaibavus pradėjo lyti. Kaip gerai, kad ploščių-maišą pasiėmiau. Ketinau jį panaudoti daiktams apsaugoti, jei reiktų per vandenį giliai bristi, bet pravertė pagal tiesioginę paskirtį.
Lietus įsismarkavo, nubėgau po lapais slėptis. Truputį palaukus po mangrovmedžiu lietus aprimo, toliau patraukiau.
Jūros ežys. Arba vaisius. Arba žiedas. Arba šiaip spygliuotas objektas.
Priėjau Coral Cave viešbutį pažymėtą žemėlapyje. Recepšeno nesimato, bet radau pastogę su suoliukais, atsisėdau ten pagalvoti, kaip eiti toliau. Yra trys keliai: a) eiti krantu palei kyšulį, b) nukirsti kyšulį ir toliau krantu per upę, c) sukti tolyn nuo kranto link tilto. Bedūmojant priėjo vaikinas, where are you from, sveikinasi. Gal galima pas jus pernakvoti, klausiu tik dėl įdomumo, nes per anksti būtų čia dabar apsistoti. Negalima, sako, čia karininkų viešbutis. Galėtų tuos spec. karininkų ar policininkų viešbučius žemėlapyje kaip nors atskirai žymėti, jau kelintą kartą užsiraunu ant jų. Ok, sakau, bent į tuliką galima nueiti? Negalima. O ten toliau per upės žiotis bus galima persikelti? Negalima. Nes nėra valčių ten. Reikia per tiltą eiti. Ok tada, liko variantas c. Šiaip eičiau variantu b, nes kol kas per visas upes kažkaip persikeldavau, nereikėjo toli atgal grįžinėti. Bet labiau pagalvojus, eiti nėra taip jau arti, jei vis tik nepavyktų persikelti, baisiai nefaina atgal eiti, o jau vakaras artėja ir lietus gali atsinaujinti.
Išlindau šonu palei spygliuotą tvorą į kelią, praėjau pro paradinę viešbučio pusę. Ten neparašyta, jog civiliams negalima.
Einu keliuku į plentą. Vakarėja. vieta apgyvendinta. Žmonės tvarko savo reikalus lauke po lietaus.
Velolavkėje visko gausi nusipirkti
Išlindau į plentą. Kažin ar prieisiu kokius nakvynės namus, dar toli iki Valaičėnų. Eisiu, kol einasi, paskui kokį autobusą pasigausiu ar patranzuosiu.
Bachūras su dviračiu pasivijo mane ir ilgai važiavo kartu. Bandėm susikalbėti. Jis pats iš Valaičėnų, siūlėsi pavežti ant bagažinės. Pakalbėjom apie nakvynės galimybes. Tame mieste, kaip rašo LP protinga knyga, yra net trys vietos apsistoti. Ten labai išgirtas Victoria guest house. Ar žinai tą vietą, klausiu bachūro. Žinau, sako jis, ten mano giminaitis dirba. Ok, reiškia ten ir nakvosiu gal.
Pakelės lūšnelė, čia galima bandyti pernakvoti. Bet čia jau gyvena kažkoks atsiskyrėlis.
Bachūras su dviračiu nuvažiavo savo keliais, o aš galvoju, prieisiu iki autobusų stotelės ir gana. Taip begalvojant pravažiavo du didžiuliai cementovežiai ir sustojo. Pasisiūlė pavežti iki Valaičėnų, puiku. Pasižymėjau šios dienos ėjimo galo vietą ir užsiropščiau į kabiną.
Cementovežio ekipažas – kieti vyrukai, sinhalai. Važiuoja iš pat Putalamo, perkirto skersai salą. Šturmanas naudojasi smartfono navigacija – labai retas reiškinys šioje šalyje. Paprastai visi sustoja žmonių kelio pasiklausti.
Privažiavom Valaičėnus, pravažiavom miesto centrą, lekiam toliau. Jau man reikia išlipti, sakau, jie stebisi, kodėl ne Baticaloa, nors ir buvom sutarę, kad man į Valaičėnus reikia. Šituose kraštuose kai dėl ko nors tariesi, reikia kelis kartus pasitvirtinti, nes žmonės sako “taip” nesupratę, neišgirdę, nesuvokę ko klausi.
Kol surado patogią vietą sustoti, toli mane nuvežė priekin. Reikia kelis kilometrus grįžti iki tų vietų, kur viešbučiai. Pasigavau tuktuką, tas nelabai žino kur vežti, aš irgi nelabai žinau, nes nerandu žemėlapyje tų viešbučių. Pasiklausėm kito labiau patyrusio taksisto, apie Viktorijos svečių namus nieko negirdėjo, sako, reikia link Pasikudos važiuoti. Ne, man nereikia prabangių pajūrio kurortų, man tiks koks nors viešnamis miestelyje. Na gerai, sakau, važiuokim link uosto, paskiau Kalkudos keliu, bet iš lėto, aš iškabas žiūrėsiu, gesthausų ieškosiu.
Tų viešbučių vis nesimato pagrindiniame kelyje. Kelio išlinkyje privažiavom Crab and Lobster restoraną, šoferis sustojo, sako čia viešbutis. Koks viešbutis, čia restoranas. Bet išlipau, paklausiau žmogaus sėdinčio kasoje kur pernakvoti galima, tas ranka mostelėjo, reikia pavažiuoti toliau. Iškart už kampo privažiavom iškabą “rooms” – super. Palauk, sakau vairuotojui, pažiūrėsiu, gal čia liksiu.
Įėjau vidun, bobutę išgąsdinau. Priėjo vyriškis, sako yra kambarys, parodė, tinka. Duosiu 1000, sakau. Palauk, sako, reikia vadybininkui skambinti, ne aš čia viską sprendžiu. Nuėjau kuprinės paimti iš taksi, kol suvaikščiojau, atsirado diedukas, sako, kad galiu nakvoti už 1500. Nesiderėjau, nes kambarys tvarkingas, švarus, tie kur už 1000 nakvodavau dažniausiai prastesni būdavo.
Taigi, pasidėjau viską ir kol nesutemo nuėjau Valaičėnų apžiūrėti, nes jaučiausi ne toks pavargęs, kad iškart griūčiau.
Čia tas restoranas, kur nakvynės klausinėjau – bene prašmatniausias miestelyje
Valaičėnai gana didelis miestas, tikrai didesnis už kokius Vakarus. Čia musulmonai gyvena, todėl snarglinę ar šnapsinę rasti be šansų. Na ir nereikia.
Pamačiau mangustinus ir rambutanus gausiai pardavinėjant. Kolombe jų sezonas liepą prasideda, šiuo metu jie atvežti, baisiai brangūs. O čia pigūs – rambutanai 100 už 10, mangustinai 100 už 4. Ko gero šioje salos pusėje jie dabar dera, juos iš čia ir veža į Kolombą.
Nusipirkau vandens, keptos vištos gabaliukų, grįžau į nakvynvietę. Įsijungiau krautis savo telefonus ir poverbankus, tas naujas prailgintojas-žulikas su usb skylėm paukšt ir nusprogo tuo pačiu palikdamas be elektros dalį namo. Išlindau iš kambario saugiklių ieškoti, gyventojai pasimetę, elektrikus bando kviesti. Parodžiau ant sienos kur saugikliai, tada diedukas pajunginėjo, elektra atsirado. Gerai, kad turėjau ir paprastą usb elektros adapterį, krovinėjau juo per naktį pakaitom telefonus ir akumuliatorius.