Penkiasdešimt septinta diena.
Šeštadienis, 2017-07-15

Į džiungles su bloknotu ir paišeliu • Arugambietis iš Gambijos • Panelė einanti aplink salą kaip ir aš • Crystal su draugais • Povai ant kelio • Pirmas susitikimas su piligrimais • Dovanos iš reindžerių • Paskutinis pasivaikščiojimas paplūdimiu • Piligrimų stovyklavietė Okandoje • Kumanos draustinio muziejuje • Žygio pradžia su grupe iš Ariogalos • Su maišais ant galvų • Mano draugė šešiametė mergaitė • Meškos paslauga • Vandens cisternos • Pumpotaukšliai-kukurbezdaliai • Stovyklavietė prie upelio • Swamių simpoziume po medžiu • Vandens buivolo žvilgsnis • Ką verda piligrimai • Ieškau su kuo permiegoti • Drambliašūdžio lauželis • Giesmės-lopšinės • Kai užaugsiu būsiu bomžas

24 km

Tuo metu kai vyksta mūšiai prie Mosulo, atskyla Anktarties ledynai, pasodintas ex Brazilijos prezidentas, mirė Lou Xiao Bo, o Karbauckis žaidžia slėpynių, palikau ūžiantį Kolombo didmiestį ir išvažiavau eiti į džiungles, neturėdamas supratimo kas manęs ten laukia, net nežinau, kiek dienų tasai perėjimas truks – gal tris, gal penkias dienas, gal visą savaitę. Ten nebus interneto anei elektros, anei jokio ryšio. Užrašams pasiėmiau bloknotėlį ir paišelį. Tai turėtų būti pats sunkiausias ir tikriausiai pats įdomiausias kelionės pėsčiom aplink Šri Lanką etapas.

Taigi aš jau žinau kur eiti, nuo kur pradėti. Autobusas į Panamą startuoja iš Bastiano gatvės, iš mėlynų autobusų privačios stoties. Bilietą turiu į vieną pusę. Bet iš pradžių užsukau Arį geriausią Forto snarglinę paskutinio alaus.

Ant bilieto užrašyta, kad autobusas startuoja 22:00, prie jo reikia būti 21:40. Be deš deš aš jau vietoj. Numečiau kuprinę į mano sėdynę (prieš tai išvaręs iš ten vieną gavriką) ir nuėjau pasitrainioti aplink – vis tiek pusvalandį dar stovėsim, kol visi varikliai užsives.

Pasitrainiojau aplink, nusipirkau vaisių, vandens. Nėr kas veikti daugiau, tai stoviniuoju prie buso, nes viduj bais tvanku, kol nevažiuojam. Žinau, šiuo autobusu turi važiuoti viena panelė vardu Crystal – susirašėm feisbuke. Ji varo palaikyti kitos panelės vardu Devika einančios aplink salą kaip ir aš. Tos mergaitės kartu bandys patirti tą Yatra piligrimystę. Crystal nei autobuse anei aplink jį neradau, bet užšnekino vienas vyriškis, važiuojantis į Arugambę. Paplepėjom. Jisai daug metų gyvenęs Gambijoje, ten kažkokį darbą turėjo. Sostinę, pinigus ir kitus pagrindinius dalykus apie tą nedidelę egzotišką Afrikos šalį žino, reiškia nemeluoja. Dabar gyvena Arugambėje, į Kolombą buvo atvežęs savo dukrą gydytis, ligoninėj paliko. Aš kaip tik turiu suktinio molinį butelį mano prieteliui Fredui iš Arugambės, ketinau per ką nors perduoti, ta proga ir pasitaikė. Pažįsti Fredą, žinai Siam View hostelį, kausiu naujo draugo. Žinoma, atsakė jis ir maloniai sutiko perduoti siuntinėlį Fredui. Tokiu būdu žymiai palengvinau kuprinę dar net neišvažiavęs iš Kolombo.

Netrukus ir Crystal priėjo išlydima savo vyro, bet su ja nespėjom paplepėti, autobusas jau paskutinius variklius užsivedęs trūktelėjo startui.

Kaip ir priklauso, prisigrūdo žmonių ta kryptim važiuojančių, negi leisi tuščią busą važinėtis, tad konduktorius varikliams užsivedant lakstė aplink ir rėkavo “Pottuvil, Arugambė, Panama”, kol žmonių prilipo. Man pasirodė, jog jei parėkausi apie ką nors Šri Lankoje, bemat atsiras pirkėjų.

Tuom tarpu reikia papasakoti iš kur atsirado ta Crystal ir kas per ta jos draugė einanti aplink salą, kaip aš. Kadaise, dar kai ėjau kažkur Trinkomalės apylinkėmis, parašiau į vieną Šri Lankos ekspertų forumą apie tai, kad gal kas nors patartų, ar galėtų padėti pereiti man Jallos džiungles – nebenorėjau su drambliais susidurti, gal kokį reindžerį žinantį viską galiu pasisamdyti. Visokių gerų patarimų gavau daug, bo tas forumas skaitlingas ir aktyvus besąs buvęs. Svarbiausia – sužinojau apie yatros piligrimystę, kai tie draustiniai tada būna atidaryti porai savaičių. Be tuo pačiu man kažkas padavadijo, kad viena drąsi panelė taip pat eina aplink salą panašiu pėsčiom ėjimo būdu. Pradėjau su ja biškelį susirašinėti. Jos ėjiams ne toks kaip mano, segmentai ne nuoseklūs, nuo kranto nutolstama daug toliau. Na ir puiku, mes ne konkurentai kokie.

Kažin kaip mes sinchroniškai sužinojom apie tą džiunglių atidarymą, apie tą jatrą – tas dalykas kasmet vyksta kiek skirtingu laiku, reikia pataikyti, bet jie patys nieko iš anksto nepraneša. Taigi savaitę pieš yatrą sužinojau, ir ji paprašė, kad paydėčiau jos draugę į ėjmą. Ką ten lydėti, bet vietiniai labai rūpinasi, kad kas nores būtų kartu. Koks tatais turėjo būti palydėjmias – padėti nuvažiuoti autobusu – tą tai visada prašom. toliau vistiek mūsų keliai išsiskirs. Juolab, kad ji ir ne viena keliauja, ten pora ją lydinčių bachūrų buvo kartu – negi išleis ją vyras vieną.

Kaip ir visada, nesėkmingai bandžiau užmigti autobuse. Kad jau nesimiegojo, galvojau kaip čia reikės sutaupyti elektros einant. Juk nebus kur pasikrauti power bankų. Jau net autobuse vengiau žiūrėti į telefoną ar klausytis ko nors, reikia tas miliampervalandes taupyti. Viena viltis – naujas 30.000 mAh powerbankas, to bent porai dienų užtekti turėtų. Dar kiti trys mažesni aprūpins elektra dar 2-3 dienas, tad gal ir užteksiu. O gal ir ne.

Apie šeštą jau atlėkėm į Panamą. Iš pradžių arbatos atsigėriau, pyragaitį pusryčiams suvalgiau. Išeidamas iš arbatinės sutikau Crystal su draugais – jie pirkosi proviziją kelionei – krautuvių toliau nebus. Aš visko turiu, tad iškart pasigavau taksi-tuktuką-triratuką. Važiuojam kartu, sakau, Crystal, aš išlipsiu pakely, jus nuveš iki Okandos – piligrimų stovyklos prieš džiungles. Ačiū, padėkojo ji, mus turi iš čia paimti, esam susitarę. Na ir puiku, varau vienas.

Pavažiavom šešetą (maždaug) kilometrų iki tos vietos, kur pereitą kartą autobusą buvau susitranzavęs atgal. Nukirsdami kampą pralėkėm pro tą pelkę, kur pereitą sykį ledų pardavėją buvau sutikęs. Povų daug ant kelio, vieną net nufotografavau. Sustabdžiau mašiną, atsisveikinau su vairuotoju, tasai mano nusistebėjimui visai nenustebo, kad išlipau kažkur miške.

06:30 jau pradedu eiti Kumanos nacionalinio parko prieigomis. Kur tie piligrimai, prie kurių turėčiau prisijungti? Kol kas vienas kelyje.

Pagaliau aptikau piligrimų grupelę besilsinčią. Pasikalbėjau su jais, netrukus ketina pajudėti, bet dar turi susiruošti, jie dar tik pusryčiauja. Pakvietė ir mane, bet valgyti atsisakiau, nes neseniai pusryčiavau, tik pasiūlyto vandens atsigėriau truputį.

Padėkojau piligrimams, atsisveikinau, einu toliau. Jeigu daugiau piligrimų nesutiksiu, palauksiu jų prie draustinio praleidimo punkto.

Ilgai dar ėjau plačiu miško keliu, priekyje uolos pasimatė. Jokių pakeleivių nesutikau, net mašinos pro šalį nevažiuoja.

Priėjau posūkį į Kudumbigalos vienuolyną. Neturiu laiko kelis kilometrus sukti šonan, geriau greičiau prieisiu draustinį ir prisijungsiu prie piligrimų.

Kažkaip padidėjo aktyvumas, mašinos pravažiuoja, traktoriai. Matyt greit ir bus ta Okanda – paskutinis kaimelis prieš džiungles.

Sustojo pro šalį važiavę reindžeriai. Jie patvirtino, kad džiunglės lankytojams jau atidarytos, tik vienam ten negalima, reikia prisijungti prie piligrimų, jų čia daug dabar eina. Įspėjo, kad reikės keliauti kelias dienas, ten krautuvių nebus. Davė man vandens butelį, kad nenutrokščiau, gliukozės miltelių, kad iš bado nenudvėsčiau ir ajurvedinio tepalo nuo uodų, katras tinka ir pavargusiems raumenims atgaivinti. Nenorėjau imti, turiu visko, gal kitiems labiau reikia, bet įkalbėjo, sako, kad daug tų dalykų turi ir dalina visiems piligrimams.

Visai priartėjau prie vandenyno, susigundžiau išsukti iš kelio, juk daugiau ilgai pajūriu neisiu, reikia dar kojas vandeny pamirkyti.

Pakliuvau į didžiulį laumžirgių spietį. Kaip čia juos nufotografuoti, kad matytųsi?

Tuščias tas pajūris, bet netrukus priėjau žvejų kaimelį nedidelį.

Išlindau į krantą, čia ir turėtų būti tas paskutinis Okandos kaimelis.

Taip išlindau į didelę piligrimų stovyklavietę prie šventyklos.

Iš pradžių pataikiau į jomarką. Ten kur susiburia daug žmonių, ten prekyba eina. Jomarkuose visada gaudavau skanių sulčių, gavau jų ir čia. Pamačiau autobusą apsisukantį keleivius išleidžiantį. Ar čia važiuoja reisiniai autobusai, stebėdamasisi klausiu sulčių pardavėjo, Taip, porą sykių per dieną atvažiuoja iš pat Kalumnų. Stebėtina, visi ką tik sutikdavau, man sakydavo, kad joks visuomeninis transportas nevažiuoja piečiau Panamos.

Atsigėręs skanių sulčių perėjau didelį šventyklos kiemą, ten daug žmonių ilsisi ant žemės, kas skalbiasi, kas valgyti verdasi.

Perėjęs šventyklos kiemą išėjau į plentą ir netrukus atsirėmiau į draustinio vartus. Eilinę dieną manęs pro čia nepraleistų be safario turo, pėsčiom tai jokiu būdu, bet dabar vartai atidaryti porai savaičių, šimtai, gal net tūkstančiai piligrimų čia praeina. Bet aš nematau čia einančių piligrimų, tiktai safaristus džipais atveža ir išveža. Įėjau į administracinį pastatą, pakalbėjau su darbuotojais. Sako, kad daug piligrimų praėjo anksti ryte švintant, dabar dienos karštyje niekas nevaikšto, gal kokią antrą valandą pradės. Pasiūlė man pas juos palaukti, draustinio muziejų apžiūrėti.

Apžiūrėjau ekspoziciją, pašliaužiojau aplinkui, ilgai dar laukti piligrimų. Gali muziejaus salėje ant suoliuko įsitaisyti, pasiūlė darbuotojai. Dargi paėmė mano powerbanką pakrauti, kurį buvau jau kažkiek iškrovęs važiuodamas iš Kolombo.

Pasnūduriavau truputį muziejuje ant suolelio, pats pabuvau kaip eksponatas – nulūžęs gamtininkas-botanikas-natūralistas. Man atnešė šalto limonado ir sausainių. Kokie mieli žmonės. nesitikėjau. Maniau tie draustinio prižiūrėtojai bus griežti, niekur neleis eiti, nieko daryti, reikalaus brangius bilietus pirkti. Neteisus buvau. Nereikia apie žmones blogai galvoti.

Vis pravažiuoja safarių mašinos aukščiau užkeltom sėdynėm, kad geriau žvėrys matytųsi. Daug čia tų safarių, matyt po kelias mašinas ant vieno žvėries. Pernai buvo skandalas, rašė laikraščiai, kaip vieną lepoardą tokie turistai negyvai užvaikė.

Užmigti ant muziejaus suolelio nenorėjau – dar pramiegosiu tuos piligrimus. Ekspozociją apžiūrėjau. Aplink viską pamačiau – nėra kas veikti daugiau. Ai, galvoju, grįšiu prie šventyklos pas piligrimus, ten vaizdai spalvingi, ir dar tų sulčių atsigersiu. Širdingai padėkojau rezervato darbuotojams, pasiėmiau kažkiek pakrautą power banką ir grįžau prie šventyklos.

Vėl atsigėriau skanių sulčių su granatų sėklelėm ir ledukais. Nekaip einasi biznis pardavėjui – piligrimai tokių brangių sulčių negeria, o kitų turistų mažai šiandien.

Pagėręs sulčių pavaikščiojau po tą piligrimų kempingą. Žiūriu, vieni jau ruošiasi eiti, maišus susipakavę dedasi ant pečių ir šaukia “ariooohara” – panašiai, kaip Ariogala. Gerai, su ta grupe iš Ariogalos ir eisiu. Pasisveikinau su vyriausiu, jis mielai sutiko, kad lydėčiau jų kompaniją.

Arioooohara, einam pasišūkaudami. Ir moterys ir vyrai gracingai neša maišus ant galvos. Vaikai irgi turi savo nešulius. Mano kuprinė prieš tai atrodo labai kukliai, kažkaip net nepatogu eiti taip mažai apsikrovus..

Praėjom pro draustinio vartus ir taip pagaliau prasidėjo mano ėjimo etapas per nacionalinį parką, kur skeptikai sakė, kad nepraeisiu aš to etapo, nepraleis niekas. Bet man pasisekė.

Prie vartų dalino medžiaginius maišelius, kad plastikinių neprimėtytų džiunglėse. Kai kas juos ėmė, kai kas nenorėjo visko perkraustinėti.

Po kilometro sustojom atsipūsti. Man davė atsigerti. Ačiū, savo turiu, pats galiu pavaišinti. Tada davė bananą. Tą paėmiau padėkojęs.

Žemiau pridedu nufilmuotą supaprastintą fragmentėlį to ėjimo

Ta grupė su kuria ėjau, buvo ne iš Ariogalos, jie iš Trinkomalės keliauja. Toli. Eina lėtai, nes su vaikais, yra ir mažų vaikų, kuriuos ant rankų reikia daug nešti. Vaikai neverkšlena, nesiskundžia, eina su entuziazmu, šaukdami arioooohara. Jiems tai nemažas nuotykis. Jaučiu, kad ilgai tam ruošėsi, ilgai prašėsi, kad paimtų kartu, stengėsi būti geri prieš kelionę ir jos metu.

Viena kokių 6 metų mergaitė eidama prieš mane vis atsisukdavo pažiūrėti į tokį keistą pakeleivį, paskui įsidrąsinusi įsikibo man į ranką, taip ir ėjom kartu gana ilgai. Ji visiškai neatrodė pavargusi, strykt-pastrykt lėkė pasišokinėdama. O jos, matyt, broliukas vėliavą nešė.

Man pasidarė nepatogu eiti beveik tuščiam šalia maišais apsikrovusių diedukų, todėl paleidęs mergaitės ranką, paėmiau iš paties seniausio maišą ir užsivertęs ant peties panešiau porą kilometrų. Vėliau supratau, kad darau meškos paslaugą. Yatros kelias turi būti sunkus, tikri piligrimai  nenaudoja jokios šiuolaikinės turistinės įrangos, kai kurie net basi eina tą daugybę kilometrų. Tikras yatros kaifas yra kai tu visas pervargęs ir išsekęs pasieki tikslą. Tuose maišuose ne tik keliautojų provizija – ten ir aukos dievams, kai kas tam nešasi kokoso riešutus, kurie tikrai nelengvas krovinys. Taigi, paimdamas iš dieduko tą maišą panešti aš lyg atėmiau iš jo dalį yatros prasmės, dalį kaifo tokio mazochistinio. Buvau girdėjęs, kad patys atkakliausi piligrimai atėję į tikslą – Kataragamą dar pavaikšto basi ant žarijų ar prisikabina kabliais per savo skūrą ir kabaliuoja visaip besimūčindami. Tas diedukas man didelį gerumą parodė leisdamas panešti savo maišą, tuo būdu save nuskriausdamas. Tatai supratęs, kai susėdom eilinį kartą pailsėti, grąžinau maišą atgal padėkojęs. Tiesą sakant, pavargau jį betempdamas. Ant galvos užsidėjus nešti lengviausia, bet tada negali visaip sukinėtis, lankstytis, į smartfoną žiūrėti, fotografuoti – turi eiti tiesiai išsitiesęs šaukdamas arioooohara.

Vanduo svarbiausias dalykas tokiame žygyje. Kai kurie piligrimai nešasi po visą kanistrą, visai šeimai. Aš nešuosi 3 mažus puslitrinius buteliukus – pusdienį išsiversčiau. Neturiu supratimo kas bus, kai juos išgersiu, bet dar prieš pradedant jaudintis pamačiau pakelėje plastmasinę cisterną apraizgytą spygliuota viela, kad drambliai neišvartytų. Sako, kariškiai gana tankiai tokias cisternas pristatė trasoje, reiškia nuo troškulio nemirsim. Prisipildžiau išgertas talpas, vanduo nelabai skanus, bet reikia džiaugtis ir tokiu.

Aplink kelią pasitaiko didelių uolų ir akmenų.

Termitynų irgi daug. Galima prie jų sėdėti – termitai nelaksto aplinkui, neprilįs į kelnes.

Mus pasivijo ir pralenkė kitos piligrimų grupės, Arioooohara, sušunka aplenkdami žmonės. Aš vis prisijungiu prie tų aplenkiančiųjų – noriu toliau nueiti. Jau kokias tris grupes pakeičiau.

Vienoje vietoje priguliau su piligrimais pakelėj. Pamatę, kad guluosi tiesiog ant žemės, davė man pasitiesti oranžinį piligrimų demblį. Gera buvo pagulėti, net nusnūdau kažkiek.

Džiunglės nereiškia vien tankų mišką ir šabakštynus visokius. Ėjom ir per išdžiūvusias pelkes, per sausas pievas ištryptas laukinių gyvulių.

Nebegąsdina daugiau manęs drambliašūdžiai. Šventas šūkis arioooohara atbaido visus žvėris.

Išsukau į tas pievas tam, kad nukirsčiau kelio kampą – taip vedė žinantys bachūrai. Pasikliauti Gūglo žemėlapiais čia nelabai eina, nes nesant jokio ryšio negalima užsikrauti palydovinių žemėlapių sluoksnių ir eini pro žalią plotą be jokių detalių. Na ir gerai – mažiau į žemėlapį, o daugiau į žmones žiūrėsiu, tuo pačiu elektrą taupysiu.

Atsirėmiau į upelį, bet netoli buvo apeiti keliu iki tilto, ten piligrimų vis daugėjo. Daugel jų mirko upelyje, maudėsi, skalbėsi, krūmai nukabinti džiūstančiais drabužiais.

Įlipau ir aš maudytis. Vandens iki kelių, reikia atsigulti dugno dumble, kad apsemtų. Bet ir taip gerai, atgaivina šiek tiek.

Nusimaudęs pamačiau, kad žmonių vis daugėja, visi čia apsistoja, nors dar tik ketvirta. Iš reindžerių girdėjau, kad nerekomenduojama eiti vėliau penkių, tada žvėrys suaktyvėja po karščių. Taigi, turiu laiko po stovyklą paslampinėti.

Grupė piligrimų pakvietė prisėsti su jais po medžiu. Arioooohara, swami, sveikinasi su manim, arbata vaišina. Swamiais čia vadina tikruosius piligrimus, tuos dažniausiai garbaus amžiaus diedukus, katrie eina pusnuogiai, oranžinius sarongus pasirišę, su daugybe karolių, tokiomis šivaitų lazdomis pasiremdami – tos lazdos dabar tvarkingai į krūvą suremtos. Swamiai – tai dvasingi vyrai induistų terminologija, jie mokina dvasingumo jaunesnius. Į Rišikešą Indijoje suvažiavę jogai pirmoj eilėj susiranda sau swami – tipo sielovadininką. Tai nebūtinai išminčius – guru, tai toksai patikimas “nastavnikas”. Šitos yatros piligrimai eina paskui swami – jau patyrusį maldininką. Man garbė, kad taip mane vadina, bet koks aš swamis – mano “prikidas” labiau užneša į kokio natūralisto-botaniko, tik kamštinio šalmo betrūksta.

Netrukus prisitatė dar vienas baltasis swamis – amerikonas. Tas tai tikras swamis, tinkamai apsirėdęs, viską išmano, tamiliškai susikalba. Jis pasakė, kad su juo dar eina viena australė, jis matęs ir dar keletą baltaš…, pardon, baltaodžių piligrimų.

Baltasis swamis su kolegomis per džiungles ketina eiti visą savaitę – jie neskuba, daug laiko leidžia filosofuodami, medituodami. Eik su mumis, sako. Kol kas tavo prikidas dar ne swamiškas, bet per kelias dienas pasikeisi. Tikrai, pagalvojau, tokią piligrimystę eiti geriau apsirėdžius taip, kaip jie – kuo mažiau drabužių. Sarongą lengva išsiskalbti, su juo ir maudytis patogu, jis greitai išdžiūsta. Kad kišenių mažai, ne bėda, daiktų nereikia turėti nereikalingų.

Padėkavojau swamiams už arbatą ir nuėjau pasižvalgyti aplinkui.

Bežioplinėjant mane atrado ta mergaitė, su kuria žygio pradžioj ėjau, nuvedė už rankos pas saviškius, pasėdėjau su jais.

Pasidarė biškelį nepatogu – visi mane vaišina, visko duoda, o aš niekam nieko neduodu. Gerai, kad turėjau įsidėjęs šiek tiek riešutų, tai nors jais truputį pamaloninau mergaitę ir jos šeimyną iš Trinkomalės. Bandžiau pasikalbėti – niekas angliškai nešneka, o aš, gėda, tamiliškai dar nepramokau.

Pasivaikščiojau dar pakraščiais po pievą, matyt visiškai užliejamą, kai upelis patvinsta. Tolumoje ganėsi buivolas didelis – tie laukiniai, taip vadinami vandens buivolai yra didesni už naminius. Buivolas visą laiką įdėmiai žiūrėjo į mane atsisukęs, o aš žiūrėjau į jį.

Saulei besileidžiant grįžau prie stovyklautojų. Jie tiesiasi demblius nakvynei, kuria lauželius kukliai piligrimiškai pasninkiškai vakarienei. Daug pas kviečia taisytis miegoti su jais.

Prie swamių medžio skamba giesmės, įdėjau čia vaizdą smarkiai supaprastinęs.

Priklydo džipas safarinis su baltaisiais turistais. Tie lauk nelipo, pasižiūrėjo į piligrimus – ko gero čia daugiau įdomybių pamatė, nei vaikydamiesi panteras ir dramblius.

Pavaikščiojau tarp lauželių – ką čia verda piligrimai? Dažniausiai ryžius, žirnius, daržoves.

Prie pelkės būriavosi žmonės, bet ne pelke grožėtis, o todėl, kad, sako, čia telefonai signalą gaudo. Mano Dialog nepagavo. Nelabai ir reikia.

Vienas swamis įbėrė man į saują pašventintų žirnių po pudžos – labai skaniai suvalgiau.

Pamačiau ir kortomis lošiančius piligrimus – tie tai ne swamiai.

Jau temsta visai, reikia apsispręsti, kur miegosiu. Kviečia glaustis prie upelio, bet čia tas smėlis kibus, bevelyčiau ant žolytės. Galėčiau glaustis prie tos šeimynos, su kuriais eiti pradėjau ir su mergaite susidraugavau – bet norėčiau prieš miegą pasikalbėti su kuo nors, kas angliškai susišneka. Šalia swamių medžio žmonės per daug susigrūdę, anksčiau vietą reikėjo užsiimti. Netoli tos vietos, kiek šone prie kelio ir geriamo vandens cisternų pakvietė vienas diedukas, ten ir apsistojau. Ir krūmai netoli, jeigu ką.

Diedukas su šeimyna iš Baticaloa miesto, iš Kaladžio rajono – iš ten, kur baigiau eiti 50-tą jubiliejinę ėjimo dieną. Jie jau miestiečiai skaitosi, jis ir jo bobutė šnekina mane gražiai angliškai. Prie jų lauželis rūksta, bet nieko neverda ant jo, katilėlis kiek toliau kunkuliuoja ant didesnio laužo. Greit vakarienė bus, sako diedukas, taisykis šalia. Gal galiu gultis prie bobutės, iš kito šono, klausiu, nes tie dūmai tiesiai eina. Nebijok dūmų, sako, čia drambliašūdį pakūrėm – kvapas geras, uodus, vabalus, gyvates ir piktas dvasias atbaido. Na, bet, sako, jei nepratęs ir bijai užtrokšti, tai tiek to, gulk prie bobutės, leido.

Pasitiesiau savo celofaninį apsiaustą nuo lietaus, susivyniojau į paklodę (gerai, kad susiprotėjau ją pasiimti), po galva kuprinę ir pradedu sunūduriuoti.

O bobutė man lopšines pradėjo dainuoti – t.y. giesmes giedoti.

Labai gražiai giedojo, net įrašiau biškį.

Snūduriuoju giesmių liūliuojamas, juk pavargęs esu, nemiegojęs naktį. Visai patogu taip tiesiog ant žemės, nesitikėjau, jog taip komfortiškai jausiuosi. Vėjas kartais atpučia į mane dūmus nuo lauželio – iš tikrųjų skaniai kvepia tie rūkstantys drambliašūdžiai, viena mano sena pažįstama panašaus kvapo brangiais kvepalais kvėpinosi. Taip ir migdausi sau.

Priėjo pora panelių, sako bobutei: jūs taip gražiai giedat, tetute, ar galima ir mums prisijungti? Žinoma, vaikeliai. Gražiai gieda tryse. O diedukas iš rūkstančio kampo kosėja ir sako: jūs mergikės ne taip giedat, ne visai teisingai. Tai prašom, tėveli, prisijunkit ir Tamysta, sako mergaitės, pamokykit, kaip reikia. Diedukas atsikrenkštė ir pradėjo pritarinėti.

Žiūriu į žvaigždes – kiek jų daug miesto šviesos neužterštame danguje. Net paukščių takas aiškiai matosi. Žiūriu ir galvoju, kad galėčiau būti bomžas šiltuose kraštuose. Matyt ir būsiu, kai užaugsiu.

Taip ir snūduriuoju, bet užmigti visai neleidžia – kas ryžių saldžių ir lipnių, kas ryžių aštrių ir traškių, kas žirnių, kas sausainį – valgyk valgyk, čia dar ilgai krautuvių nebus, niekur negausi daugiau penkias dienas. 

Taip nuostabiai, fantastiškai praėjo pirmoji mano piligrimystės diena.