Aplink salą. Penkiasdešimt šešta diena

Penkiasdešimt šešta diena.
Sekmadienis, 2017-07-09

Gaivus rytas Arugambėjuje • Buivolų fotosesija • Banglentininkai Krokodilo Bangos kyšulyje • Grožiuosi plikomis mergomis • Vėl drambliašūdžius fotografuoju • Ilgas kelias Žemės Riešutų fermos tuščiu pliažu • Fantastiškos passion fruit sultys • Žiauriai ilgai blūdinėjau, kol kelią radau • Pro kariškus vaikų darželius • Dar viena buivolų fotosesija • Atsidūriau Panamoje • Po ilgos pertraukos vėl sinhalų žemėse • Stilingos kapinės • Apeidinėju dideles kopas • Pralindau pro elektrinę tvorą • Ledų pardavėjas papelkėje • Apmąstymai prisėdus ant termityno • Atgal su ekskursantais • Segregacija Arugambėjuje • Pokalbis snarglinėje • Nebemoku gražiai rašyti

25.6 km

Atsibudau be žadintuvo prieš šešias, pačiu laiku, galėjau ir anksčiau. Kol susiruošiau, jau ir 06:20.

Papusryčiavau standariškai – rolsai ir saldi arbata be cukraus.

Pusryčiaudamas klausiausi tamilų muzikos ir stebėjau banglentininkus besiruošiančius važiuoti į bangų vietas. Ankstyvi tie poilsiautojai, bet teisingai daro – išsimiegos per pietus, kai bus karšta, o bangų reikalais užsiimti geriau dabar, kai gaivu.

Nusprendžiau neiti palei krantą, o nukirsti Pasaričėnų kyšulį – dar prisivaikščiosiu tais pliažais.

Iškart už Arugambėjaus praėjau pro buivolų ganyklą. Pafotografavau tuos simpatiškus gyvulėlius.

Neilgai paėjęs plentu nusukau į keliuką vedantį į Šim-šim kurortą. Prieš tai nukirtau kyšulį, dabar nukirsiu plento lanką, eisiu per Peanut Farm beach, gal pamatysiu, kaip žemės riešutus augina.

Praėjau pro apgriuvusį namą. Šiose vietose daug mažiau griuvėsių, nei šiaurėje, čia nevyko karo veiksmai, tiesiog šiaip apleisti namai.

Taip eilinį kartą atsidūriau prie vandenyno ir nusiteikiau ilgą kelią pėdinti pakrante – iki pat Panamos.

Pažiūrėjau atgal į šiaurę iš kur atėjau

Pažiūrėjau pirmyn į pietus, kur dar reiks eiti nemažai. Vienok krantas tolygiai linksta į vakarus, netrukus judėsiu pietvakarių kryptimi

 

Toliau nuo kranto matėsi miškas, virš jo skraidė raganospaukščiai, bet per toli, kad gautųsi nuotrauka.

Ėjau ėjau ir Elephant Rock Wave surfing kyšulys pasirodė priekyje.

Prieš Dramblakmenio bangos kyšulį praėjau pro trumpą bet įspūdingą neriją.

Jau iš tolo matėsi, kad prie kyšulio knibžda banglentininkai, kaip vandens čiuožikai.

Nemažai čia baltaš… pardon, baltaveidžių privažiavę. Daug gražių panelių akims paganyti. Čia pat ir gėrimus šaltus pardavinėja iš dėžės su ledais, nes čia nėra elektros, jokio namo, net rimtesnio privažiavimo. Nusipirkau kolos buteliuką ir užsiėmiau vietą ant akmens pasėdėti, į gražuoles paspoksoti.

Mano naujieji kaliošiai ir jau daug mačiusi kuprinė

Šį rytą čia nėra didelių bangų, tie surferiai ilgai plūduriuoja, kol bando atsistoti užėjus nedidelei bangelei. Varlinykas toks ir tiek. Gal mokymuisi ir gerai, aš nesuprantu šito reikalo.

Pasigrožėjęs mergomis, pasukau žvilgsnį krantan ir pasigrožėjau šiek tiek nusekusia lagūna. Gražus vaizdelis, nuotraukoje perduoti neina.

Užteks grožėtis, reikia bandyti eiti toliau, kirsti tas uolas kažkaip. Nebuvo sunku, ten buvo praėjimas. Žemėlapis rodo kyšulio viršūnėje porą šventyklų, bet jokio takelio tenai nepastebėjau, o ir laipioti tingisi šiandien, bus dar tų šventyklų.

Tokiu būdu praėjau Krokodilo Akmens kyšulį ir patraukiau toliau pakrante. Saulė jau spėjo įkaitinti smėlį, teko kroksus apsiauti. O kad pribyrėjęs smėlis kojų kruvinai nenugraužtų, kojines apsimoviau.

Kopose ir arčiau jūros pafotografavau drambliašūdžius. Šį kartą mažiau baiminausi, nes didelių krūmų šalia nėra, negali jie netikėtai ant manęs užbėgti.

Atsitiktinai į šį puslapį užklydęs tūlas skaitytojas nusistebėtų, kodėl aš taip baidausi tų dramblių. Suprantama, jie taikūs ir meilūs gyvūnai, bet apturėjau susidūrimą su jais dvyliktą savo kelionės dieną Vilpatu džiunglėse. Drambliai mano draugai, kitaip nebūčiau iki čia daėjęs.

Keista buvo rasti kėdę tokioje nutolusioje nuo žmonių vietoje. Kad žmonių čia beveik nebūna rodo šiukšlių trūkumas.

Ilgai ėjau tuščiu pliažu, kuris vadinasi Peanut farm beach, bet toliau nuo kranto nelindau, tų žemės riešutų patingėjau ieškoti.

Ėjau ėjau ir Panama Wave Surfing kurortas pasirodė priekyje. Tai vienas iš piečiausių rytinio pajūrio kurortų – toliau draustinis. Giliau krante matėsi kažkokios didelės konstrukcijos nedastatytos.

Patsai kurortas atrodė įdomiai. Kobrų namas įspūdingas.

Restoranas simpatiškas, vakare čia gerai būtų pasitūsinti.

Kabantys čiūžiniai – jėga. Geriau, nei hamakai.

Pavėsinėje prie stalelių nuo karščio slėpėsi prancūzakalbiai banglentininkai. Prisėdau ir aš, užsisakiau passion fruit sulčių. paprašiau, kad cukraus nedėtų. Ką tu, sako barmenas, čia viskas natūralu. Tikrai gavau šaltų skanių sulčių ir be cukraus. Matosi, kad vietinių klientų jie neturi, vietiniai neįsivaizduoja, kaip galima gerti sultis nepavertus jų į sirupą.

Begerdamas sultis sutikau vieną savo studentą, čia jis dabar atostogaudamas bičbojumi uždarbiauja, rastamanišką prikidą pasidaręs. Pasaulis mažas. Kaip man toliau geriau eiti, klausiu, ar pliažu, ar keliuku šalia. Pliažu nepraeisi, sako, ten kareiviai nepraleis, sako. Reikia grįžti į plentą, sako. Nenoriu grįžti į plentą, sakau, gal galima kažkaip keliuku praeiti. Galima, sako.

Nuėjau ieškoti to keliuko. Palydoviniame žemėlapyje jis gerai matosi, bet kažkaip vis į šabakštynus atsiremiu, į pelkes kažkokias. Grįžau, aikštelėje tuktukistai būriuojasi, tuoj subėgo siūlytis mane vežti. Kaip išeiti į pakrantės keliuką, klausiu. Rodo kryptį į plentą, atgal iš kur atėjau. Numojau ranka ir dar pabandžiau pakrūmiais rasti kokį nors išėjimą – neradau. Taip belandžiodamas po krūmus sugrįžau atgal į surferių kurortą – reiškia tiesaus praėjimo nėra. Teko grįžti į tuktukistų laukymę ir biškį paeiti atgal iki sankryžos, kur atsišakoja tas pajūrio keliukas. Ten užtverta. Sulojo šunys, pribėgo kareiviai. Į tą kelią negalima eiti, čia navy, mandagiai sako man. O ar galėčiau tuomet kaip nors jūsų bazę apeiti per pliažą, klausiu. Taip, sako, per pliažą galima.

Ok, grįžtu atgal į banglentininkų kurortą, einu link pliažo. Tie baro žmonės jau stebisi ko tas keistuolis vaikštinėja pirmyn-atgal.

Praėjau pro uolas, pro pliažą, kur keli banglentininkai bando gaudyti bangas – dabar ne tas laikas, prieš saulėlydį jų turėtų padaugėti.

Jau manau kad pliažu iki Panamos nueisiu, bet ne, pamačiau užrašą, kad eiti toliau nevalna.

Bet jug kariškis sakė, kad bus galima praeiti, gal tas ženklas pasenęs. Einu toliau. Netrukus iš priekio atbėga keli su automatais, mojuoja man rankomis, rodo, kad nedelsiant apsisukčiau ir pėdinčiau atgal. Ką ir teko padaryti.

Vėl praėjau pro pliažą, pro pavėsinę-kavinę, pro tuktukistus, vėlek visus stebindamas.

Beliko vienas kelias – paeiti kilometrą atgaline kryptimi iki plento, iš kur visus banglentininkus atveža, paskui jau plentu tęsti ėjimą su visais lankais.

Štai kaip prablūdinėjau kelio ieškodamas

Teko ilgai pėdinti karštyje ir dulkėse palei tvorą su įtampa. Dulkes kėlė ne vėjas, o pravažiuojantys tuktukai ir safarių džipai. Populiari ši vieta Arugambėje apsistojusiems poilsiautojams.

Atėjau iš viršaus pajūriu, pablūdinėjau aplink banglentininkų bazę, pabandžiau toliau pajūriu eiti, teko grįžti atgal ir kulniuoti į kairę link plento. Tas miško keliukas aptvertas, neprieinamas, priklauso kariniam jūrų laivynui

Pagaliau išlindau į plentą. Visi tie miško keliukai arčiau vandenyno ir gražiai matomi žemėlapyje yra uždari, priklauso kariškiams, civiliai ten negali patekti.

Keletą kilometrų kairėje (jūros) pusėje tvora ir sargybiniai. Už tvoros matosi parduotuvės, pavėsinės, net vaikų darželiai. Bet tai viskas kariškiams ir jų šeimoms.

Paskui praėjau pro buivolų ganyklas iš abiejų kelio pusių. Gražuoliai buivolai  vaikšto pirmyn-atgal per plentą, mašinų srautas čia nedidelis.

Gervelių mažiau šiuo metu – dauguma išskrido į Sibirą perėtis. Jos mėgsta jodinėti ant buivolų.

Kieno šitie gražūs ryžių laukai, aš vėjo paklausiau. Markizo Karabaso, man vėjas atsakė.

Taip ir priėjau Panamos miestą. Už jo pietuose daug kilometrų beveik nebėra civilizacijos – ten draustinis. Jį man reikės kažkaip pereiti.

Prisėdau atsipūsti autobusų stotelėje. Tegul būna pagarbinti įrengę tokias vietas keleiviams

Vartai į budistų šventyklą

Pastebėjau, kad Panama jau sinhališkas miestas, čia jau nebeliko tamiliškų užrašų. Po ilgo ilgo ėjimo sugrįžau į sinhalų žemes. Didžiojoje dalyje pakrančių čia gyvena tamilai.

Prieglauda piligrimams

Užsukau į krautuvę ko nors šalto atsigerti. Tuo pačiu pasipildžiau besibaigiančias vandens atsargas.

Toliau plentas nusuka į pietvakarius, o aš norėdamas kirsti kampą, prie jūros nueiti ir su Panamos miesto vidumi susipažinti nupėdinau į rytus Beach road gatve.

Čia turėtų būti autobusų stotis. Naujai pastatyta. Bet autobusų nesimato. Jie stoja plento pakelėj.

Keliaudamas pastebėjau, kad Šri Lankos miesteliuose kartais reikia ignoruoti žemėlapyje pažymėtas autobusų stotis – nieko ten nėra. Autobusai stoja ir žmonės jų laukia kur nors kryžkelėse.

Laidotuvių skelbimas

Lotosų pelkė. Lotosai dabar nežydi.

Priėjau kapines, dar kartą įsitikinau, kad čia jau sinhalų budistų kraštas. Kapinės įspūdingos, žavios, stilingos, skoningos.

Šri Lankos salos formos antkapiai statomi ant pilietiniame kare žuvusių karių kapų

Priartėjus prie vandenyno, jau prie pat kopų, praėjau dar vienas kapines

Vandenynas jau čia pat, jau girdisi jo ošimas. Tereikia tik per kopas perkopti. Nuo šito veiksmo mane sustabdė užrašas, kad po kopas laipioti negalima. Teko eiti keliuku atgal į šiaurę ieškant priėjimo prie jūros.

Aukštos kopos baigėsi, išlindau prie jūros pagaliau ir einu atgal tuščiu paplūdimiu.

Pažiūrėjau į šiaurę iš kur einu

Pažiūrėjau į pietus, į kur einu

Yra čia ir juodo smėlio ruožų. Teko anksčiau eiti ir pro juodesnį.

Kopos sumažėjo, jau būtų galima sukti krantan. Toliau pliažu eiti nesinori, nes reikia įvairovės, o be to grįžimas į plentą gali pasidaryti komplikuotas per miškus.

Prisėdau ant šlaito kaliošų apsimauti, reikia ir kojinių, kad smėlis pribyrėjęs negraužtų. Besikrapštant netikėtai iš pietų pusės praėjo porą žmonių, pasisveikino ir nusuko į krantą ta vietą, kurią buvau pats numatęs išsukimui. Reiškia gerai suplanavau. Tie žmonės buvo kažkokie keisti, skarmaluoti, vienas ant peties kirvį nešėsi, tokia maniera, kaip pirmykščiai žmonės vedos vaikšto – metalinė dalis užkabinta ant peties, o kotas kabaluoja – abi rankos laisvos. Gaila, kažkaip nespėjau nufotkinti.

Besikrapštant pastebėjau, kad kremas nuo saulės išsiliejo, viską sutepė baltai. Teko plauti, laiką gaišti. Gerai neišsiplovė, einu dėmėtas, kaip dažytojas.

Per kazuarinų medelynus, per šabakštynus ir šiukšlynus nusigavau į keliuką vedantį link plento.

Va taip pasivaikščiojau Panamos pliažu. jei nedaryčiau tokių kelio vingių, daug toliau nueičiau per dieną. Bet mano kelionė nėra optimali, kaip ir visas mano gyvenimas.

Keliukas nuo plento atitvertas elektrine tvora. Čia nepanašu į karinę bazę, greičiausiai čia apsauga nuo dramblių, kad pasėlių neištryptų. Teko pralįsti pro tvorą, ne pirmas kartas. Kuprinė užkliuvo už laido, bet nenutrenkė. Jei būčiau didesnis ekstremalių pojūčių mėgėjas, bandyčiau pasisioti ant to elektrinio piemens.

Tas plentas į kurį išlindau, jau nebeasfaltuotas.

Čia jau Kumana rezervatas prasideda. Mašinų mažai.

Priėjau didelę pelkę. Nukirtau nedidelį lanką eidamas pačiu pakraščiu. Vienoje vietoje vos neįklimpau.

Nustebau tokioje negyvenamoje vietoje, net ne ant vienintelio šiose vietose plento, o kažkur papelkėje sutikęs pravažiuojantį ledų pardavėją. Kaip nenusipirksi tų ledų. Karštis baisus, ledai tirpsta bemat, nespėju net valgyti varvančius.

Prisėdau ant termityno pasėdėti ir pagalvoti. Galvojau apie tai, jog jau diena eina į pabaigą, reikės krapštytis kažkaip atgal į Panamą, iš kur autobusu grįžinėsiu į Kolombą – bilietą turiu, o tas tėra vienintelis autobusas iš tų vietų. Jei pro šalį važinėtų daug tuktukų, eičiau dar kokias dvi valandas pirmyn, bet kelias tuščias, galiu čia ilgam užstrigti. Nusprendžiau dar eiti pirmyn, bet tu pačiu stabdyti mašinas važiuojančias atgal. Geriau anksčiau grįžtus palaukti, nei nervuotis, kad nespėsiu.

Niekas nevažiuoja, dar gerokai paėjau į priekį. Jau prasidėjo Kamuna draustinis, miškas vis tankesnis, vis daugiau drambliašūdžių pakelėj. Tai dar labiau paskatino tranzuoti atgal važiuojančias mašinas, nes karščiams praėjus, drambliai suaktyvėja. Bet niekas nevažiuoja, buvo tik du perpildyti motociklai. Gerai, galvoju, jei dar sutiksiu motociklą, paprašysiu, kad bachūrai Panamoje pasakytų kokiam tuktukistui, kad tas atvažiuotų manęs iš čia paimti.

Sustabdžiau nedidelį autobusą, valio. Tai buvo grįžtanti iš džiunglių vietinių žmonių ekskursija. Autobusas, kaip ir priklauso šitose vietose, važiuoja prisigrūdęs, nes kad būtų pigiau prirenka daug žmonių, bet pasispaudė ir mane priėmė.

Pakeliui sustojom prie piligrimų einančių į Kataragamą. Pasirodo, aš visą laiką plentu ėjau pirma jų, visai netoli. Reikia nešiotis droną su savim ir apžiūrėti kas kur yra.

Davėm piligrimams vandens. Kitą savaitgalį aš pats su jais eisiu prisiblatninęs. Tai yra vienintelis šansas legaliai pėsčiom kirsti Kamunos-Yallos džiungles.

O tuo tarpu važiuojam atgal į Panamą. Ekskursantai sako, kad jie sustos Arugambėjuje. Taip man dar geriau, Arugambėjuje linksmiau bus laukti autobuso, pasėdėsiu pas Fredą jo Siam View bare. Jau iš pereito ėjimo žinau, kaip naktinis autobusas į Kolombą važiuoja, kur sustoja – nepasimesiu.

Jaučiasi, kad važiuojam džiunglių pakraščiu – povai ir beždžionės vis į kelią įšoka, vos nesuvažinėjom keletą. Nufotografuoti, žinoma, nepavyko.

Pakalbėjau su ekskursantais. Jie iš Kataragamos, pabūs kažkiek Arugambėjuje, paskui važiuos aplink namo, iki nakties parsiras. Jie manęs klausinėjo apie viską, aš mielai pasakojau, juokindamas savo sinhala kalbos žinojimu.

Padėkavojau geriems žmonėms mane pavežusiems ir pinigų neėmusiems ir išlipau lauk Arugambėjaus autobusų stotyje.

Iš tikrųjų čia nėra jokios autobusų stoties, jokie reisiniai autobusai čia neužsuka, bet autobusų pristoję daug. Ant kai kurių keisti maršrutai užrašyti iš visai kitos sakos pusės, pvz. Colombo-Gampaha. Tai ekskursinių autobusų sustojimo vieta.

Jaučiasi segregacija šiame baltašiknių surferių kurortmiestyje – vietiniai ekskursantai trainiojasi po pietinį miesto rajoną neužsukdami ten, kur tie banglentininkai, privažiavę iš Europos-Amerikos-Australijos. Žinia, ten daug brangiau viskas.

Nuėjau pas Fredą, bet mano prietelius užsiėmęs – jo jaunos žmonos gimtadienis – netrukdžiau. Pasiėmiau alaus ir vandens užsigerti – 1000 rupijų. €6,29, odnako. Paplepėjau su viena turiste iš Velso ir išėjau dar pašliaužioti, dar valanda iki autobuso, dar taip prisisėdėsiu, kad mažai nepasirodys.

Nuėjau į vietinių snarglinę – čia dvigubai pigiau. Pašnekėjau su vietiniais pijokėliais, daug dalykų sužinojau apie šias vietas. Koks tavo vardas, paklausė pijokėliai. Antanas, atsakiau. Tai Dievo vardas, pakomentavo pijokėliai. Nesiginčijau.

Nusipirkau keptų manijokų gatvės kioskelyje ant ratų ir sugrįžau į Siam View restoraną – iš jo gerai matysis atvažiuojantis autobusas. Iš žmonos gimtadienio pabėgęs prietelius Fredas man atnešė alaus, aš paėmiau gazuoto vandens atskiedimui.

Nespėjom paplepėti, autobusas privažiavo. Čia jis nestovi ilgai, teko skubiai atsisveikinti palikus nedagertą alų su nedavalgytais manijokais ir šokti autobusan.

Potuvilyje autobusas ilgiau pastovėjo, vandens kelionei prisipirkau.

Taip ir parvažiavau namo aplenkdamas kalnus pietų puse. Paryčiais jau mėgavausi arbata savo terasoje Kolombo pietiniame priemiestyje.

Šį sykį kažkaip sunkiai rašosi, neišeina gražiai, sklandžiai, sąmojingai. Tas rašymas nuo nuotaikos priklauso. Dabar nėra įkvėpimo. Bet laukti negaliu, reikia į kitą etapą eiti. Jei lauksiu, susidarys tokia eilė neaprašytų dienų, baisu bus ir pradėti tuo užsiimti. Todėl geriau lai būna, kaip yra. Juolab ne tiek daug tų skaitytojų, tik keli artimi man žmonės, jie supras. Nėra kada ir stiliaus taisinėti. Geriau į paveikslėlius žiūrėkit, ne į tekstą gilinkitės 🙂
O kitą sykį gal geriau gausis.

Įrašas paskelbtas temoje Dienoraštis, Šri Lanka ir pažymėtas .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

4 komentarai

  1. Pranas sakė:

    Ačiū už pasakojimą, Antanai. Nesikuklink jau taip, esi labai geras pasakorius, smagu skaityti

  2. Aloyzas sakė:

    Dėkoju Antanai už pasakojimą. Jau pasiilgau tavo kelionės tęsinio. Sėkmės tau.
    73′
    Aloyzas /LY3CW/

  3. Daiva 2 sakė:

    Super, Antanai! Rašai tikrai puikiai ! Prisiminiau, kaip 2 Daivos ir Co pėdinome apie 10 km pietinėje salos dalyje …. Dideliausios sėkmės Tau . Laukiam tęsinio apie ėjimą su piligrimais.

  4. Linas sakė:

    Labai gerai skaitosi p. Antanai, visada įdomu paskaityti jūsų klajonių nuotykius. Sėkmės ir toliau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *