Šešiasdešimta diena.
Antradienis, 2017-07-18

Kaip ir visada čia keliasi 03:30 • Laukinės meškos stovyklavietėje • Džipai su turistais-safaristais • Pirmos civilizuotos vietos • Pagaliau pereitas Yallos draustinis • Čia jau gyvena žmonės • Atsiskyriau nuo piligrimų suvisam • Pirmasis asfaltas • Pirmieji vaisvandeniai ir pirmieji išleisti pinigai • Karštyje per šventą Kataragamos miestą • Gražiausios mokyklos tvoros konkursas • Arkliai ir beždžionės • Sulčių negavau • Apsiplovimas autobusų stoties tualete • Baigėsi pasninkas • Kudy namo

22,5 km

Atsibudau 03:30 – piligrimai jau keliasi, lauželius kuria. Pasnaudžiau dar truputėlį, prieš penkias ir aš jau gatavas. Bet visi ilgai krapštosi, niekas nepradeda eiti. Jau zars šešios, jau šviesu visai.

Pašnekėjau su bachūrais, kurie gąsdino vakar mane, kad žvėrys ateis. Jie sako, kad pernai iš tos pusės meška buvo pasirodžiusi, kažkas pastebėjęs. Ta meška tik apsiuostinėjo ir atgal į džiungles nuėjo.  Sako, kad tie tropikų lokiai ilganosiai yra bais pavojingi – kas jiems pakliūva sveikas nebeištrunka.

Pagaliau pajudėjo pirmieji, aš su jais. Arioooohara, šaukiam eidami.

Perėjom per upę tiltu. Čia kiek jau labiau civilizuotos džiunglės, taip vadinama pirmoji Yallos draustinio zona, čia daugiausiai ir vežioja tuos turistus-safaristus.

Prošal važiuoja daug džipų, vieni tušti, kiti su turistais. Iš vieno džipo išlipo toks dėdė ir toliau pradėjo eiti su mumis šaukdamas arioooohara. O jauni ėjikai krovė savo nešulius į džipus, tie juos nuveš iki draustino vartų, o keleiviai eis lengvi be bagažo paskutinę dieną. Tikri piligrimai swamiai taip nedaro.

Jau jema internetą, jau normaliau galiu navigacija naudotis. Matau, kad kelias kilpą daro. Bachūrai bando kirsti tą kilpą, o swamiai eina keliu be šortkatų. Šį sykį ėjau su vyresniais, nes su tais natūralistais toliau gaunasi.

Ėjom ėjom ir visai civilizuotas vietas priėjom. Pastatai, kelio ženklai – atpratau nuo tokių dalykų.

Mano palydovai diedukai prisėdo pakelėj atsipūsti. Pavaišino mane saldainiu, o aš pasidalinau su jais paskutiniais riešutais. Ariooooohara, einam toliau.

O štai ir pirmasis šunelis. Reiškai džiunglės tikrai baiginėjasi.

Pagaliau priėjom Yallos draustinio vartus. Iki čia iš kitos pusės jau galima būtų niekieno nestabdomam laisvai nueiti.

Bet iš kraštų dar vis drambliniai šabakštynai. Tiktai dabar jau elektriniu piemeniu aptverti, drambliai į kelią neišeina.

O šunelių kuo toliau, tuo daugiau sutinku. Reiškia čia pat žmonės jau gyvena.

Taip ir yra, atsirado pirmieji normalūs gyvenami namai.

Priėjom normalią veikiančią šventyklėlę – ne miško kokią piligrimams, bet ten nuolat hinduistai meldžiasi. Mano pakeleiviai suėjo ten pudžos paaukoti džiunglių praėjimo garbei, o aš toliau patraukiau. Kažkodėl atsirado noras kuo greičiau baigti šitą ėjimo etapą ir iki nakties atsidurti namuose lovoje. Todėl greičiau į Kataragamą, reikia išsiaiškinti, kaip iš ten į Kolombą autobusai važinėja.

Toliau prasidėjo turistų-safaristų gesthausai. Daugybė jų čia, kaip kokiame pajūrio kurorte.

Pagaliau priėjau pirmąjį asfaltą-aksfaltą. Jau pasiilgau tokių kelių.

Priėjau pirmąją krautuvėlę. Šaltų gėrimų neturėjo, bet nieko, toliau daug tokių krautuvių turi būti.

Pagaliau gavau šalto gėrimo. Jau skonį tų vaisvandenių buvau užmiršęs. jau viskas, jau baigėsi chaliavos vietos, dabar viskas bus už pinigus. O eidamas per džiungles nei cento neišleidau kelias dienas. Nėra dar taip buvę.

Praėjau pro pirmą tuktuką. Vis dar stebiuosi ta civilizacija po ėjimo džiunglėmis. Visai jau sulaukėjau.

Taip ir atsidūriau šventame Kataragamos mieste. Piligrimai turėtų eiti į šventyklas, o aš einu link autobusų stoties. Kataragamos šventyklose jau esu buvęs,gal dar atvažiuosi per kokios šventės įkarštį pažiūrėti kaip ant žarijų vaikšto, bet dabar kudi namo. Mieste eiti per dienos karštį nėra geriau, nei miške.

Ariooooohara, šaukiu iš įpratimo sutiktiems žmonėms. Vieni juokiasi, bet dauguma atsako ariooooohara.

Priįjau mokyklą, pafotografavau didaktiškai išpaišytas tvoras. Greitai nemažą kolekciją jų turėsiu. Taip ir paaiškinau prie vartų stovinčioms mokytojoms, kad darau gražiausios mokyklos tvoros konkursą.

Praėjau pro Kataragamos parką su arkliais ir beždžionėmis.

Jau netoli autobusų stoties daugybė kioskelių, visas turgus. Gal sulčių skanių gausiu atsigerti… Deja, ne, čia tik kokakolos visokios.

Taip priėjau autobusų stotį. Ten net informacinė būdelė yra. Maniau, kad iš čia mažai kas į Kolombą važiuoja, nulėksiu iki Mataros, ar bent iki Tisamaharagamos, iš ten lengviau bus. Kada autobusas į Kolombą, klausiu. Už 10 minučių, sako, bet tas važiuos ne per Galę, o kalnų keliais, todėl tikslą pasieks tik už 7,5 val. O kada pajūriu, klausiu. Tas už dvidešimt minučių išvažiuos, sako ir rodo į kitą raudoną valstybinę nuošaliau stovintį. O yra iš Mataros greitkeliu važiuojančių, klausiu. Taip privatūs važiuoja, rodo šonan, bet normalūs keleiviai tokiais nevažinėja. Suprantu, ten bus tuščia, šalta ir brangu, bet pasiruošęs viskam, kad greičiau grįžčiau.

Priėjau prie prabangaus autobuso į Kolombą. Arioooohara, sušukau vairuotojui. Tas tik pečiais pagūžčiojo. Reiškia jau išėjau iš piligrimystės zonos.

Už 25 minučių išvažiuojam. Pasidėjau kuprinę ant sėdynės ir nuėjau ieškoti kur nusiprausti.

Žmonės parodė kur washroom, ten nors sulūžę viskas ir iš kranų vanduo nebėga, bet yra didelė vandens talpykla kaip koks šulinys, ten ir nusiprausiau, švariais vakar upėje išskalbtais marškiniais persivilkau.

Dar yra nedaug laiko, dar nubėgau vandens nusipirkti kelionei. Išvažiuojam Ir dar tiktai 11:45. Anksti šiandien baigiau savo ėjimą, būsiu Kolombe dar nesutemus.

Štai ir važiuoju linksmas aš įveikęs džiungles per tris su puse dienos.

Įlipo pyragėlių su pardavėjas, nusipirkau vieną maišelį su krevetėm, kitą su žuvytėm. Taip baigėsi mano piligrimiškas vegetariškas pasninkas. Pyragėlius su žuvytėm suvalgiau pats, tuos kur su krevetėm vėliau ubagui atidaviau.

Važiuoju pro daugmaž pažįstamas vietas – pietinę pakrantę esu išvažinėjęs. Man tais keliais reikės tęsti ėjimą aplink salą. Nebeturėtų būti taip įdomu, kaip anksčiau, bet gal susirasiu sau kokių nuotykių, kas žino.

Prie Mataros sustojom pasisioti ir pavalgyti. Valgyti nenorėjau po pyragėlių su žuvytėm, tad pabraidžiojau po okeaną šalia po skėčiais besislapstančių porelių ant suolelių.

Taip atsidūriau Kolombe dar prieš penkias. Į namus grįžau lyg iš darbo. Ir nuovargio didelio nesijaučia kažkodėl. Ir tos padų pūslės nuo per daug intensyvaus ėjimo vakar visai neskauda.

Taip ir baigiau sudėtingiausią ėjimo aplink salą etapą. Nepasakyčiau, kad jis buvo labai sunkus. Įdomus – taip, labai įspūdingas. Visiems dabar rekomenduosiu tą yatrą pereiti per Okandą-Yallą. Tik nereikia persistengti, nes suplūs baltaš…pardon, baltaodžiai ir sugadins visą waibą.

Jeigu būtų leidę Yallos keliu eiti iki Kirindos, būtų dailus apėjimas aplink salą, bet dabar gausi toks kampas vidun, toks įlinkumas, toks kyšulys nedidelis. Kitame etape pabandysiu prie Yallos priartėti iš kitos pusės kiek įmanona, kad tas kyšulys gautųsi kuo smailesnis, kad nuo kranto būtų nutolta kuo mažiau.

Elektros nepritrūkau, nes buvau gausiai apsirūpinęs power bankais. Ateity gal reikės įsigyti kokį su saulės elementais, kad daug jų nesitampyčiau ir svorio sutaupyčiau.

Savo ketinimo rašyti dienoraštį bloknote su paišeliu taip ir neįvykdžiau.

O dabar vėl reikia grįžti Lietuvėlėn vasaros palydėti, rudens pasitikti. Ėjimą aplink salą pratęsiu spalį. Ariooooohara!!!