Keturiasdešimt aštunta diena.
Šeštadienis, 2017-03-11

Ilgesnis ėjimas Kovo 11 proga • Vėl 13 vieta • Kokiais Šri Lankos geležinkeliais esu važiavęs • Kas gero Sigirijoje • Per anksti praeita šnapsinė • Pakliuvau į lietų • Nesvetingas karininkų viešbutis • Dviratininkas palydovas • Važiuoju cementovežiu •  Pažintis su Valaičėnais • Prailgintojas paukšt

11 km

Į šitą žygio etapą nebevažiuosiu per naktį. Rytiniu traukiniu išvažiavęs šeštą, atsirasti prie Baticaloa turėčiau kokią trečią, o man ir nereikia iki galo, geriausia būtų išlipti Valaičėnuose, iš ten greitai galima būtų nusigauti į Mankernį, į startą.

Šiek tiek išsimiegojęs namuose – vis geriau, nei autobuse – prieš šešias jau buvau Forto geležinkelio stotyje. Taip pradėjau paskutinės Lietuvos Nepriklausomybės dienos šventimą. Ta proga ketinu žygiuoti ne dvi dienas, kaip paprastai, o pustrečios, jau ir atgalinį bilietą turiu pirmadieniui miegamame vagone.

Kaip ir pereitą kartą gavau 13 vietą, vagono gale. Tada važiavau kitu traukiniu, į Trinkomalę,  ten teko sėdėti prieš pat sieną, kojų ištiesti nebuvo kur, galima buvo tik užsikelti. Šitame traukinyje krėslai buvo atsukti į kitą pusę, todėl sėdėjau siena į nugarą ir kojas galėjau ištiesti toli.

Dieną važiuoti tokiam sėdimam traukiny man labiau patinka – vaizdai viduje ir už lango įdomesni.

Iš pradžių sėdėjau vienas. Paskui atėjo moteriškė su čemodanais, prisėdo šalia. Paskui atėjo konduktorius iš išvarė moteriškę su čemodanais, nes ji turėjo bilietą nerezervuotame vagone. Paskui prisėdo bachūras, bet tas ilgai neužsisėdėjo, vis lakstė iš vietos į vietą, todėl konduktorius jo nesugebėjo išvaryti.

Kaip visada kažkur prie Kurunegalos pardavinėjo labai skanias wada pončkeles.

Per savo buvimą Šri Lankoje jau išbandžiau beveik visas geležinkelio atšakas, liko tik apendiksai į Matalę ir Avisavelą.

Visą laiką pravažiuodavau Ragama – ten atsišakoja gelžkelis šiaurėn į Putalamą – ten teko važiuoti pirmaisiais žygio etapais. Paskui lėkdavau toliau į šiaurryčius. Iš pradžių Medavačijos atsišakojime nukrypdavau į Manarą (paskutinė stotelė Talaimanaras, į ten pėsčias nuėjau). Paskui daug kartų varydavau tiesiai šiaurėn link Jaffnos. Paskui atėjo laikas Mahe nukrypti į rytus, į Trinkomalę. O dabar Galoyoje atsišakojau į Baticaloa. Po kurio laiko – dar daug reikės praeiti – pradėsiu važiuoti per pietus, per Matarą. Bet iki Maratos greičiau bus nulėkti greitkeliu, tad traukiniais, matyt, važinėsiu mažesniais atstumais, žygio paskutiniais etapais. Gal būt teks kažkiek kilometrų paeiti to pietinio geležinkelio bėgiais – daug kur jie eina palei pat krantą, arčiau, nei plentas.

Maho sankryžoje (kaži ar tinka tas žodis geležinkeliui) ilgai stovėjom, paskui pradėjom važiuoti atbulai ir taip atbulai toliau ir važiavom.

Habaranos stotyje trainiojosi daug baltaš… pardon, baltaveidžių turistų – žinia, čia pat Sigirija, Pasaulio stebuklas, visi veržiasi aplankyti to kalno. Man ta vieta atrodo fantastiška, bet dėmesys jai kiek išpūstas, galima rasti daug mažiau žinomų, bet labiau įspūdingų vietų ir nemokėti tiek žiauriai daug už bilietus (rodos, dabar jau lupa 3500, seniai ten belipau). Bet vienas dalykas ten vertas ypatingo dėmesio – tos labai senos gerai išsilaikiusios freskos šlaito urve, kur gražuolės apnuogintomis krūtinėmis.

Bet palikim turistus užsiimti savo reikalais, važiuojam toliau.

Kažkur netoli galo, kažkur šabakštynuose vėl sustojom ilgam. Paskui pradėjom atbulai važiuoti. Nesupratau to manevro, nes atšakos jokios ten neturėtų būti arti. Paskui vėl sustojom. Paskui vėl į priekį pradėjom važiuoti.Paskui dangus staiga sutemo ir lyti praėjo. Paskui apsistojo.

Šiandien man reikia nusigauti į Mankernį, todėl geriau išlipti anksčiau, Valačėnuose. Ką ir padariau.

Išlipęs nespėjau net apsižvalgyti, prisistatė taksistas-tuktukistas. Vežk į Mankernį, duosiu 500. Nesiginčijo, jei būtų daugiau užprašęs, ieškočiau kito, ar autobuso. Gerai, kad sutiko, nes jau popietė, norisi greičiau nusigauti į vietą, autobusą pagauti gali ilgai užtrukti.

Atvažiavom į vietą. Vairuotojas paprašė pridėti 100, sutikau, nes tikrai pravažiavom gerokai daugiau 10 km. Nenoriu daug permokėti, bet nenoriu būti ir ir chaliavščikas-krochoboras.

Taigi, 14:35 pradedu naują ėjimo etapą. Iš pradžių reikia pasistiprinti, nes ketinu nusukti prie vandenyno, ten gali nebūti kur pavalgyti.

Pavalgiau ir einu. Žingsniuoju greitai, nes jaučiuosi šviežias, visas pailsėjęs, nes ne per naktį važiavau.

Netrukus šnapsinę priėjau. Velniava, jei baiginėdamas pereitą etapą būčiau dar kokį puskilometrį paėjęs, kaip skaniai būčiau alum atgaivinęs savo išvargusį organizmą žygio gale. Deja, šnapsinės Gūglės mape nepažymėtos. O dabar dar ne laikas gerti.

Nenoriu plentu eiti visą laiką, reikia sukti prie jūros. Einu toliau keliuku, netrukus krantas.

Išlindau pas žvejus, pasigrožėjau sidabru nuklotu krantu, kaip ir pereitame etape.

Krantas labai patogus eiti. Smėlis suplūktas, kojos negrimzta. Saulė nebekepina, nes debesų šone atsirado.

Debesys grėsminga artėja. Matyt užeina tas pats lietus, kurį traukiniu pravažiavau.

Pasigirdo griaudėjimas. Vienas žaibas tik blykst visai šalia. Pradėjau bijoti patapti taikiniu, juk einu išsikišęs vandeniu. Apsiaviau kroksais dėl šiokios tokios izoliacijos.

Pažaibavus pradėjo lyti. Kaip gerai, kad ploščių-maišą pasiėmiau. Ketinau jį panaudoti daiktams apsaugoti, jei reiktų per vandenį giliai bristi, bet pravertė pagal tiesioginę paskirtį.

Lietus įsismarkavo, nubėgau po lapais slėptis. Truputį palaukus po mangrovmedžiu lietus aprimo, toliau patraukiau.

Priėjau Coral Cave viešbutį pažymėtą žemėlapyje. Recepšeno nesimato, bet radau pastogę su suoliukais, atsisėdau ten pagalvoti, kaip eiti toliau. Yra trys keliai: a) eiti krantu palei kyšulį, b) nukirsti kyšulį ir toliau krantu per upę, c) sukti tolyn nuo kranto link tilto. Bedūmojant priėjo vaikinas, where are you from, sveikinasi. Gal galima pas jus pernakvoti, klausiu tik dėl įdomumo, nes per anksti būtų čia dabar apsistoti. Negalima, sako, čia karininkų viešbutis. Galėtų tuos spec. karininkų ar policininkų viešbučius žemėlapyje kaip nors atskirai žymėti, jau kelintą kartą užsiraunu ant jų. Ok, sakau, bent į tuliką galima nueiti? Negalima. O ten toliau per upės žiotis bus galima persikelti? Negalima. Nes nėra valčių ten. Reikia per tiltą eiti. Ok tada, liko variantas c. Šiaip eičiau variantu b, nes kol kas per visas upes kažkaip persikeldavau, nereikėjo toli atgal grįžinėti. Bet labiau pagalvojus, eiti nėra taip jau arti, jei vis tik nepavyktų persikelti, baisiai nefaina atgal eiti, o jau vakaras artėja ir lietus gali atsinaujinti.

Išlindau šonu palei spygliuotą tvorą į kelią, praėjau pro paradinę viešbučio pusę. Ten neparašyta, jog civiliams negalima.

Einu keliuku į plentą. Vakarėja. vieta apgyvendinta. Žmonės tvarko savo reikalus lauke po lietaus.

Išlindau į plentą. Kažin ar prieisiu kokius nakvynės namus, dar toli iki Valaičėnų. Eisiu, kol einasi, paskui kokį autobusą pasigausiu ar patranzuosiu.

Bachūras su dviračiu pasivijo mane ir ilgai važiavo kartu. Bandėm susikalbėti. Jis pats iš Valaičėnų, siūlėsi pavežti ant bagažinės. Pakalbėjom apie nakvynės galimybes. Tame mieste, kaip rašo LP protinga knyga, yra net trys vietos apsistoti. Ten labai išgirtas Victoria guest house. Ar žinai tą vietą, klausiu bachūro. Žinau, sako jis, ten mano giminaitis dirba. Ok, reiškia ten ir nakvosiu gal.

Bachūras su dviračiu nuvažiavo savo keliais, o aš galvoju, prieisiu iki autobusų stotelės ir gana. Taip begalvojant pravažiavo du didžiuliai cementovežiai ir sustojo. Pasisiūlė pavežti iki Valaičėnų, puiku. Pasižymėjau šios dienos ėjimo galo vietą ir užsiropščiau į kabiną.

Cementovežio ekipažas – kieti vyrukai, sinhalai. Važiuoja iš pat Putalamo, perkirto skersai salą. Šturmanas naudojasi smartfono navigacija – labai retas reiškinys šioje šalyje. Paprastai visi sustoja žmonių kelio pasiklausti.

Privažiavom Valaičėnus, pravažiavom miesto centrą, lekiam toliau. Jau man reikia išlipti, sakau, jie stebisi, kodėl ne Baticaloa, nors ir buvom sutarę, kad man į Valaičėnus reikia. Šituose kraštuose kai dėl ko nors tariesi, reikia kelis kartus pasitvirtinti, nes žmonės sako “taip” nesupratę, neišgirdę, nesuvokę ko klausi.

Kol surado patogią vietą sustoti, toli mane nuvežė priekin. Reikia kelis kilometrus grįžti iki tų vietų, kur viešbučiai. Pasigavau tuktuką, tas nelabai žino kur vežti, aš irgi nelabai žinau, nes nerandu žemėlapyje tų viešbučių. Pasiklausėm kito labiau patyrusio taksisto, apie Viktorijos svečių namus nieko negirdėjo, sako, reikia link Pasikudos važiuoti. Ne, man nereikia prabangių pajūrio kurortų, man tiks koks nors viešnamis miestelyje. Na gerai, sakau, važiuokim link uosto, paskiau Kalkudos keliu, bet iš lėto, aš iškabas žiūrėsiu, gesthausų ieškosiu.

Tų viešbučių vis nesimato pagrindiniame kelyje. Kelio išlinkyje privažiavom Crab and Lobster restoraną, šoferis sustojo, sako čia viešbutis. Koks viešbutis, čia restoranas. Bet išlipau, paklausiau žmogaus sėdinčio kasoje kur pernakvoti galima, tas ranka mostelėjo, reikia pavažiuoti toliau. Iškart už kampo privažiavom iškabą “rooms” – super. Palauk, sakau vairuotojui, pažiūrėsiu, gal čia liksiu.

Įėjau vidun, bobutę išgąsdinau. Priėjo vyriškis, sako yra kambarys, parodė, tinka. Duosiu 1000, sakau. Palauk, sako, reikia vadybininkui skambinti, ne aš čia viską sprendžiu. Nuėjau kuprinės paimti iš taksi, kol suvaikščiojau, atsirado diedukas, sako, kad galiu nakvoti už 1500. Nesiderėjau, nes kambarys tvarkingas,  švarus, tie kur už 1000 nakvodavau dažniausiai prastesni būdavo.

Taigi, pasidėjau viską ir kol nesutemo nuėjau Valaičėnų apžiūrėti, nes jaučiausi ne toks pavargęs, kad iškart griūčiau.

Valaičėnai gana didelis miestas, tikrai didesnis už kokius Vakarus. Čia musulmonai gyvena, todėl snarglinę ar šnapsinę rasti be šansų. Na ir nereikia.

Pamačiau mangustinus ir rambutanus gausiai pardavinėjant. Kolombe jų sezonas liepą prasideda, šiuo metu jie atvežti, baisiai brangūs. O čia pigūs – rambutanai 100 už 10, mangustinai 100 už 4. Ko gero šioje salos pusėje jie dabar dera, juos iš čia ir veža į Kolombą.

Nusipirkau vandens, keptos vištos gabaliukų, grįžau į nakvynvietę. Įsijungiau krautis savo telefonus ir poverbankus, tas naujas prailgintojas-žulikas su usb skylėm paukšt ir nusprogo tuo pačiu palikdamas be elektros dalį namo. Išlindau iš kambario saugiklių ieškoti, gyventojai pasimetę, elektrikus bando kviesti. Parodžiau ant sienos kur saugikliai, tada diedukas pajunginėjo, elektra atsirado. Gerai, kad turėjau ir paprastą usb elektros adapterį, krovinėjau juo per naktį pakaitom telefonus ir akumuliatorius.

Keturiasdešimt penkta diena.
Šeštadienis, 2017-02-26

Išgąsdinau besimeldžiantį vienuolį • Saldūs pusryčiai • Vėl prie švyturio • Visoks smėlis ir koralai • Landžiojimas po šabakštynus ieškant kelio • Apleista karinė bazė • Repečkojuosi per uolas • Arbata pas pasieniečius • Plynios visokios ir vėl šabakštynai • Grįžtu į pliažą • Vanduo iš šulinio • Hindu koplytėlės po medžiais • Protingas vaikis • Žavus buivolas • Pagaliau plentas pirmą kartą šiandien • Nykokas naujakurių kaimas • Surūgę ledai • Staigus beždžionių antpuolis • Lankapatunos šventykloje • Skanios sultys ir tuktukas į plentą • Ilgas tranzavimas į Trinkomalę • Namo

27.5 km

Neblogai išsimiegojau svečių namuose. Atsibudau penktą, dar turėjau laiko lovoje pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Susiruošiau ir išėjau 05:50. Kieme užklupau vienuolį besimeldžiantį garsiai. Jis baisiai nustebo mane pamatęs, lyg susigėdo kažkaip, sako, kad ir Kristų myli, ne tik Budą, lyg teisindamasis. Atsiprašiau, kad išgąsdinau, palinkėjau geros dienos ir patraukiau švintančiomis Muturo gatvėmis.

Šeštą jau atsidarinėja arbatinės, užsukau į vieną papusryčiauti. Arbatininkas kalbėjo sinhališkai, tai jam buvo lengviau paaiškinti, kad cukraus nedėtų. Bet pyragaitį saldų paėmiau – apetitiškai atrodė, o rolsų dar nebuvo šviežių pridaryta. Pyragaičius ką tik atvežė Bethoveno Elizą grojantis kepyklos triratukas.

Kur eini, klausia arbatininkas. Į Lankaputaną, sakau. Lankapatuną, pataisė mane.

Papusryčiavęs išėjau laukan ir iškart priėjau prie tuktuko. Vairuotojas man pradėjo aiškinti, kaip nueiti į Švyturį, bet aš paprašiau, kad nuvežtų. Pasiūliau 500, sutiko.

Ar čia yra dramblių, klausiu važiuojant pro mišką. Ne, sako. Žinia, būtų prikakota, matytųsi. O beždžionių, klausiu. Tų tai pilna, sako.

Privažiavom prie karinės bazės. Stop mašina, nepraleidžia. Čia dabar… vakar praleido juk. Nieko baisaus, sako šoferis, tereikia palaukti kelias minutes. Sargybinis per raciją pakalbėjo su kažkuo, pasakę mums, kad po poros minučių galėsim važiuoti.

Šita karinė bazė gera, pro ją leidžia žmonėms praeiti.

Atvažiavom prie švyturio. Atsisveikinau su vairuotoju ir siauru spygliuotom vielom aptvertu takeliu pradėjau šios dienos žygį.

Iškart už švyturio buvo gražus smėliukas, tačiau kiek paėjus prasidėjo koralai.

Kol kas yra plotelių basom kojom dėti. Nesinori eiti su kaliošais, smėlio pribyra, trinasi, graužia.

Einu sau ir grožiuosi saulėtekiu.

Po koralų vėl smėlis. Klampus. Bet aš dar nesu pavargęs, galiu klampoti.

Tas smėlis vis kitoks – tai rupus, tai pudros smulkumo.

Gūglės žemėlapyje tas ruožas atrodo visai nykus, negyvenamas. Bet iš tikrųjų čia yra ir žvejų, ir net iškylautojų su motociklais privažiavę.

Pabandžiau pafotografuoti erelius.

Ir vėl koralų krantas. Čia jau sunkiau praeiti, teks kroksus apsiauti su kojinėm.

Jau pradeda nusibosti paplūdimiu eiti. Kaip tik pakrantės keliukas prasideda, reikia į jį išlįsti. Tik niekur nerandu to išlindimo, vis krūmai palei krantą.

Pastebėjęs, kad jau tą keliuką praėjau, pabandžiau pro krūmus praeiti, radęs didesnį tarpą. Iš pradžių dar buvo galima brautis, bet paskui tie šabakštynai taip sutankėjo, jog visas susibraižiau ir praradau viltį kelią pasiekti. Kur tik įlendu, visur atsiremiu į nepraeinamą dygių krūmų sieną. Be kardo-mačetės nepraeisi niekaip. Teko grįžti į krantą, paeiti atgal ir įdėmiau paieškoti to išlindimo į keliuką. Besibraudamas per dygliakrūmius vis galvoju koks aš durnas, reikėjo ir toliau pliažu eiti.

Pagaliau išlindau į keliuką. Ten iškart radau apleistą karinę bazę, pasėdėjau pavėsyje, susitvarkiau, atsipūčiau.

Toliau ėjau smėlėtu keliuku.

Netoli paėjęs atsirėmiau į karinę bazę, šį kartą veikiančią, tikrą. Stuj, kur eini, toliau nevalna. Einu į Lankaputaną, ar galiu aplinkui apeiti palei pliažą, klausiu sargybinio. Į Lankapatuną, pataisė mane, bet ten krante akmenys, ten pavojinga. Pabandysiu, sakau, aš nebijau. Na gerai, bandyk, sako sargybinis ir šaukiasi kažką per raciją. O aš nuėjau pliažan palei tvorą.

Priėjau tas uolas, kuriomis gąsdino sargybinis. Bandau repečkotis keturiom, kol kas gaunasi neblogai.

Pusiaukelėj mane pasitiko kareiviai, matyt jiems apie mane buvo pranešta. Kelis kartus įspėjo, jog čia laipioti pavojinga. Ačiū už rūpestį, vaikeliai, sakau, bet aš pabandysiu. Jei matysiu, kad nebevalioju praeiti, grįšiu atgaliop.

Uolynų pašonėje buvo aikštelė, ten pasieniečių būdelė. Ten mane arbata pavaišino, dar sausainį davė, o aš pasakojau pasieniečiams apie savo keliones. Nusifotografuokim, sakau. Kareiviai jau strojinasi fotkintis, bet priėjo vyresnysis ir pasakė, kad negalima. Negalima, tai negalima.

Atsigėręs arbatos repečkojuosi toliau. Mane pasivijo trejetas kareivukų, šokinėja per uolas kaip kalnų ožiai, užbėgę priekin man ranką paduoda, kad užtemptų, aš dėkavoju, bet atsisakau, dar pats kažkaip užsiropščiu keturiom.

Pagaliau uolos baigėsi, nebuvo taip jau sunku ir pavojinga jas įveikti.

Toliau buvo upė. Nusprendžiau paeiti paupiu, ten kažkokia proskyna matosi žemėlapyje. Vis dar nenoriu tęsti ėjimo paplūdimiu, nes jau ir taip ilgai juo ėjau.

Palei upę žvejai su dviračiais pravažiavo, dar vaikus mačiau žaidžiančius – reiškia nėra vien šabakštynai, turėtų keliukas koks būti.

Buvo ne keliukas, o žavus džiunglių takelis.

Priėjau sugriautą tiltą-dambą, ten pasisveikinau su meškerninku. A ten toliau galėsiu praeiti? Galėsi.

O toliau takelis baigėsi, bet nepavirto į keliuką. Atsidūriau laukuose, kurie, matyt, apsemti būna šlapiuoju metų laiku. Aiškių takų nėra, einu pagal azimutą. Žemėlapyje matau, kad tasai pakrantės keliukas liko prie kranto, man į jį reikia patekti. Bet nesigauna, vis į tuos šabakštynus atsiremiu.

Kažkokios proskynos liekanas užtikau, bet ten baisiai dygūs šabakštynai, vis ant spyglių užlipu, jie kiaurai lenda per kaliošus, auč kaip duria.

To pakrantės keliuko taip ir neradau, vėl pliaže atsidūriau. Ką gi, matyt šiandien lemta daug paplūdimiu eiti.

Šitas pliažo ruošas fainas, smėlis smulkutis, pagrindas kietas, neklampu. Vėl basas išsiaviau, taip geriau.

Tokiame paplūdimyje geras kurortas būtų, čia tikrai puikus smėlis ir mėlynas vanduo. Bet gal geriau laukinis pliažas tepalieka.

Pastebėjau toliau krante kažkokią koplyčią – gal ten jau bus koks keliukas ar takelis. Saulė kepina, norisi pavėsiu paeiti.

Radau kelis medžius, prie kiekvieno mažytė hindu koplytėlė žavinti savo natūralumu. Ten nepadoru sėdėti. Nieko, rasiu pavėsį kitur.

Mano vanduo jau baiginėjasi, puslitris beliko. Tuose paplūdimiuose ir šabakštynuose nėra krautuvėlių. Priėjau šulinį, pasisėmiau vandens iš ten, pakaštavojau, neskanus, bet jei troškulys užmūčins, teks tokį gerti. Prisipyliau butelį.

Toliau einu miško keliuku. Niekas nepravažiuoja, niekas nepraeina, tuščia visai.

Kai keliukas ėjo per tankumynus, išgirdau kažką šone lyg ir kriuksint. Smarkiai paspartinau tempą pasiruošęs mesti žemyn kuprinę ir nerti į krūmus, jei dramblys iššoks. Gana ilgą ruožą greitai pralėkiau.

Priėjau kryžkelę. Geras kelias suka į paplūdimį, o pirmyn vedantis keliukas visai krūmais užžėlęs, sunku bus praeiti. Beliko vėl grįžti prie jūros.

Beišlendant į pliažą sustabdė ginkluoti kareiviai. Kur eini, klausia. Į Lankaputaną, sakau. Į Lankapatuną, pataisė mane, toli iki ten. Ar yra koks pakrantės keliukas, klausiu. Ne, jis džiunglėm užaugęs, reikia pliažu eiti. Taigi, ir vėl einu pliažu.

Dar kareivių vandens paprašiau, daviau tuščią butelį, nubėgo, pripylė, atnešė. Paragavau – toks pat neskanus, kaip kad buvo iš šulinio. Nieko, pravers ir toks, kai ištrokšiu.

Jūroje uolos išlindusios, daug jų čia.

Pamatęs žvejų pašiūres nusprendžiau eiti per jas ir išlįsti į kelią, turi čia jis būti. Atsisėdau ant valties, kojines ir kaliošus apsiaviau.

Užšnekino bachūriukas jaunas, paauglys. Protingas vaikis, angliškai šneka puikai. Sako, kad iki Lankapatunos beliko trys kilometrai, jei eičiau pliažu, arba penki, jei išeičiau į kelią. Bet kelyje turėčiau rasti kokią krautuvėlę, ten vandens šviežio gaučiau, gal net su burbuliukais. Neatsilaikiau tokiai pagundai. Iki Lankaputanos vistiek spėsiu, o toliau eiti nebenoriu šiandien. Paskui susigriebiau, kad nepaklausiau to protingo viską žinančio vaikio ar kursuoja autobusai iš Lankaputanos į Trinkomalę, bet tiek to. Jei sakys, kad nekursuoja – ar tai pakeis mano maršrutą? Ne. Tada rasiu kokį kitą būdą namo parsirasti, ne v pervoj.

Pro akmenis išlindau į kranto gilumą. Toliau ėjau gražiu takeliu.

Pasišnekėjau su buivolu prūde besimaudančiu. Jie parodė man kaip moka daryti vandens ratilus.

Šitaip takeliu, paskui patvoriais išlindau į normalų kelią – pirmą kartą šiandien. Jau pasiilgau visokių mašinų, traktorių, motociklų, krautuvėlių, žmonių klausinėjančių iš kur esu ir kur einu.

Iš betonkės pasukau į plentą naują gražų, tik tuščias jis visai, niekas nevažinėjasi.

Ir krautuvėlių jokių nebuvo. Tipiškas naujai pastatytas kaimas pabėgėliams – dar nieko čia nėra, net autobusai nevažinėja, nors žmonių nemažai gyvena. Panaši vieta buvo už Čundikulamo paukščių draustinio.

Gana nyku eiti tokiu nefunkcionaliu kaimu, kur net pakelės stotelės nėra. Bet eiti liko nebetoli. Jau galvoju, kaip sėsiu į autobusą, važiuosi į Trincomalę, ten nusipirksiu bilietą į Kolombą, belaukdamas naktinio autobuso užeisiu į snarglinę, ten nusiprausiu, pavalgysiu, šaltu alum atsigaivinsiu. Tos galvojimas suteikia jėgų įveikti paskutinius kilometrus.

Pagaliau priėjau pirmąją krautuvėlę. Šaldytuvo ten nebuvo, bet ir šiltas vanduo iš didelio bambalio labai skanus. Išpyliau kareivišką šulininį vandenį, prisipyliau gero vandens.

Plentas priartėjo prie vandenyno, Lankapatunos kyšulys jau čia.

Jau jaučiasi, kad toliau kažkas yra. Padaugėjo mašinų, net ledų kioskelis pravažiavo. Susistabdžiau, nusipirkau sau pietus. Tiesa, ledai buvo sugedę, jautėsi, kažkaip neskaniai surūgę. Nieko, bus proga patikrinti, kaip mano organizmas pakelia tokius dalykus.

Prieš įsukant į šventyklą geras plentas baigėsi, toliau dulkėtas kelelis.

Prie šventyklos piligrimų autobusai – Lankapatuna tikrai šventa vieta budistams.

O šventose vietose visada prekyba. Iš pradžių džiovintą žuvį pardavinėja, arčiau šventyklos ir saldumynus, kaip priklauso.

Prie kelio gavau limonado atsigerti, pirmą kartą šią dieną. Begeriant limonadą užpuolė beždžionės. Staigiai per kioskus prabėgo jų banda, toksai blic apiplėšimas. Nespėjau net telefono išsitraukti nufotkinti. Žmonės pradėjo rėkti beždžionėms jau nubėgus. Nežinau, kiek jos spėjo nugvelbti, ko gero nelabai ką. Džiovintą žuvį jos vargiai valgo, o visokie saldumynai toliau buvo.

Užeik užeik, kviečia sulčių pardavėjai, turim šaltų. Užeisiu grįždamas iš šventyklos, sakau, neparduokit visko, pasaugokit dėl manęs.

Šventykla ant kalniuko. Batus reikia dar pakalnėj nusiauti.

Lankapatunos šventykla ant uolų moderni, įspūdinga, pastatyta senovinės pamatų. Lankytojų yra, bet nedaug, nesigrūda.

Čia neužsuka blyškiaveidžiai turistai, todėl bilietų nepardavinėja. Galima paaukoti kasoje prie įėjimo, ten brošiūrėlių nusipirkti. Daviau šimtinę – visada maloniau aukoti, kai neprašo, nekaulija, neprievartauja.

Lankapatuna šventa vieta budistams todėl, kad į šitą vietą apie 300-uosius m.e. metus princas ir princesė iš Indijos (iš Purio, vietos kur esu pagyvenęs mėnesį kadaise) atgabeno Budos dantį (kurį iškrapštė iš laužo pelenų kitas princas, po to ta relikvija keliavo per rankas, per karus, kol ją atgabeno į saugią vietą, nes Šri Lankoje buvo daug ramiau, nei ten, kur Kalingos valstybę teriojo Ašokas, katras paskui pats patapo dievobaimingu budistu, bet tatai jau kita istorija).

Nulipęs žemyn prisėdau sulčių išgerti, kaip buvau žadėjęs. Rankom išspaudė vietinį didelį apelsiną, ledukų prikrovė, suplakė gerai. Vos spėjau paprašyti, kad cukraus nepridėtų. Prekiautojai, kaip ir kiti vietiniai – tamilai, bet moka sinhališkai, nes pagrindiniai lankytojai čia budistai piligrimai sinhalai.

Labai skanios sultys, labai gaivinančios. Mėgaujuosi iš lėto, spjaudau sėkleles ir plepuosi su pardavėjais. Ar važiuoja iš čia autobusai į kokį didelį miestą, pvz. Trinco, klausiu. Ne, reikia keliolika km eiti iki Trinkomalė-Baticaloa plento. Gal čia yra koks tuktukas, kuris mane ten nugabentų, klausiu. Aš tuktuką turiu, sako vienas vyriškis sėdintis netoliese, tuoj užkursiu, tuoj galėsim važiuoti. Sutiko už 500, nesiderėjau. Išgėriau sultis ir išėjau į kelią palaukti to tuktuko.

Ilgai laukti nereikėjo, važiuojam.

Atlėkėm į kryžkelę kiek šiauriau Verugalo, čia mane išleido prie autobusų stotelės.

Ilgai laukiau, net pavargau. Atsirėmiau į stotelės stulpą, kad lengviau būtų. Deja, čia nebuvo suolelio.

Pravažiavo taksi-tuktukas, sako į Trinkomalę už 1500 nuvežtų. Kaina visai normali, bet aš geriau autobuso palauksiu, tas tik kokį 100 tekainuos, ant alaus sutaupysiu. Be to per daug tų tuktukų šiame etape. Kaip mane paimsi, sakau taksistui, pas tave šit keleiviai sėdi, moteriškės juodais nuometais musulmoniškais. Tuoj jas nuvešiu, sako, paskui atvažiuosiu tavęs paimti. Nevark, sakau, aš autobuso palauksiu geriau.

Kelioliką minučių laukiu, jau pykti ant savęs pradėjau, kad tuktukui €10 pagailėjau. Prašvilpė vienas raudonas valstybinis autobusas, bet tas toliareisis, nestoja mažose stotelėse, kaip ši. Bandžiau patranzuoti. Mašinų mažai, tos pačios žmonių prikimštos. Viena sustojo, bet tuoj išsuks kažkur, netinka. Be to čia bloga vieta tranzavimui, posūkis netoli, vairuotojai per vėlai pamato mane, neturi laiko apsispręsti sustoti manęs paimti. Gal ir tas raudonasis autobusas būtų sustojęs, jei iš tolo mane būtų pastebėjęs. Dar ant pykčio matomumą užblokavo sustojęs mikriukas su musulmonais, tie išlipo pasisioti ir šiukšlių į pakelės griovį išmesti. Ilgai stovėjo, ten žmonių daug važiavo, visa šeima matyt, nebūtų ten man vietos. Kol visi vienas po kito vaikščiojo į krūmus (kažkodėl ne visi iš karto), kol visi sumėtė pakelėj maišelius ir butelius, atvažiavo mėlynas privatus autobusas, įšokau ir važiuoju.

Autobusas į Trinkomalę prisigrūdęs, stoviu suspaustas kuprinę po kojom numetęs, bet neilgai kentėjau, kažkas išlipęs man vietą užleido. Nėra šalia stovinčių bobučių, moterų su vaikais, paliegusių senukų ar vienuolių – reiškia galiu sėdėti, leisdamas stovintiesiems užkrauti savo tašes man ant kelių.

Jau sutemo, kai atsidūrėm Trinkomalėj. Toliau pagal scenarijų – bilietų pirkimas, tuktukas į snarglinę, alus, dešrelės ir postai į feisbuką.

O paskui namo. Apie trečią jau griuvau į lovą.

Keturiasdešimt ketvirta diena.
Šeštadienis, 2017-02-25

Bemiegė naktis traukinyje • Apie arbatas • Apie pliažus • Per tiltus ir mangrovių rezervatus • Karvė vardu SMS • Musulmoniškas miestas Muturas • Papildomi kilometrai apeinant kareivines • Išpuoselėti kinkomi jaučiai Sampure • Leido eiti pro kareivines • Prie švyturio • Motociklu atgal į Muturą • Pokalbis apie šeimyninę padėtį • Nesugadinti provincijos žmonės • Nakvynė pigiame viešbutyje

32 km

Turiu bilietą į naktinį Trinkomalės traukinį, nereikės stovėti. Atvažiavau į stotį dar prieš valandą – reikia bilietus iš anksto nusipirkti kitų savaitgalių žygiams. Įdomu būtų pavažiuoti miegamajame vagone, bet į jį bilietai būna išpirkti jau prieš kelias savaites. Aišku, negavau į miegamąjį kitai savaitei, bet pavyko gauti dar kitai iš Baticaloa į Kolombą – galėsiu išsimiegoti grįždamas.

Mano vieta priekyje prieš sieną. Nelabai patinka – šiek tiek klaustrofobiška. Bet žmonių buvo mažai, šalia niekas nesėdėjo, galėjau kojas į šoną ištiesti, visaip išsiraityti.

Užmigti nesigavo, nors bandžiau viską – nuobodžias knygas skaityti, paskaitas klausyti, net tabletę kažkokią migdomą prarijau – nepadėjo.

Nusipirkau žirninių sausainėlių su kirminais, įpakuotų popieriniame maišelyje su rašinėliu. Pavalgai ir pasiskaitai.

Pagalvojau, kad gal geriau lipti ne gale (Trinkomalėje), o stotelėje prieš tai – China Bay. Iš ten į startą Kinijoje netoli, sako, dažnai autobusai važinėja, o jei nebus autobuso, galėsiu taxi pavažiuoti. Nusprendžiau taip: jei pribūsiu labai anksti, penktą, kaip pereitą sykį, nelipsiu, o važiuosiu iki galo – Trinkomalėje bent arbatos atsigerti gausiu. Tačiau China Bay privažiavom jau prieš pat šešias, todėl išlipau.

Daug žmonių išlipo,ne aš vienas. Perėjau gatvę, ten bachūrai stovi, autobuso laukia. Stoviu su jais. Švinta. Autobusas ilgai nepasirodė. Vienas pralėkė tolimo reiso, tie nestoja mažose stotelėse kaip ši. Judėjimas intensyvus šioje trasoje nuo pat paryčių, tik autobuso nėra. Jau esu pripratęs, kad Šri Lankoje nereikia ilgai autobusų laukti, todėl kantrybės pritrūkau, susistabdžiau taksi triratį. Sutiko už 500 nulakinti į Kiniją, tik turi dar vieną keleivį paimti, bo važiuoja pagal iškvietimą. Ok.

Taksi stabtelėjo prie gelžkelio stoties, priėmėm dieduką su svogūnų maišais. Tilpom.

Jau visai šviesu. Pralėkėm pereito etapo vietas – Klapernburgo golfo laukus, beždžionių pamiškę. Greitai lėkėm, pavijom net tą autobusą, kuris nebuvo sustojęs.

06:20 jau vietoje. Iš pradžių užsukau į arbatinę pusryčių. Gavau saldžios kaip sirupas arbatos, nors prašiau nesaldinti. Reikės tamiliškai išmokti paprašyti be cukraus. Aišku, jie žino žodį sugar, bet frazę “no sugar” ar “without sugar” kartais supranta, kad cukraus reikia nepagailėti. Čia jokie gestai nepadės.

Šiaip arbata skani. Tamilai ją gerai suplaka prieš paduodami, kad suputotų. Panašiai daro visokie arabai ir berberai – jie pilstinėja daug kartų, kad deguonies prisisotintų. Tik tie be pieno daro, su mėtom dažniausiai. O singalai arbatą daro kaip anglai, tik dažniausiai vietoj pieno įberia miltelių, kurie (ypač pigesni) blogai ištirpsta, man bjauru būna rasti arbatoje tų gumuliukų. Vis tik skaniausia pieniška arbata Indijoje, ten dar ir prieskonių visokių prideda.

Praėjau Kinijos miestelio turgų.

Praėjau Kinijos pliažą. Baltųjų pliažuose būna gultai, kavinės, o vietinių pliažuose suoliukai ir žaidimo aikštelės. Vietiniai saulės keravojasi, niekada nesidegina, bo kuo tamsesnė skūra, tuo žemesnė kasta. Ir į vandenį lipa ne visi. Jei lipa, tai negiliai, iki kelių, su drabužiais. Man atrodo, paplūdimius vietiniai pamėgo neseniai (mėgdžiodami baltuosius poilsiautojus), anksčiau pakrantėmis slampinėdavo tik žvejai, normalūs žmonės jūrą laikė blogiu, laikydavosi nuo jos atokiau.

Išlindau į krantą saulėtekiu pasigrožėti.

Man patinka, kai kelias eina palei pat krantą. Jūra gaivina, ir yra kur akis paganyti.

Prisėdau atsipūsti prie krautuvėlės. Susitepiau kremu nuo saulės ir tepalais nuo trinties.

Praėjau tiltą.

Pasirodo čia besąs mangrovių rezervatas. Matėsi mangrovių brūzgynai pakrantėse, vis neprisiruošiu į jas įsigilinti, pasėdėti valandėlę tankmėje, patyrinėti kas ten auga, plaukioja, šliaužioja, šokinėja, ropinėja.

Dar vieną tiltą praėjau. Galvojau nusukti nuo plento į pakrantės keliuką, pereiti Navaloditotamą, bet ten paskiau sunku bus persikelti per vandenį, net du kartus reikės. Šį kartą nusprendžiau eiti aplinkui, juolab, kad vingis nedidelis. ir dar po Muturą daugiau pavaikščiosiu.

Vietiniai mėgsta šaknis pagraužti. Man nelabai patinka, nors valgyti galima.

Ir dar vieną tiltą praėjau. Čia jau Muturo prieigos.

Priėjęs Muturą išsukau iš plento ir patraukiau paupio gatvelėmis. 

Praėjau pro statomą Muturo disneilendą (lunaparką). Tai bus džiaugsmo vaikučiams.

Sustojo motociklas prie manęs, pasišnekėjau ir nusifotografavau su motociklininku. Kur eini? Iki Sampuro švyturio. Toli, nenueisi. Nueisiu. Pačiu krantu nepraeisi, ten tilto nėra, reikia sukti į kelią aplinkui. Ok, nedidelis vingis.

Muturas musulmoniškas miestas, bet praėjau ir pro hindu kovilą (tiesa, apleistą) ir pro budistų šventyklą  (tiesa, aptvertą spygliuota tvora, nes ten kareivinės).

Praėjau pro tvorą ypač gražiai išpaišytą. Yra čia ir modernistų.

Atsidūriau vienoje iš centrinių miesto gatvių. Pasirodo, Muturas didelis miestas beesąs. Kažkur mačiau senovinį olandišką žemėlapį, ten tik kokie penki Ceilono miestai pažymėti, vienas jų – Muturas. Reiškia buvęs didelis miestas dar XVII a.

Praėjau vaikų ligoninę, ant jos tvoros informacija apie sveiką mitybą.

Prisėdau pailsėti ir užkąsti. Dažnai manęs klausia kur aš einu. Šiandien aš aiškinu kur einu net neklausiamas – tikrinu reakciją, ar žmonės žino kur yra Sampuro švyturys, ar nepradės aiškinti, jog ten uždara teritorija, jog tuo keliu nepateksiu. Kol kas visi žino tą švyturį, nesistebi, kodėl ten einu – reiškia lankoma vieta.

Paskui apniko vaikai. Pamiršau šiandien pasiimti lietuviškų centų, liko be dovanų. Užtat gražiai pasifotografavo.

Ėjau ėjau ir į kareivines atsirėmiau. Kelintą jau sykį. Reiškia, neapeisiu ežerėlio iš vakarų, teks apeiti iš rytų. Tokiu būdu pusantro kilometro veltui pravaikščiojau. Iš tikrųjų ne veltui, visi mano nueiti metrai man vertingi. Taigi, grįžau prie kryžkelės, pasukau dešinėn aplink tą tvenkinį.

Pamačiau kareivius griovį kasančius. Vyresnysis paklausė kur einu. Prie švyturio, sakau, ar galima praeiti? Galima.

Žiūriu – jaučių vežimai atvažiuoja. Puoliau fotografuoti.

Taigi, aptikau vieną Sampuro įdomybę – kinkomus jaučius. Esu matęs jų ir kitur Šri Lankoje, bet čia jų daug vienoje vietoje. Jaučiai išpuoselėti, išprausti, ragai net blizga, kai kurių net paauksuoti. Būtų gerai, kad tokio gražaus paveldo neišstumtų traktoriai.

Praėjau mokyklą, jos tvora, kaip priklauso, pamokančiai išpaišyta. Pagrindinė tema: mokslas- šviesa.

Priėjau autobusą stovintį. Iki švyturio netoli, mažiau poros kilometrų beliko. Galima būtų tuo autobusu grįžti. Toliau už švyturio šiandien eiti neketinu, nespėsiu toli nusikrapštyti pakrante iki temstant. Švytury tikriausiai nakvynės negausiu, todėl gerai būtų pasirūpinti transportavimu atgal į Muturą – ten turi būti nakvynės namai. Autobusas ruošiasi judėti. Paklausiau vairuotojo, kada bus kitas. Pusė šešių, sako. Tas paskutinis? Taip.

Artėdamas prie švyturio atsirėmiau į kareivines. Viskas, galvoju, priėjau galą. Toliau apėjimo nėra, reiks rytoj eiti kitu keliu, nukertant švyturio kyšulį – prie ežerėlio iškart sukti į rytus. Gaila, daug atsišakojimų šiandien padariau, o tas paskutinis gana ilgas. Koks aš durnas, autobusą paleidau, reikėjo iškart atgal į Muturą važiuoti, dabar teks toli atgal eiti, ilgai laukti.

Priėjau prie sargybinio pasiklausti, gal yra koks apėjimas, žemėlapyje nematomas. Mano džiaugsmui sargybinis praleido pro vartus, leido eiti tiesiai per kareivines link švyturio.

Kelias priartėjo prie kranto, užsukau pasižvalgyti.

Ėjau ėjau ir švyturį priėjau. Čia pasirodo daug lankytojų privažiavę.

Švyturys karinėje zonoje, bet prie jo galima prieiti specialiais atitvertais takeliais.

Švyturys didelis, apleistas, žinoma, kaip ir kiti švyturiai, bet dar negriūvantis, nors viduj jo krūmai auga. Nelipau vidun, ne pacanas jau aš.

Žmonių nemažai prie švyturio privažiavę. Dauguma, kaip supratau, iš čia pat, iš Muturo per išeigines atvažiavo paiškylauti. Netgi keletą baltaš… pardon, baltaveidžių mačiau – koks velnias juos atnešė į tokį neturistinį užkampį, taip ir nesupratau.

Būtų neblogai su tais iškylautojais kaip nors prisiblatninus atgal grįžti. Pakalbėjau su vienu vyriškiu inteligentiškai atrodančiu. No problem, sako, kas nors tave priims, o be to ten tuktukai keli stovi aikštelėje.

Grįžau į stovėjimo aikštelę. Priėjau prie taksisto laikraštį skaitančio. Negaliu tavęs vežti, sako, esmi užsakytas. Kitas tuktukistas snaudė, nežadinau.

Pasitiesiau sarongą ant žolelės, guliu, laukiu, kol kas nors namo važiuos. Šalia esančių kareivinių vartai atsidarė, išvažiavo kelios karinės mašinos, bandžiau jas tranzuoti, nestojo. Vartai užsidarė, laukiu toliau. Ilgai laukiu. Gal tuktukistas galėtų staigiai nulakinti iki to paskutinio autobuso, pėsčias te nueiti nebespėsiu. Ne, nesutiko, klientai pyks neradę. Užtruksi tik kelioliką minučių, bandau įtikinti. Taksistas nesutiko vistiek. Ką gi, beliko laukti, kol iškylautojai pradės grįžinėti, bet jei jie visi užsimanys saulę palydėti, ilgai man čia kiurksoti prisieis. Bet saulėlydžiai čia nėra tokia atrakcija, kaip vakariniame krante, todėl, mano laimei, žmonės pradėjo grįžinėti iš paplūdimio anksčiau. Kažkaip visi kartu, organizuotai.

Į tą tuktuką, kurio šoferis laikraštį skaitė, sulipo baltaš… pardon, baltaveidžiai, man vietos neliko. Į kelis mikriukus smarkiai prisigrūdo babytės su vaikais, ten irgi netilpčiau. Ką daryti? Priėjo tas inteligentiškai atrodantis dėdė, su kuriuo pliaže kalbėjau, pasišovė mane gelbėti, eina nuo vienų prie kitų, bet niekur nėra vietų. Negi teks tamsoje daug kilometrų atgal eiti, arba pliaže prie švyturio nakvoti? Kareiviai pamatys, lieps nešdintis. Neturėsiu kur, tai gal priims pas save, arba evakuos į miestą – irgi neblogai. Neprapulsiu, vienžo. Paslaugusis dėdė, aplakstęs visas mašinas pradėjo klausinėti motociklininkų. Tie irgi po tris keleivius veža. Bet pasisekė, vienas važiavo vienas, jis sutiko mane pavėžėti, tik neturėjo man šalmo, bijojo, jog mentai stabdys. Pasakiau, jog nereikia iki pat miesto vežti, užteks iki tokios vietos, kur jau mašinos važinėja, susitranzuosiu ką nors. Kažkiek padvejojęs paėmė mane.

Geras motociklininkas, atsargiai mane veža, nelekia, negąsdina. Įsikalbėjom. Ko bastaisi vienas, klausia. Patinka man taip, sakau. Nejaugi neturi šeimos, klausia. Turiu dukrą suaugusią, sakau, žmonos ne. Turi skubiai vesti sako, negalima taip. Nespėjau nieko čia rasti, sakau. Musulmonių nerušink, sako, kai grįši savo Europon, sako, ten iš karto ir apsiženyk už saviškės. Jei nebūčiau susipažinęs su vietiniu mentalitetu, būčiau pradėjęs pykti, ko tas motociklistas, už mane gerokai jaunesnis, kišasi į mano asmeninius reikalus. Bet čia tai yra norma, seniai pripratau.

Ai, nuvešiu tave iki pat Muturo, sako, surizikuosiu. Bet išvažiavus į plentą iškart sustabdė policininkai, ko ašai be šalmo. Motociklininkas paaiškino, jog evakuoja užsienio svečią, negi paliks nakvoti krūmuose. Policininkas nusišypsojo ir leido toliau važiuoti, net pinigų nereikėjo duoti. Nesugadinti čia žmonės. Užteks, sakau, nenoriu tau bėdų sukelti, paleisk mane čia, prie arbatinės, toliau ką nors susitranzuosiu. Tos arbatinės darbuotojas, pasirodo, buvo motociklininko pažįstamas, tad perėmė mane iš jo, pasodino, arbata pavaišino, pinigų neėmė, nors siūliau. Nesugadinti čia žmonės.

Pagėręs arbatos išėjau tranzuoti, bo autobusai tuo keliu nevažinėja. Privažiavo tuktukas, nuvežė iki pat 3CD sankryžos, kur svečių namai “Safe Rest” žemėlapyje pažymėti.

Svečių namų iškabą pamačiau iškart, bet išėjęs darbuotojas pasakė, kad čia dabar studentų bendrabutis, svetimų nebepriima. Ok, sakau, važiuosiu į Trinkomalę, kur čia autobusai stoja? Taip mums bekalbant privažiavo tuktukas vairuojamas bachūrėlio, tas sako, nuvešiu į nakvynės namus, čia pat. Iš tikrųjų čia pat, už kampo. Pasirodo, tas tuktukistas kaip tik yra to mažo gesthauso darbuotojas, gal savininkas, kažkaip atsitiktinai mane kaip klientą aptiko. Parodė kambarį – labai kuklus, bet tai ko reikia yra – rozetė, ventiliatorius virš lovos, vanduo iš krano – ko daugiau bereikia. Net papildoma paklodė ant lovos. Tiesa, tulikas tupimas, man labiau sėdimas patiktų, bet tiek to. Kiek imsi už naktį, klausiu. Ilgai galvojo bachūriukas. Duok tūkstantį, pagaliau pasakė. Nesiderėjau.

Nufotografavęs tuos nakvynės namus, kad atsiminčiau kur apsistojau, nuėjau ieškotis gėrimo ir maisto. Gatvėje daug visokių valgyklėlių. Gal yra čia kur nors vainšopas, klausinėju žmonių. Ką tu, baidosi visi, alkoholio tik Trinkomalėje rasi, čia dievobaimingi musulmonai gyvena. Nei man reikia to alaus, nei ką, šiaip tik paklausiau, dėl bendro išsilavinimo. Nusipirkau skanių keptos jautienos gabaliukų, blyną, vandens. Kiek paieškojęs ir gazuoto vandens radau užsiskaninimui, bo vaisvandenių ir kolų visokių pradėjau biškį vengti.

Skaniai pavakarieniavęs atguliau miegoti. Greit užmigsiu, tikiuosi, po bemiegės nakties traukinyje ir nuostabaus 30 km ėjimo.

Keturiasdešimt trečia diena.
Šeštadienis, 2017-02-11

Pigaus viešbučio trūkumai ir privalumai • Skalbykla prie Šakhti šventyklos • Pamąstymai apie katalikų dievus hindu šventyklose • Prisiminimai apie vėžlį • Vidinio uosto pakrante • Likimo piršto kyšuliu • Orrs kalno apeiti nepavyko • Kaip praeiti iš Linganagaro į Annanagarą • Gera arbata marksistinėje arbatinėje • Purvinasis užutėkis • Šv Antano išpuoselėtoje bažnyčioje prie China Bay stoties • Pro oro uostą • Makakos • Civiliams negalima į Klapenburgo pakrantę • Suvažinėjimas į Marmurinį pliažą • Iš Kinijos į Trinco autobuso moterų pusėje • Zoošopas, 2-D šventykla, šv Stepono kapinės ir paminklas pranašui. Namo su betelio riešutais

27.2 km

Pigiame viešbutyje blakės sukandžiojo mane, durys į kambarį iškrypusios, neužsidarė, tulikas toks ankštas, kad atsisėsti galima tik šonu, bet užtat tik 1000 rupijų. Ir rozetė prie pat lovos, kas ypač gerai. Ir šeimininkas davė dar vieną paklodę užsiklojimui, nors rankšluosčio neturėjo.

Išlindau iš viešbučio keliolika po šešių. Kiemas su vaizdu į įlanką.

Patraukiau gatvelėmis link pusiasalio, tikiuosi kaip nors apeiti jį pakrante.

Apėjęs ligoninę toliau stengiausi laikytis pakrantės, ėjau siauromis gatvelėmis, laipiojau aukštyn ir žemyn, nes reljefas tose vietose nėra lygus, kur būdavo ankstesnėmis kelionės dienomis. Trinkomalė garsi savo patogiu uostu, o krantas čia painus.

Nulindau prie vandenyno, pasigrožėjau ir atgal užlipau – krantas pasirodė sunkiai praeinamas.

Priėjau mažą tvenkinėlį Dhoby tank, kas Indijoje reikštų skalbimo prūdas, matyt tamilai perėmė tą hindi dhobi-walla reiškinį. Akurat – ten užtikau vyrus skalbiančius rankomis. Skalbimui reikia stiprių rankų.

Prie ežerėlio užėjau į šakhti šventyklą. Moteriško prado garbinimas hinduizme man atrodo šiek tiek seksualus, viliojantis. Paslampinėjau aplink šventyklą.

Žmonės pasimeldę induistų dievams atnešaa aukas ir šv Antanui, kurio koplytėlė kitoje gatvės pusėje.

Galėtų šv Antaną įkelti į hindu šventyklą – katalikiškas šventųjų garbinimas puikiai derinasi su induizmu. Tiktai reikėtų šv Antanui dar porą rankų pridėti, kad nesijaustų nuskriaustas. Šiaip visi katalikų dievai neblogai įsipaišytų induistų panteone. Kristui ir rankų nereikia pridėti, jis ant kryžiaus ten puikiai derėtų kontekste, tik gal dar kraujo daugiau reikėtų, gal dar žarnas paleisti. Europiečiams per macnu, indams ir šrilankiečiams tinka toks kuo įtaigesnis atpirkimo pavaizdavimas.

Toliau aplink pusiasalį eiti sutrukdė karinė bazė, reiks toliau eiti palei vidinį uostą.

Einu toliau vidinio uosto krantine. Gražu.

Toliau nukirtau kampą, paėjau pačiu krantu.

Įlindau į mažesnį pusiasalį, panašų į likimo pirštą. Bandysiu jį apeiti pakrante.

Kelias pradėjo ruoštis aplenkti Orrs kalną, galvojau tokiu būdu eiti toliau, į likimo piršto nagą patekti nepretenduoju, ten aiškiai karinė bazė. Prieš keliui užsisukant praėjau rodyklę į karo muziejų už jos postas, stabdo mane, sako man eiti negalima. Gal galiu aplankyti muziejų, klausiu. Dar uždarytas sako. Palauksiu gal, sakau. Sargybinis kiek pasimetė, pradėjo kažkur skambinėti, aš nusiėmiau kuprinę, atsipūčiau. Gali eiti, sako pagaliau.

Nedaug tepaėjau. Už keliasdešimt metrų kitas postas, ten šalia kasos į muziejų. Gražios uniformuotos mergaitės kasininkės bilieto man neparduoda, priėjo karininkas, kaip patekai čia klausia. Praleido mane, sakau. Negailima čia, sako, grįžk atgal. Mandagiai kalbėjo, atsiprašinėjo. Negalima – tai negalima, nedidelė bėda, gaila tik, kad kilpos nepadariau, pirmyn-atgal tuo pačiu tenka eiti.

Bet nėjau viso kelio atgal, įsukau į Dešimties Tamilų skersgatvį, gal taip pavyks kirsti Likimo Piršto kyšulį.

Reikėjo lipti į kalną, paskui leistis.

Atsišakojančios gatvelės turi olandiškus pavadinimus.

Pasisekė man, jokių kliūčių, toliau laisvai kita kyšulio puse galėsiu eiti. Ta proga prisėdau prie krautuvėlės ir išgėriau pieno ir šokolado kokteilį.

Rytinis Likimo Piršto kyšulio pakrantės kelias pavirto į promenadą su suoliukais. Kaip gerai rasti tokią vietą kai esi pavargęs, gali ilgam prisėsti, ar net prigulti. Bet man per anksti ilsėtis, tik šiaip pasėdėjau kelias minutes.

Ėjau ėjau pakrante ir apėjau Likimo Piršto kyšulį, išėjau į A6 plentą.

Toliau reikia praeiti gana sudėtingą kyšulių sistemą. Norėtųsi kuo mažiau nutolti nuo kranto, nenukirtinėti ragų. Bet jei įlįsiu į Linganagarą, ar galėsiu iš ten patekti į Annanagarą – ten nėra jungiamųjų skersgatvių, reiškia yra kažkokia natūrali kliūtis. O gal vistik galima kaip nors pereiti per vasarojus per laukus – kaip gerai būtų…

Užsukau į arbatinę pasiklausti vietinių kaip ten reikalai su natūraliomis kliūtimis.

Diedukas arbatininkas puikiai kalbantis angliškai sako, kad nepateksiu iš Linganagaro į Annanagarą, net tuktukai taip nevažinėja. Aš pėsčias eisu, gal kaip nors per daržus, ryžių laukų takeliais praeisiu. To arbatininkas negalėjo pasakyti, reikia surinkti vietinių arbatos gėrikų konsiliumą. Aš mielai sutikau pasėdėti arbatos išgerti. Mano gera arbata, sako diedukas, tik aš vienas visame šitame rajone temoku tokią daryti. Paragavau – tikrai nebloga. Bet užkandos kokios geresnės neturėjo – tie patys rolsai ir tų mažas pasirinkimas. Nieko tokio, nereikia tos užkandos dabar.

Pašnekėjom su vietiniais geoeksprtais, nuomonės išsiskyrė. Vieni sako, kad ten lyg ir galima kažkaip praeiti, kiti sako, kad be šansų – ten tvoros, neperlipsiu jų. Nusprendžiau nerizikuoti ir aplenkti Liganagarą, eiti tiesiai iki Mud Cove sankryžos, iš ten į Ananagarą, paskui pagelžkeliais iki Kinų įlankos.

Netoli Purvinojo užutekio kryžkelės radau bais skanių wadai pyragėlių. Ištraukia gatavą iš fritiūrinės, perkerpa žirklėm, užtepa pjūvį aštraus tiršto raudono padažo, sudeda krūvon ir paduoda tą skanumyną. Ir tik dešimt rupijų. Galėtų kooperuotis su tuo arbatos dieduku netoliese – tokie pyragėliai kaip tiktų prie arbatos…

Toliau ilgai ėjau gražiu keliuku kol priėjau vandenį, įlanką žemėlapyje nepažymėtu vardu, gal tai ir bus tas purvinasis užutekis.

Reikėtų kiek pagrįžti atgal ir pasukti į Ananagarą, bet aš pamačiau takelį ir nusprendžiau surizikuoti ir praeiti juo pakrante.

Kampą nukirsti pavyko, išlindau prie nedidelės šventyklos, iš ten nuėjau į Ananagaro gatvelių tinklą.

Krautuvėlėje paprašiau atsigerti ko nors šalto. Vandens ar kolos šaltos nebuvo, į mažą šaldytuvuką tetilpo šimtgraminiai vaisvandenių indeliai, išgėriau vieną. Kur trauki, klausia pardavėjas. Į Čaina bėi, Klapernburgą, paskiau link Muturo, sakau. Toli, sako. Nieko, nueisiu, sakau. Ten prie Kinijos geras pliažas yra, sako. Dėkui, sakau, ten gal pailsėsiu.

Taip nuėjau iki geležinkelio, paskui Ganešo gatvele iki plento.

Plentas nuvedė į pakrantę, kažkiek paėjau palei įlanką.

Priėjau Kingfišer restoraną. Staliukai pastogėje, vaizdelis gražus, pagėriau vandens su burbuliukais. Alaus turit, klausiu. Ne, neturim licencijos, atsakė rastamaniškas barmenas.

Pailsėjau ir einu toliau.

Prie pat China Bay gelžkelio stotelės užėjau į šv Antano bažnyčią pasižvalgyti.

Šventorius išpuoselėtas, yra kur akis paganyti.

Ten ir vaikų darželis, ir sekmadienio mokykla.

Užsukau į China Bay geležinkelio stotelę. Naktinis traukinys, kuriuo atvažiavau, čia stojo kažkiek po penkių. Ko gero čia bus geriausiai išlipti sekančiame žygio etape.

O gal man iš čia grįžti į Kolombą? Traukinys septintą. Bus matyt.

Dar pasiklausiau žmonių, kaip dažnai autobusai iš čia į Muturą važiuoja. Kas pusvalandį, pradeda nuo penkių. Puiku.

Priėjau posūkį į oro uostą. Jis čia pat, beveik matosi. Prieš keletą metų nusileidau čia iš Kolombo. Patogu buvo, vidinis oro uostas iš kur čia skridau Ratmalanoje netoli mano namų. Gerai būtų čia atskristi kitam etapui, bet bais brangu pasidarė. Anąkart į abi puses kaštavo 6,000, dabar nori 18,500. Aptarnauja Helitours kompanija. Matyt klientų jie vistiek surenka, skraido valdininkai ne už savo pinigus.

Praėjau kelio vingį. Judėjimas praėjus oro uostą kažkiek sumažėjo.

Už kelio vingio sutikau makakas. Buvo likę sausainių nuo vakar vakarienės, suvaišinau. Bailios beždžionės, iš rankų neima, reikia numesti.

Toliau norėjau pasukti į Klapenburgo vingiuotą pakrantę, ten turėtų būti įdomu, ten ir visokių poilsio vietų žemėlapyje prižymėta. Bet ten golfo laukai kariškiams, civiliams tos vietos neprieinamos.

Belieka toliau keliauti įkaitusiu ir dulkėtu plentu.

Kelias į Tambalagamo įlankos pakrantę. Saulė persirito į vakarus, nebedaug laiko liko šiandienos ėjimui.

Pakelėj kokosus pardavinėja, geras dalykas. Duokit, kad būtų su kurumba, sakau, t.y. su valgoma dalimi viduj, ne tik atsigerti. Suprato tą sinhališką žodį, parinko tokį su branduoliu. Kiek per kietas, kevalo atplaiša nepagramdysi, šaukšto reikia.

Pakalbėjau su kokosų pardavėjais. Ar iš Muturo keltai į miestą kursuoja? Jau keli metai kaip nebe, tik autobusai. Ale vistiek iki Muturo šiandien nedaeisiu, kur jau ten, užteks ir Kinijos.

Priėjau kryžkelę prie Kinijos tilto. Ten stovėjo keletas tuktukų. Nusprendžiau vieną pasamdyti suvažinėjimui į Marmurinį pliažą. Laiko dar turiu, o tose vietose kažin kada bebūsiu, reikia tą žemėlapyje pažymėtą kurortą aplankyti.

Tuktukistas nelabai suprato ko aš noriu, bet pribėgo pardavėjas iš kiosko, padėjo išsiaiškinti. Duosiu 200, sakau, vežk į pliažą, palauk ten parkinge manęs 20 minučių ir atgal. Nesiderėjo, sutiko.

Pasirodo populiari vieta tas Marble beach. Šiaip ten kariškių pliažas, civiliams tik mažas kranto gabaliukas atskirtas. Įvažiuojant vartai, bilietus pardavinėja. 20 rupijų sumokėjau, čia kol kas baltaodžiai neužsuka, nėra segregacinių 100x kainų.

Žmonių pliaže daug privažiavusių, bet nėra kažko ypatingo. Persirengimo būda, tulikas, lauko kavinė ir viskas.

Grįžau prie taksi anksčiau, užteko 10 minučių apžvalgai. Įdomesnės vietos pakeliui, ten sustojau kelis kartus pasigrožėti.

Grįžau ten iš kur išvažiavau, einu toliau, nedaug beliko iki Kinijos.

Perėjau per Kinijos tiltą. Vaizdai gražūs prieš vakarėjant.

Taip atsidūriau Kinijoje. Rodos gražus miestelis turėtų būti.

Priėjau žmonės laukiančius autobuso į Trinkomalę, prisijungiau ir aš.

Autobuso nereikėjo ilgai laukti – judėjimas čia intensyvus. Mutur-Trinco busai varo vienas po kito. Radau laisvą vietą dešinėje, įsitaisiau prie lango. Paskui susivokiau, kad sėdžiu ne ten, kur man priklausytų, čia moterų pusė. Muturas musulmoniškas miestas, todėl ir autobusas iš jo segreguotas. Nieko, netikėliui svetimšaliui gal atleis, nebesikrausčiau į kitą pusę, ten vietos jau užimtos. Niekas manęs ir nevarė.

Taip apsėstas musulmonių moterų atkakau į Trinkomalę važiuoti mano. Man patinka tas miestas, pasinaudojau proga truputį dar po jį pavaikščioti, laiko liko iki 20:30 autobuso.

Užsukau į akvariuminių žuvelių krautuvę. Zooparduotuvės retas reiškinys Šri Lankoje.

Prieš šventyklą, kurią jau kelis kartus esu praėjęs, pastatė didelius vartus su 2D dekoracijom. Tokių dalykų dar nebuvau matęs.

Netoli šventyklos išgirdau būgnų ritmą, užsukau pažiūrėti į kiemą.

Praėjau pro šv Stepono kapines. Ten buvo labai senų antkapių.

Toliau priėjau įdomų paminklą. Matyt pranašui. Pasidyvijau jo išpranašautu politiniu žemėlapiu.

Grįžau namo man jau įprastu būdu. Autobuse šalia prisėdo kramtomų riešutų betelio lapuose pardavėjas.

Paryčiais jau namie. Kitą savaitgalį po Vasario 16 šventimo važiuosiu su darbuotojais į ekskursiją į Delft salą. O paskui tęsiu žygį.

Keturiasdešimt antra diena.
Penktadienis, 2017-02-10

Naktiniu traukiniu į Trinkomalę • Topologinis požiūris • Kompensacijos principas • Saulėtekis prie vandenyno • Kaip aš nesulaukiau kiaušinienės • Krantais iki pat miesto • Bambalių krantas • Juodųjų akmenų krantas • Skeletų krantas • Šventykla prie žiočių • Persikėlimas per žiotis • Vamzdžių viešbutis Fernandės bare • Gyvos kriauklytės • Kortuojantys žvejai • Vaikai Kali šventykloje • Chiromantija • Kompiuteris Gvadelupės Mergelės bažnyčioje • Miesto centre • Olandų fortas ir Konesvaramo šventykla • Elniai ir nukirstas kalnas • Aukos narveliuose • Vietinių pliaže

26,5 km

Penktadienį pas mus pilnatis, budistų šventė, nedarbo diena. Todėl į šio etapo kelionę išvykstu anksčiau – ketvirtadienio vakare. Iš anksto esu nusipirkęs bilietą naktiniam traukiniui į Trinkomalę. Kolombe prie Gangaramajos šventyklos aplink Beiros ežerą tą vakarą vyksta įspūdinga eisena su drambliais, bet aš jau kelis kartus stebėjau tą reginį, todėl palikęs savo svečius iš Lietuvos žiūrėti išpuoštų dramblių ir šokėjų nuvariau į stotį, sėdau į traukinį ir 21:30 išvažiuoju į savo eiseną. Tai būtų irgi lyg ir eisena aplink ežerą, bet iš kitos pusės. Eiti aplink ežerą ar eiti aplink salą yra tas pat topologiniu požiūriu. Gal apėjęs aplink Šri Lanką, jei ir toliau bus ukvata kur nors eiti pakrante, pasirinksiu kokį nemažą ežerą (gal Viktorijos) ir gal eisiu palink jį.

Gerai, kad gavau bilietą į traukinį. Traukiniu geriau važiuoti, kai yra kur atsisėsti, daugiau vietos, nei autobuse. Šalia manęs niekas neatsisėdo, galėjau išsidrėbęs miegoti. Bet prieš tai dieną buvau išsimiegojęs, todėl užmigti neišėjo, skaitinėjau šį bei tą.

Specialiai pirkau bilietą į nekondicionuotą vagoną, bet vistiek šalta, matyt jau visai pasidariau tropinis, žemiau 25 jau šiurpstu. Pakeleiviai irgi šąla, vieni kepures užsimovė, kiti šalikais apsivyniojo, atrodo, lyg šerpai kalnų lipikai. Jei vežiojasi kepures, reiškia, kad būna šalta naktimis važiuojant pro tas vietas.

Kaip dažniausiai būna, traukinys važiuoja greitai greitai, bet netoli galinės stotelės sustoja ir ilgai laukia. Ilgai laukėm China Bay stotelėje. Šį sykį tai galima paaiškinti – vietoj turim būti 05:30, atlėkėm per anksti, reikia prisiderinti prie grafiko.

Pagaliau Trinkomalėje. Tamsu dar. Iškart priėjo taksistas, varom į Nilavelį, man reikia į tą turistinę vietą. Tūkstančio norėjo, nusiderėjau iki 700. Tai nėra per daug už 17 km. Kai mane iš pereito etapo parvežė už 250, buvo, matyt, kompensavimas už ankstesnius permokėjimus. Viskas susikompensuoja – po blogų dalykų būna geri, po didelių išlaidų būna sutaupymas ir t.t. – pusiausvyra visur yra. 06:36 pajudėjom.

Apie šeštą jau buvau vietoj, tame septynioliktame kilometre, kur laukiau autobuso. Dar neprašvito visiškai, nuotraukose šviesiau atrodo, nei realybėje.

Nedaug tepaėjau plentu, įsukau į pliažą. Pereitą kartą krantu sutrukdė praeiti karinė bazė, dabar ją jau būsiu apėjęs, galima toliau tęsti vojažą per pajūrio kurortus. Be to norisi ir saulėtekiu pasigrožėti prie vandenyno.

Nelabai arti buvo išvinguriuoti per gatveles.

Pagaliau vandenynas, eisiu paplūdimiu tol, kol eisis. Kaip tik išlindau prie jūros ten, kur baigėsi ta karinė bazė. Tiksliai pataikiau, žemėlapiuose karinės bazės nepažymėtos.

Pasigrožėjau saulėtekiu ir toliau einu per smėlį. Civilizuotas pliažas, palyginti švarus, eiti nesunku, smėlis dar nekarštas, negrimzta kojos giliai.

Daug visokių poilsiaviečių praėjau, daug jų čia stato. Tas krantas turi kurorto perspektyvą, nes jūra čia švari, vanduo mėlynas, yra koralynų vamzdelinimui.

Praėjau pro krikščioniškas kapines.

Priėjau kavinę, That’s Why vadinasi, prisėdau, man meniu atnešė, užsakiau arbatos, lasio (tokio skysto rūgpienio) ir kiaušinienės. Arbatą ir lasį atnešė, kiaušinienės nusibodo pusvalandį laukti. Sako, reikia duonos suvaikščioti į kaimą nupirkti. Man ir be duonos gerai, sakau. Neišeina be duonos, sako. Man rodos, ir kiaušinių reikės eiti kažkur jiems ieškoti, tad tiek to, pasakiau, apsieisiu.

Belaukdamas kiaušinienės galvojau, ar man sukti į plentą, ar toliau eiti pliažu. Plentu mažiau įdomu, pliažu rizikinga – gal vėl karinė bazė, gal kokios nepraeinamos uolos. Atsisveikindamas su restorano padavėju paklausiau, ar galima apeiti iškyšulį ir nueiti iki pat miesto. Galima, sako, tik ten daug maišelių ant kranto. Nusprendžiau rizikuoti, maišeliai ne kliūtis.

Priėjau pirmąsias uolas, jas lengvai apėjau. Tikrai ten šiukšlių padaugėjo, nes Nilavelio išpuoselėti pliažai baigėsi. Apėjus tą pakrantės gumbą turės prasidėti Upvelio pliažai – ten jau faktiškai Trinkomalės miestas. Laukia kokie 3-4 km ėjimo per laukines vietas, paskui atsipūsiu.

Taip aš priėjau bambalių krantą (nors ir bambalesnių esu matęs, bet dabar pavadinimus krantams sugalvoju)

Toliau priėjau juodų akmenų krantą. Ant tų juodų juodų akmenų juodi juodi krabai ropinėja. Nesiduoda fotografuojami, rupūžės.

Juodų akmenų krante priėjau citadelę.

Citadelės viduje kaulai.

Netrukus už juodų akmenų kranto prasidėjo skeletų krantas. Sunku eiti per kaulus, reikia kroksus apsiauti.

O už skeletų kranto jau gyvena žmonės.

Ten, kur gyvena žmonės, ten ir krantinė.

Ėjau ėjau ir Salli Muthumariamman šventyklą priėjau.

Prie šventyklos virė ryžius pudžai. Hindu šventyklose dažnai būna virtuvės.

Nusiaviau kaliošus, nusivilkau marškinius, kaip priklauso, užėjau vidun. Pasitiko brahminas, uždėjo znoką ant kaktos, parodė man viską, leido pafotografuoti.

Tas gražua ženklas ant kaktos paskui paliko žymę ant skrybėlės, kai ją užsidėjau išėjęs. Puiku, dabar žinosiu, kur priekis.

Išėjus laukan, apsirengus, vaikučiai apniko, nusiselfinau su jais. Jie prašė pinigų, gerai, kad turėjau tam reikalui lietuviškų centų, padalinau po vieną.

Iš šventyklos nuėjau prie upės žiočių. Kaip į kitą krantą persikelti?

Siauriausioje vietoje ne platu, bet per toli peršokti. Gylis kažkur iki bambos. Besitaikant perbristi pamačiau valtį praplaukiant, pašaukiau. Valtininkai perkėlė mane, padėkojau, pinigų neėmė. Puiku, sušlapti iki kelių ar iki bambos yra didelis skirtumas.

Jau kitame krante. Iš čia matosi citadelė su kaulais.

O toliau jau naujas baltašiknių pliažas, Upveli vadinasi.

Priėjau Fernandos bar restoraną, prisėdau ko nors išgerti. Šiandien pilnatis, alkoholio neparduoda, na ir gerai, paėmiau gazuoto vandens su ledukais, burbuliukais ir citrina. Čia turėjo ir kiaušinienės, sunny side up, kaip ašai mėgstu. Laukti nereikėjo.

Išeidamas iš restorano pastebėjau šalimais įdomų viešbutį. Dar nebuvau matęs, kad vamzdžiuose apnakvydintų. 800 rupijų (apie €5) žmogui, jeigu du susigrūstų, gautųsi visai pakenčiamo kambario kaina. Kažin ar man patiktų miegoti vamzdyje.

 

Priėjau bažnyčią, pasėdėjau ant slenksčio.

Pasibaigus kurortams atsirado pakrantės keliukas, į jį persikėliau. Ten pamačiau žvejus bekortuojančius. Priėjęs bandžiau suprasti kokį grajų jie lošia, nesupratau. Gana sudėtingai rašinėjo, gal kokia preferanso atmaina.

 

Taip priėjau Kali šventyklą.

Brahmino ten nebuvo, bet mane apniko vaikai, nuvedė vidun, parodė viską. Vienas bramaniukas prieš man fotografuojant pridengė murčius (stabus altoriuje) užuolaida, nes altorėliai buvo neapdairiai palikti nepridengti po pudžos.

Padalinau vaikams po centą lietuvišką.

Už šventyklos pasukau į plentą ir atsidūriau jau beveik pačiame Trinkomalės centre.

Paskui priėjau Gvadelupos mergelės bažnyčią.

Užėjau vidun, pasėdėjau vėsumoje. Kunigas atsinešė projektorių, prijungė prie kompo, iškėlė ekraną, ruošiasi prezentacijai. Nelaukiau, ką ten rodys, nelaukiau, kol mane pastebėjęs užšnekins, toliau nuėjau.

Užsukau į valgyklą atsigerti. Ar turit rolsų, klausiu. Ne, tiktai kotu roti. Gerai bus, sakau.

Artėjant prie centro gatvė į turgų panaši pasidarė. Bet gana tuščia, nes popietės karščiai dar nepraėjo.

Priėjau autobusų stotį jau man pažįstamą.

Už jos džiovintų žuvų krautuvėlės.

Galvojau užsukti į Konesvaramo šventyklą, ar aplenkti tą iškyšulį. Esu čia jau buvęs, gausis keletas papildomų kilometrų. Bet nesu per daug pavargęs, popiečio gražus apšvietimas, gal užeisiu.

Iš abiejų keliuko šventyklon pusių karinės bazės, kilpos neišeis padaryti. Ką gi, pirmyn ir atgal. Reikia praeiti pro forto liekanas. Trinkomalės fortas šiame iškyšulyje didelis buvęs.

Artėjant prie šventyklos verda prekyba visokiais dalykais iš abiejų kelio pusių.

Šventyklos pusiasalyje ganosi elniai. Prie pat žmonių neina, bet iš tolo nesibaido, galima juos stebėti.

Priėjau pačią Šivos šventyklą, jį įspūdinga, bet fotografuoti viduje negalima. Pafotografavau aplinkui.

Šventykla ant uolos, sako ją su kardu vienas dievas nukirto, nes į jo aukas Šiva per vėlai sureagavo.

Leidžiuosi žemyn nuo šventyklos.

Toliau priėjau vietinių žmonių pliažą. Jis gyvesnis, įdomesnis, nei baltaveidžių.

Už pliažo prasideda Dyke street, ten daugybė viešbučių ir viešbutėlių, gesthausų ir nakvynės namų. Užeidinėju iš eilės, renkuosi. Pirmas pasitaikė kuklus, bet už 1000 tiktai. Toliau buvo brangesni, o jei ir pasitaikydavo už 1000, tai tik kamarėlės su bendru wc, arba aplūžusios palėpės be durų irgi su bendru wc kažkur apačioje. Imčiau už 2000, jei būtų patogus kambarys, bet tokie nuo 3000 prasideda, tai nuėjau į pirmąjį – gerai bus permiegojimui po bemiegės nakties ir ilgo ėjimo.

Dar ne vakaras, dar nuėjau į čiabuvių pliažą saulės palydėti, bet tas pliažas rytiniame krante, todėl atlikau ne saulės palydėjimą, bet pilno mėnulio pasitikimą.

Beeidamas atgal miegoti ilgokai trainiojausi aplinkinėmis gatvelėmis ieškodamas kažko vakarienei užkąsti, nieko gero neradau, galų gale nusipirkau sausainių, bananų, obuolių ir vandens.

Keturiasdešimt pirma diena.
Sekmadienis, 2017-02-06

Su dušmanu į Kuršavelį • Iškyšulio uolų šventyklos senoviniai užrašai • Meškeriojimas ant zilkos • Žvejai – mano draugai • Laimikio belaukiant • Grožiuosi šūdvabaliais • Susitikimas su vakarykščiu kunigėliu • Įžengimas į kurortų zoną • Pietūs Jungle Beach Resort • Piemens vaidmenyje • Pasiūlymas vesti anglų kalbos pamoką • Per didelį gražų tiltą • Irkandžio-Nilavelio pliažai priešais Balandžių salą • Ir vėl karinė bazė • Su geru taksistu grįžtu į Trinco • Vėl namo

25 km

Atsibudau viešbutyje prie baro jau švintant. Ir vėl pramiegojau. Tikrai reikės žadintuvo kitam kartui.

Tik išėjęs iš viešbučio pasigavau tuktuką, vežk į stotį. Stabtelėjpm darmblio nufotografuoti – hindu atlaidai tęsiasi, procesijos nuo pat ankstyvo ryto.

Kur važiuosi iš stoties, klausia tuktukistas. Į Kuršavelį slidinėti, atsakiau. Nuvežčiau ten už 2000, sako. Ne, autobusu pigiau, sakau. Sakyk savo kainą, sako. Tūkstantis, sakau. Tiek man ant bendzino neužteks, sako. Tave kaip geriausią draugą nuvežiu už 1800, sako. Vakar vienas tavo kolega žadėjo nuvežti mane iki pat Pulmonajaus už 1500, sakau. Melavo tau, sako. Na gerai, nusileisiu iki 1600, sako. Gerai, bet įskaitant ir dabartinį važiavimą sakau, ir jei tik autobuso tuoj pat nebus, sakau. Privažiavom vieną sankryžą, šoferis sako, kad į stotį važiuoti reikės toli toli aplinkui, nes gatvės dėl atlaidų uždarytos, todėl dabar turiu apsispręsti. Tiek jau to, sutikau, nors aiškiai matosi, jog mausto mane per visus galus. Geras aš šiandien. Be to norisi kuo greičiau pradėti eiti, nes ir tai jau vėlu, o autobuso gali tekti laukti, tas gali lėtai važiuoti su užsukimais.

Lekiam prabudusiom Trinkomalės gatvėm. Stok kur galima nusipirkti užkandos, sakau šoferiui, pusryčiausiu važiuodamas, laiko sutaupysiu. Jis pasuko į šoną, pavažiavo nemažai prie bulkučių parduotuvės. Nepatinka man europietiško tipo bulkos kepamos Šri Lankoje, daug skanesni tradiciniai wada, bet ten tokių nebuvo. Užtat ten dirba vairuotojo draugė, todėl mane taip toli į šoną ir užvežė. Taip, graži tavo draugė, sakau vairuotojui, bet dabar važiuok tiesiai kur reikia, wada pakeliui tikrai rasim.

Taksistas dar stabtelėjo pasimelsti prie hindu šventyklos.

Privažiavus Kučavelio prieigas taksistas jau nori mane išleisti, vežk sakau į miestelio centrą, tas pradėjo zirzti, kad pridėčiau dar šimtą. Nesiginčijau, nors vairuotojas dušmanas pasitaikė. Nieko, kitą kartą gal ant geresnio užsirausiu.

07:40 pradėjau eiti. Vėlai pradėjau, jau karštis buvo sukilęs, nepasimėgavau rytmečio vėsuma. Kitą sykį būtinai žadintuvas.

Truputį paėjęs plentu išlindau prie vandenyno, ten prisėdau ant valties, susitepiau aliejais, skrybėlę užsidėjau. Mane apspito būrelis žmonių kažko laukiančių prie pliažo, žvejai-ne-žvejai, neaišku. Pakalbėjau kažkiek su jais ir vėl įsukau į plentą, nusprendžiau prie jūros grįžti kai bus iškyšulys.

Pasukęs link iškyšulio praėjau pro šventą medį aptvertą.

Pačiame iškyšulyje uolose kažkas įdomaus matosi. Nusprendžiau užlipti, kol nepavargęs.

Užsiropščiau laiptais į viršūnę, ten senovinės stupos liekanos. Pabendravau su sargybiniu, mandagus jaunuolis leido man viską apžiūrėti. Ten ne tik senovinė šventyklą, ten tuo pačiu metu ir pakrantės tarnybos postas. Tiesa, dabar jis kiek apleistas, vienas sargybinis belikęs, nes pakrantės apsaugai jau naudoja modernesnias technologijas.

Ant tų uolų archeologai rado senoviniuis užrašus originaliu raštu užrašytus ankstyvajame budizmo periode. Neseniai pavyko juos iššifruoti.

Graži vieta, apsauginis turi galimybę ištisas dienas grožėtis tais vaizdais.

Pasigrožėjęs lipu žemyn.

Toliau ilgai ėjau basas paplūdimiu,kojas smėlyje masažavau. Iš pradžių reikėjo giliai klampoti, jau buvau beketinąs į plentą grįžti, bet paskiau pagrindas pasidarė kietas, eiti malonu, kol saulė neįkaitino.

Ėjau ėjau ir žvejus priėjau. Žvejai – mano draugai, jie leidžiasi fotografuojami.

Pabendravęs su žvejais pasukau į krantą. Ten žvejų kaimelyje pavėsyje pailsėjau.

Priėjau kažkokį stačiakampį šulinį, negilų. Čia ne šulinys, sako man žmonės, čia mes ledą sukraunam, kai atveža, ir žuvis iškart neparduotas truputį palaikom.

Ar galiu pasėdėti ant šios saugyklos krašto, kol ledą atveš, klausiu. Mielai prašom, atsako. Gerai čia pavėsyje sėdėti. Kojas masažuoju, naujienas smartfone skaitau, paplepu su drąsesniais kaimiečiais. Čia po pusvalandžio turėtų laimikį sunešti, sako, matai, jau supirkėjai privažiavo, laukia. Truputį palaukiau ir aš, neskubu. Nesulaukęs žvejų vėl nuėjau prie jūros pažiūrėti, ką jie pagavo.

Visas kaimelis susirinko apdoroti laimikio. Vieni tinklus purto, kiti žuvis rūšiuoja, net medūzas atrinkinėja – tas kinai supirks. Mažyčius žuveliokus persijoja, didesnius atrenka. Nėra čia atliekų, varnoms beveik nieko nelieka. Mažmeniniai pirkėjai su maišeliais čia pat jau laukia šviežienos.

Pasigrožėjęs žvejais pasukau tolyn nuo kranto link plento. Iš kažkur esančios šventyklos pasigirdo kerinti tamilų hinduistų giesmė.

Besiklausydamas kerinčios tamilų giemės grožėjausi fantastiniais šūdvabaliais. Nekreipdami į mane dėmesio jie lipdė rutulius, galėjau ramiai juos stebėti. Vienas centrinis vis nustumdavo kitą šalin, tas turėjo savo rutulį atgal ridenti apkibusį smėliu.

Žmomės mane protina, kad geriau aplink salą motociklu važiuoti ar dviračiu. Bet ar taip lėkdamas pamatysi tokias grožybes? Pervažiuosi tuos vabalėlius nė nepajutęs.

Išėjau į plentą, ten kobra.

Pro mane pravažiavo prašmatni mašinėlė, sustojo, palaukė, kol prieisiu. Neretai taip atsitinka, aš jau ruošiuosi sakyti ačiū, nereikia pavežti. Pro langą galvą iškišęs vyriškis sako labas, ar pažįsti mane. Čiagi tas vakarykštis kunigėlis, kuris mane prie šv Antano bažnyčios aptiko, tik be sutanos dabar, civiliai apsirėdęs. Pasikalbėjom. Jis pasiūlė klebonijoje pernakvoti, čia netoli. Bet aš dar ilgai ketinu eiti, vakare būsiu jau Nilavelyje, ten pilna gesthauzų. Be to jau pradėjau galvoti, jog geriau grįžti namo vakariniu autobusu, nes neliks laiko pailsėti iki darbo. Verčiau kitą savaitgalį tris dienas paeisiu.

Priėjau uostą netoli tos vietos, kur vakar nelikau nakvoti. Koks ten uostas, kelios žvejų valtelės ir tiek. Kas puskilometrį čia tokie uostai.

Už pylimo nusileidau žemyn prie vandenyno. Pliažo smėlis čia kietas, eiti malonu, netrukus pirmieji kurortai turėtų prasidėti, gal ten rasiu vietelę pietų poilsiui.

Iš pradžių praėjau žvejų kaimelį, ten radau šv Antano koplyčią.

Prisėdau prie koplytėlės pailsėti. Iš lūšnelių išlįsdavo moteriškės, eidavo į mane pažiūrėti, bet arčiau prieiti nedrįsdavo. Tik įsitikndavo, jog čia ne tikras šv Antanas apsireiškė ir nueidavo savais reikalais.

Toliau einant pliažas išplatėjo, smėlis kietas, čia gerai maudytis. Čia ir prasideda pajūrio kurortų ruožas, besitęsiantis iki pat Trinkomalės, o paskui ir toli už jos – Kalkudah, Baticaloa, Kalumnai, Arugambay – visi čia pajūrio kurortai, kurius reikės man praeiti. Ne tokie populiarūs, kaip salos pietuose ir pietvakariuose, bet sezono metu čia pakankamai prisirenka surferių ir daiverių, tos vietos turi tendenciją populiarėti. Man dabar neaišku, sezonas čia dabar ar ne sezonas. Anksčiau buvo aišku – žiemą reikia būti salos vakaruose, vasarą – rytuose. Bet dabar viskas susimaišė, lyja per sausą periodą, nelyja per liūčių periodą, Pasaulio pabaiga artėja.

Jau pirmieji viešbučiai, pirmieji apsaugininkai bokšteliuose neprileidžiantys vietinių žvejų, kad neprišiukšlintų, kad baltų pusnuogių damų būriais nesirinktų stebėti. Taip atsidūriau prabangiame Jungle Beach Resort.

Praėjau pro kelis saulėje gulinčius vokietukus, pro kelis rusus – kažkaip juos nesunkiai atskiriu – dabar jau man sunku suprasti, koks tatai kaifas gulėti ant saulės… Visai sutropikėjau. Priėjau prie baro – pasiilgau tokių prašmatnių vietų. Man šalto alaus įpylė, atsiskiedžiau jį vandeniu, kad gaiviau būtų, kaifuoju, su barmenu šnekučiuoju. Ar būna čia baltašiknių iš Lietuvos, klausiu. Patyręs barmentas, ilgai tokį darbą dirbantis atsakė, kad būna, bet šiuo metu nėra. Ko daugiau, klausiu, rusų ar vokiečių čia yra. Vokiečių daugiau, bet rusų jau atsiranda, seniau jų retai būdavo. Dar yra skandinavų daug ir lenkų visokių. Britų, amerikonų, kanadiečių, australų? Ne, tų beveik nebūna, tie kitas savo vieteles turi.

Pasėdėjau gerą valandą, palepėjau, keptais vištos sparneliais pasilepinau.

Kojos kaip reikiant pailsėjo, patraukiau toliau.

Išėjau į plentą, toliau žingsniuoju su karvėmis. Tos pagalvojo, jog aš piemuo ir bėga pirmyn, lyg varomos.

Vietomis karvės susigrūda, mašinoms pravažiuoti trukdo. Iš vienos mašinos išlindusi galva pradėjo rėkti ant manęs, kam aš karves per plentą varau. Ir vairuotojas pamanė, jog aš piemuo. Keista, man ant kaktos užrašyta, jog esu baltašiknis, ne piemuo. Bet nekeista, kaktą juk dengia skrybėlė.

Pagaliau karvės nusuko į pakelės pievą pavalgyti, einu toliau vienas,bet neilgai. Kaip ne kartą yra buvę, prisigrętino motociklistas, važiuoja lėtai, šnekina mane. Aš einu ne jo gatvės puse, bet čia tai nėra svarbu. Klausinėjo iš kur esu, koks mano vardas, kiek man metų, ar esu vedęs, ar esu musulmonas – normalūs klausimai, šimtus kartų atsakinėju. Labai keista, kodėl visiems rūpi ar aš vedęs, gal nori ką nors pripiršti. Net sutikti karininkai ar policininkai tuo domisi.

Kad išnaudočiau situaciją, pradėjau klausinėti ir aš. Kokia bažnyčia čia ta su mėlynu stogu, rodau šone. Čia ne bažnyčia, čia toks namas prašmatnus, atsakė. Ar daug čia gyvena sinhalų? Ne, tik tamilai. Aplink Kučavelį – Nilavelį musulmonai daugiausiai. Daug budistų šventyklų, nusistebėjau. Tai neseniai pastatė. Bet yra ir senovinių, nusistebėjau. Tos seniai apleistos, atsakė. Kur čia galima palmių vyno atsigerti? Niekas čia negeria nuodėmingų gėrimų, atsakė. Taip ir pakalbėjom. Pakvietė man pravesti anglų kalbos pamoką jo vadovaujamuose kursuose. Man didelė garbė, sakau, bet pats silpnai angliškai tekalbu. Be to ir laiko neturiu. Ir tu negaišk laiko su manim, sakau, juk skubėjai kažkur. Dar pasakė, kad jei pravesiu anglų pamoką, galėsiu pas jį apsinakvoti. Padėkojau, bet atsisakiau.

Vesti anglų kalbos kursus čia viena pagrindinių biznio rūšių. Užsiima čia tuo ir tie, kurie patys vos kelis žodžius tesurezga angliškai.

Taip priėjau dar vieną tiltą, didelį. Buvo mintis pasukti į kurturtus, keletas jų prieš tiltą pažymėta gūglės žemėlapyje. Bet dar spėsiu po kurortus, geriau plentu paeisiu iki Nilavelio.

Perėjęs tiltą užkandau užkandinėje ir toliau patraukiau saulei jau persiritus į vakarų pusę, jau popietė, jau mažiau kepins, bus maloniau eiti.

Taip atsidūriau Irakandyje, kurio pavadinimą vietiniai kartais rašo Erkandy, pereitą sykį užsiknisau beieškodamas gūglėje. Pereitame etape čia turėjau perėsti į kitą autobusą, tas kuris čia atvežė pusę dešimt vakare į Kolombą turėjo važiuoti. Bet dabar man tai nerūpi.

Pasukau prie vandenyno, gal atrasiu vietas, kur buvau prieš keletą metų. Tada nėjau, tada mane visur vežiojo, todėl visai kitaip viskas atrodo, sunku net atsiminti.

Išlindau prie vakarėjančio vandenyno Saulė ruošias leistis ne į vandenį, o į mišką priešais, bet vakaras vistiek malonus, apšvietimas puikus. Pliažas beveik tuščias, tik prie pat viešbučių poilsiautojay blyškiaveidžiai deginasi. Dar mačiau pasieniečius ginkluotus praeinančius.

Toli ketinau dar eiti pajūriu, bet stop mašina, karinė bazė dygliuota tvora aptverta. Teko grįžti atgal ir per Nilaveli Beach viešbutį grįžti į plentą.

Išlindau kaip tik prie autobusų stotelės. Gal užteks šiai dienai, varau į Trinkomalę, iš ten namo. Laukiu autobuso. Jų daug turėtų būti, bet per 15 minučių niekas neprivažiavo.

Nusibodo laukti. Manau, jei pradėsiu eiti, autobusas pro mane pravažiuos, gal pavyks jį sustabdyti.

Paėjau kilometrą iki kitos autobusų stotelės. Ten jau laukia žmonės. Laukiu ir aš, nes jei kažkas laukia, reiškia, autobusas turėtų netrukus atvažiuoti.

Laukiau laukiau, nusibodo laukti. Privažiavo tuktukas, pavežti siūlosi. Kiek iki Trinco? 250. Super, važiuojam. Pasakiau šoferiui, kad paimtų kartu ir tuos belaukiančius keleivius, jei jiems pakeliui. Moteriškė su vaiku ir vyriškis su sarongu mielai prisijungė. Nulėkėm 17 km už 250 – kiek gaunasi už kilometrą? Ko gero pigiau nesu važiavęs. Tas rytmetinis taksistas būtų kokius 800 užsiprašęs.

Kad taip pigiai atvežė, daviau geram vairuotojui biškį arbatpinigių ir sakau: dabar aš nusipirksiu bilietą į autobusą, turėtų būti 20:30, jei nori, gali palaukti prie kasos, paskui nuvežtum mane į tą snarglinę, kur vakar buvau už 100 rupijų. Taksistas džiaugsmingai sutiko. Prie bilietų kasos stovėjo vienas klientas, atsistojau už jo, bet prisigrūdo daugiau žmonių, tie lenda be eilės. Ne todėl, kad jiems autobusai išvažiuoja, o todėl, kad Šri Lankoje, kaip ir Indijoje priimta lysti be eilės. Teko tuos keleivius padrausminti, manęs gi tuktukas prie durų laukia, man reikia į snarglinę dar suspėti.

Atvežė į vakarykštį barą. Sakau vaituotojui, kad pabūsiu čia valandėlę, jei nori, gali manęs palaukti. Jis atsiprašė, kad turi skubėti namo, bet parodė, kad ten šalia keli triratukai stovi, nereiks ieškoti, gaudyti.

Pavalgiau jautienos su cibuliais, užsigėriau Lion alumi ir nuskubėjau į stotį. Autobuse prasnūduriavau pusę kęlio, paskui kai nusibodo snausti pradėjau nuotraukas į Feisbuką dėlioti.

Taip apie trečią valandą nakties parsiradau namo. Mano apsauginis jau pripratęs, jau net vartų nerakina, kad keltis įleisti nereikėtų.

Keturiasdešimtoji diena.
Sekmadienis, 2017-02-05

Trinkomalė – naujas išeities taškas • Bilietai išpirkti Nepriklausomybės dieną • Paryčiai stotyje, ilgas sėdėjimas autobuse • Pulmodajaus smėlio fabrikas • Karvių pliažas • Vienuolyno pliaže Arsimalėje • Pasakų trobelės artefaktai • Stručiai • Persikėlimas per upę • Persikėlimas per įlanką • Žvejai – mano draugai • Švento Antano bažnyčios rožančius • Karininkai blaivininkai  • Neveža manęs į šventyklą • Nėr nakvynės Kučavelyje • Nepatikęs viešbutis • Atgal į Trinko • Nakvynė prie puikus restorano

25 km

Pasibaigė tie žygio etapai, kai į startinę poziciją reikėdavo važiuoti Jaffnos kryptimi. Jau tiek pasislinkau į pietus, kad mano išeities taškas kurį laiką bus Trincomalės miestas. Ten važiuoja autobusai ir traukiniai iš Kolombo, sako, net yra vienas miegamasisi vagonas – vienintelis maršrutas, Šri Lankoje, kur duoda miegoti atsigulus horizontaliai. Bet ten bilietų negavau. Nebuvo į jokį traukinį, reikia prieš porą savaičių ar dar anksčiau vietą rezervuotis. Jei važiuotų iš Mt Lavinijos, imčiau bilietą be rezervacijos, bet važiuoja iš Kolombo Forto, ten negausiu atsisėsti, neaišku, ar pavyks nusipirkti sėdimą vietą iš tų landžių bachūriukų, geriau nerizikuosiu stovėti per naktį susigrūdus ant vienos kojos. Tiesioginio rytinio traukinio į Trinco (taip čia visi sutrumpintai vadina Trinkomalės didmiestį) nėra, su persėdimu kelionė gausis per daug sudėtinga, o man dar žygiuoti tą dieną reikės. Belieka autobusai. Yra toks naktinis, bet ir ten penktadienio vakare visos vietos išpirktos. Nusipirkau internetu bilietą sekančiai nakčiai (galima PayPal mokėti), vietoje būsiu sekmadienį anksti ryte. O šeštadienį atšvęsiu Šri Lankos nepriklausomybės dieną – ji maždaug porą savaičių ankestesnė už mūsų Vasario 16-tą.

Bilietų pardavimo tinklapyje rašo, kad autobusas važiuoja iš Colombo Fort Bastian stoties, bet man paskambino ir pasakė, kad paims mane iš Welawatos Arpico supermarketo – super, man iki ten 10 minučių ėjimo iš namų.

Autobusas buvo geras – sėdynė atsilenkė daug, kondicionierius smarkiai nesušaldė, muzika grojo nebaisiai garsiai. Tačiau nepavyko išsimiegoti, matyt, nebuvau pavargęs, dieną buvau pamiegojęs.

Taip neišsimiegojęs žiovaudamas išlipau Trinko autobusų stotyje, kurioje jau žinau, kur kas yra. Visų pirma užėjau į privačių autobusų kasą ir nufotografavau tvarkaraštį.

Pasitrainiojau po stotį, žmonių ir autobusų nedaug tokį ankstyvą rytą. Man reikia į Pulmodajų, ten pereitą kartą baigiau eiti, neradęs autobusų važiuojančių B60 plenti, tik į Trinco, tik ten varo visi, kam reikia kur nors toliau. Reiškia judėjimas B424 keliu turėtų būti intensyvus. Pasiklausiau žmonių (tris kartus – rezultatai sutapo, reiškia gana patikima), sako, į Pulmodajų autobusas bus 06:30 – valanda dar liko. Nuėjau arbatos pagerti.

Arbatinė jauki, arbatos be cukraus man mikliai suplakė, todėl ją išgėrus dar daug laiko liko. Apsilankiau wc, apyšvaris už 10 rupijų – neblogai.

Aidi gražios tamiliškos giesmės, gal į šventyklą nueiti, gal ten pudža dabar taip anksti.
Bet autobusas į Pulmodai jau stovi aikštelėje, kur Pulmude užrašyta. Žinia, užrašai natūroje dažnai nesutampa su vietų pavadinimais žemėlapyje. O jei skiriasi ir pirma raidė, užsiknisi gūglėje beieškodamas.

Šeštą jau sėdžiu autobyse. Gerai, kad vietą užsiėmiau, keleivių daug prilipo. Taksistas irgi įlipo mane pamatęs, ar į Nilaveli važiuoji, klausia. Žinia, tai kurortas priešais Balandžių salą, esu ten buvęs, praeisiu dar pro ten. Ne, man į Pulmodai. Nuvežtų už 1500. Nebrangu už 55 km. Jei autobuso reikėtų porą valandų ar ilgiau laukti, gal ir susigundyčiau. Bet dabar nedaug laiko sutaupyčiau tuktuku važiuodamas. Ir komfortas nebus ypatingas, autobuse irgi gerai prie lango. Ką ten veiksi Pulmodajuje, stebisi nueidamas taksistas, ten nei kurortų, nei viešbučių, tik smėlis pajūryje.
Švintant užgiedojo ir budistai. Nors tamilai čia dominuoja, sinhalų buvimas taip pat jaučiasi smarkiai. Čia daugelis supranta sinhališkai, galima susikalbėti.

6:25 pajudėjom, nors sakė, kad pusę septynių išvažiuoja. Čia dažniau vėluoja, bet būna, kad ir per anksti – visada reikia anksčiau ateiti.
Važiavom ne tiesiai į šiaurę, pasivažinejom pusiasaliu, kurį teks apeiti netrukus.

Pagaliau atlėkėm į Pulmodajų, prieš tai užvažiavę šonan į Thiriyai. Būtų gerai man ten užsukti beeinant, senovinę budistų šventyklą aplankyti, bet geriau padaryti užvažiuojamą atšaką, jei tuktukas pasitaikys.

Eiti pradedu 08:20, per vėlai, bet ką padarysi, jei autobusai taip veža. Rytmetinis miestelis smarkiai skiriasi nuo vakarinio, rodos, visai kitur pataikiau, nei baigiau ėjimą pereitą kartą.

Iš pradžių pasukau prie jūros – plentu dar spėsiu prisivaikščioti.

Ilgokai ėjau palei smėlio fabriko tvorą. Čia kasa smėlį ir kažką iš jo daro. Ką gamina? Neišsiaiškinau, jų web saitas neveikia. Smalsu pažiūrėti, bet neradau jokių vartų, vien ilgiausia tvora. Tiek jau to, negaišiu, juolab sekmadienis šiandien, matyt niekas nedirba.

Priėjau kaminą vienišą styrantį. Jis net gūglėje matosi.

Vieta tikrai nuostabi, nes čia ne vien tik lygus smėlėtas krantas, bet yra ir kalvų, ten akmenys, šventyklos.

Kol dar šviežias (nors ir neišsimiegojęs), kol kojos nepavargusios, užsuksiu į tą iškyšulį, turėtų kas nors įdomaus būti.

Prisėdau ant rąsto atsipūsti, aliejais susitepti. Turėjau obuolį likusį nuo kelionės autobusu, suvalgiau, graužtuką karvutėms numečiau, bet varna pirmesnė pagriebė, nusinešė.

Prie Arsimalės pusiasalio takas išsišakoja dviem kryptim – į pliažą ir į šventyklą. Kol nepavargęs, aplankysiu abi vietas.

Iš pradžių į pliažą džiunglių takeliu per dideles uolas.

Pliažiukas dailus, bet tuščias, tik keli šuneliai pliažinosi. Lipu atgal.

Toliau užsukau pas budistus. Neradau ten kokios didelės šventyklos, tiktai vienuolyną moderniame pastate.

Šone gal ir yra šventykla, bet ten eiti negalima, todėl pasukau prie jūros.

Priėjau vienuolių pliažą.

Ten buvo varnų lesykla, krūva virtų ryžių, keletas varnų.

Prie vienuolyno keletas prabangių mikriukų, gal kokia valdžia užsukusi svečiuosna. Ketinau tyliai praeiti pro tą vietą, bet dėmesį patraukė beždžionėlės laipiojančis aplink mašinas. Jos ieškojo galimybės įlįsti vidun, iš ten kažką gero pasivogti, bet durys ir langai aklinai uždaryti.

Nusileidęs nuo kalno susidūriau su ekskursantais.

Einu toliau link upės žiočių. Tikiuosi pavyks kaip nors persikelti į kitą krantą.

Man rodos, kad Trinkomalės rajono šiauriniuose pakrantės kaimuose gyvena daugiau musulmonų, nei krikščionių. Hinduistų nedaug, jų koplytėlių, žavinčių savo natūralumu, beveik neužtinku.

Priėjau kairėn sukantį takelį, kuris man būtų paskutinis šansas pasiekti plentą išvengiant persikėlimo upe. Stoviu kryžkelėje ir dūmoju – sukti ar nesukti. Tolumoje pamačiau didžiulius paukščius prabėgant – ne kas kitas, tik stručiai. Kažkas užvežė jų čia. Bet be šansų arčiau prieiti, jie jau labai toli mane pamatę nubėgo slėptis. Vis dėl to nusprendžiau surizikuoti – persikėlimai per upę visada įdomi atrakcija.

Ėjau ėjau ir upės žiotis priėjau.

Jokių valčių, jokių valtininkų – nejaugi teks atgal grįžinėti per tokį karštį? Nenoriu. Geriau čia lauksiu, kol persikėlimo problema išsispręs, ar kol nusibos viskas.

Krante išgąsdinau dieduką musulmoną meškeriojantį ant piršto ir zilkos. Nešneka jis angliškai, nei aš tamiliškai. Ženklais išaiškinau, kad man reikia pasikelti, jis ženklais paaiškino, kad šone gilyn į krantą turėtų būti valčių.

Kitame krante pamačiau žvejsu, pamojavau jiems, gal atplauks manęs perkelti, bet jie be laivų.

Atsipūčiau pailsėti prieš ieškant valties. Pamačiau iš tolo ateinantį vaikiną, pamojau jam, jis pasuko link manęs. Pasirodo, jis turi valtį, sutiko mane perkelti. Nusekiau paskui jį.

Jo valtis pakrūmėj, padėjau įstumti į upę, nuplaukėm.

Valtis su atsvaru labai stabili, jaučiausi saugiau, nei platesnėje, visiškai nesvyravo į šalis. Bet ir bangų didelių nebuvo.

Atplaukėm, atsidėkojau valtininkui. Daviau porą šimtinių, liko patenkintas, neprašė daugiau. Nesugadinti čia žmonės.

Kitame krante pamačiau dūmus, priėjau arčiau, ten bachūrai žuvį pasigautą kepa.

Einu toliau upės pakrante. Ten kiti bachūrėliai gaudo žuvį mėtydami tinklus. Nepavyko nufotografuoti tinklo skrydžio.

Atsirėmiau į krūmus. Nerija siaura, perėjau į vandenyno pusę.

Priėjau žvejus tinklą betraukiančius. Žvejai – mano draugai. Ne tie, kurie žudo (ar tik kankina) savo malonumui, o tie, kurie žvejoja iš kartos į kartą prasimaitinimui (pragyvenimui).

Spalvotas tinklas traukiamas traktoriumi.

Nusibodo eiti paplūdimiu, išlindau į pakrantės keliuką ir iškart pamačiau bažnyčią.

Prieinu arčiau – tai šv Antano bažnyčia, sprendžiant iš koplyčios.

Nuostabi vieta poilsiui mano globėjo šventykloje. Net kėdės yra, stalas. Prisėdau. Nei vieno žmogaus aplinkui.

Sėdžiu, ilsiuosi, džiaugiuosi, kad lengvai per upę persikėliau, kad tokią puikią poilsio vietą radau. Privažiavo mašinėlė, iš jos išlipo kunigas ir daili moteriškė, pasisveikinom. Pasikalbėjom, pasipasakojau kas aš toks, jie pasakė, kad atvažiavo čia pasimelsti, pakvietė mane sudalyvauti maldoje. Kodėl ne, priklaupiau kartu prieš altorių. Jie meldėsi garsiai, angliškai, improvizuodami. Daugiau kalbėjo moteriškė, kunigėlis tik pritardavo retsykiais. Ilgai meldėsi, keliai įskaudo beklūpant. Atsiprašiau, kad nesimeldžiau garsiai su jais, nes nepratęs angliškai, o lietuviški poteriai disonuotų su jų malda. Moteriškė sakė, kad moka melstis  sinhališkai, o kunigėlis visom kalbom – dar ir tamiliškai bei lotyniškai. Paskui jie nuėjo besimelsdami aplink bažnyčią – tokia tatai procesija Jerichono pilies paėmimo atiminimui, aš su jais nėjau, palaukiau pavėsyje, kojas pasimasažavau prieš tolesnę kelionę. Atsisveikinant moteriškė padovanojo man savo rožančių ir bukletėlį. Sako, pati meldžiasi su tuo rožančiumi, nori, kad ir aš pasimelsčiau. Nenoriu apsimetinėti, saku jiems, nors mano gentis ir katalikai, aš pats nesu tikintis, esu laisvamanis, bet ne aršus ateistas, greičiau agnostikas. Moteriškė nenusiminė, sako, kad vistiek pasimelsčiau. Sutikau, jei taip prašė.

Taigi dovanos iš kelionės kaupiasi, nors nenoriu jų daug turėti, imu tik, kai nemandagu atsisakyti. Ką darysiu su rožančiumi, jaučiu, kad tai brangi dovana. Iš pradžių panaudosiu pagal paskirtį, pasitikslinsiu internete kaip teisingai jį sukalbėti. Paskui grįžęs Lietuvon padovanosiu kuriai nors giliai tikinčiai draugei, turės sinhalų davatkėlės ir mano paties sukalbėtą rožančių iš tolimos šalies, manau jis sušildys dvasiškai.

Pailsėjęs toliau keliauju. Dabar artimiausias tikslas Thiriyai kaimelis, kur jei pavyks pasigauti transportą, važiuosiu pas budistus – religinis sekmadienis šiandien gautųsi.

Priėjau žvejų artelę, ten jau sunešė laimikį nuo jūros, didmenininkai sveria, perka, išveža.

Pakrantės keliukas bengėsi, pasukau į plentą.

Priėjau karinę bazę, šalia jos karininkų restoraną prieinamą visiems. Užsisakiau šalto imbierinio kvaso, labai geras dalykas. Pasišnekėjau su pietaujančiais karininkais. Ar čia daro kas palmių vyną, klausiu. Jie nežino, bet žino, kur gauti alaus, bet tai toli. Apsieisiu. Karininkams girtuokliauti labai griežtai uždrausta – geričiau sutiksi girtą vienuolį, nei kariškį – taip man paaiškino.

Priėjau kelią į Thiriyai. Gerai būtų senovinę šventyklą apžiūrėti, bet nenoriu 4 km eiti pirmyn ir atgal. Gal kas nuveš ir parveš? Nesimato tuktukų aplink. Nelaukia žmonės autobuso ant kryžkelės. Blogas laikas pusiaudienį, apmirę visi. Pasėdėjau stotelėje, pailsėjau ir nusprendžiau eiti tolyn – visų senovinių šventyklų vistiek nepalankysiu.

Taip su keliais prisėdimais atkakau prie didelio tilto. Ten papietavau.

Kavinės darbuotojas gerai angliškai rokuoja, pasikalbėjom. Sakau, kad žadu šiandien eiti iki Kučavelio, ar bus ten kur pernakvoti? Nebus iki pat Nilavelio, sako. Aš rodau jam gūglėje pažymėtą viešbutį arčiau, taip, yra toks, sako man, galėsi ten nakvoti.

Taigi, perėjau tiltą įspūdingą ir traukiu iki Kučavelio. Kas žino, gal ten ir nakvosiu, būna, kad nakvynės namai atsiranda ten, kur niekas nesitiki.

Netoli Kučavelio pasukau prie vandenyno. Nusibodo plentu eiti, pekrantės keliuku įdomiau.

Pakrantės keliukas baigėsi, grįžtu į plentą.

Išlindau tiesiai prie autobusų stotelės. Užteks šiandien eiti, reikia pavažiuoti iki pirmojo šiame ruože viešbučio, nes Kučavelyje nakvynės niekas napasiūlė.

Autobuso nesulaukiau, tuktukas privažiavo. Pavežė tuos kelis km, duodu 100 rupijų, sako 300 reikia. Rodos, vieta nesugadinta turistų, bet taksistas musulmonas, tie labiausiai stengiasi baltašiknius apiplėšti. Pavargęs esu derėtis, tepaspringsta.

Tuos svečių namus radau nesunkiai, bet vartai uždaryti, niekas nereaguoja į baladojimasi, net šunys neloja. Radau sklendę ranką užkišęs, atsidariau pats, vidun užsukau.

Resepšionas prašmatnus, šalia valgymo salė su bufeto įranga, bet nei gyvos dvasios. Psitrainiojau koridoriais, pabandžiau kambarius apžiūrėti, bat jie užrakinti. Grįžau į holą, išsidrėbiau ant sofos, jei niekas neateis, gal čia ir išsimiegosiu prašmatniai. Bet per anksti gulti, atsikėliau ir vaikščioju aplinkui. Pagaliau sutikau vieną berniuką besišlavinėjantį, liepiau, kad vyresnį pašauktų. Grįžau, vėl išsidrėbiau ant sofos. Netrukus atėjo darbuotojas. Laisvų kambarių yra – žinia, nei vieno kliento nesimato. Veda mane į kondicionuotą, sakau man paprastesnio reikia. Nuvedė į kitą pastatą, ten tokią mažytę kamurkę parodė už 2000. Miegočiau čia, jei kitos išeities nebūtų, bet nepatiko man vieta. Viešbutyje nėra nieko valgomo, nieko geriamo, net vandens. Artimiausia parduotuvė, anot vadybininko, už 4 km (manau, kad arčiau rasčiau, bet nesvarbu).

Taigi, vėl išlindau į kelią, važiuosiu į Trinkomalę, man patinka tas miestas, jame pernakvosiu, rytoj atgal į Kučavelį grįšiu.

Autobuso sulaukiau greitai, tik atsisėsti jeme negavau, pilna keleivių. Priekyje matosi laisva kėdė, bet prisibrovęs ten pamačiau vyriškį sėdintį sugipsuotą koją per visą eilę ištiesusį. Nieko, netoli važiuoti, pastovėsiu.

Taip sugrįžau į mano pamėgtą miestą Trinkomalę, kurį visi trumpai Trinko vadina.

Pataikiau į hinduistų atlaidus, šventyklos išpuoštos.

Iš pradžių ieškojausi nakvynės aplink stotį. Artimiausius gesthausus užėmę atlaidų piligrimai, reik eiti toliau, kur turistai apsistoja, t.y. Dockyard gatvės rajone prie įlankos.

Ėjau ėjau ir pereito etapo fainą barą priėjau. Tiesiai prieš jį kambariai, ten ir pasistojau.

Vadybininkas parodė man visai neblogą kambarį už 1500, tik reikia jį sutvarkyti, palauk 10 minučių, sako. Take your time, sakau, aš bare palauksiu. Pasidėjau kuprinę ir nuėjau į barą. O ten viskas viename: šnapsinė, snarglinė ir restoranas baltašikniams, ar kai su panele ateini.

 

Iš pradžių užsukau į šnapsinę, kada užsidarot, klausiu. Aštuntą, sako. Labai anksti, Kolombe tokios įstaigos iki devynių dirba. Paskui užsukau į snarglinę, jau taikausi alaus Lion butelį užsisakyti, bet mane už pakarpos nutempė į baltašiknių restoraną – žinok savo vietą. Nesipriešinau labai, nes snarglinė pustuštė, nepastebėjau inteligentų dvasingiems pokalbiams. Restorane aš vienintelis klientas, čia yra antkainis už aptarnavimą, vietinė pijokija čia nesirenka. Telikas tamiliškus klipus rodo, kampe šokių aikštelėje lemputės mirksi. Užsisakiau jautienos su cibuliais, išgėriau butelį alaus ir viešbutyn patraukiau – nėra kada baliavoti, reikia išsimiegoti už bemiegę naktį autobuse.

Trisdešimt devinta diena.
Sekmadienis, 2017-01-29

Nepigi nakvynė karininkų namuose • Pliažas, krabai ir Nautilius Pompilius • Budistinės vietos tamilų teritorijoje • Pietūs karininkų valgykloje • Edukaciniai plakatai • Fantastiški medžiai • Paklydęs autobusas • Palmių vyno nepavyko atsigerti • Kiaulės Kokkilai kaimelyje • Persikėlimas per įlanką • Fantastiški medžiai, karvės, žmonės ir beždžionės pakrantės keliuke • Musulmonų miestelyje • Autobusai nevažiuoja nauju plentu  • Į Trinkomalę • Nesusipratimai autobusų stotyje • Puikus restoranas Trinkomalėje belaukiant kol išveš

34 km

Atsibudau karininkų namuose. Ne savarankiškai, o nuo beldimo į duris. Pirmą kartą taip. Jau kelios minutės po šešių, nemažai pramiegojau. Kitą kartą vistik reikės žadintuvą nusistatyti.

Man atnešė arbatos pusryčiams ir sąskaitą. Už kambarį 3000, odnako. Gal dėl kondicionieriaus taip brangu. Bet nieko, nakvojau ir brangesnėse vietose. Arbata ir kottu roti buvo paskaičiuoti atskirai.

Išgėriau arbatą, susitepiau tepalais ir 06:47 patraukiau į kelią. Šiandien norėčiau toli nueiti, jei nepavargsiu ar kokių trukdymų neatsiras.

Gerai eiti paplūdimiu, bet neilgai, ypač, kai kojos klimpsta. Išsukau į pakrantės keliuką.

Pakrantės keliukas ketino netrukus pasibaigti, tai pasukau dar toliau nuo kranto ir priėjau plentą.

Priėjau tiltą .

Vis daugiau pasitaiko budistinių vietų, nebūdingų tamilams. Lyg ir per anksti būtų, sinhalai lyg ir negyvena iki pat Trinkomalės. Tos vietos neseniai pastatytos, matyt, tai tokia lėta sinhalų ekspansija į šiaurę.

Priėjau didelę karininkų valgyklą-restoraną. Ten pailsėjau, limonado atsigėriau, per teliką formulės lenktynes pažiūrėjau (nieko apie jas neišmanau ir nemėgstu to dalyko, bet žiūrėk ką duoda, nesimaivyk).

Prisėdau atsigerti ir atsipūsti. Krautuvėlės darbuotojas angliakalbis pasitaikė, paplepėjom.

Priėjau dar vienos budistų šventykos statybas. Nedidelė ta šventykla. Hindu šventyklų visai mažai šiose vietose. Anei katalikų. anei koplytėlių. Bedievių kraštas. Užtat budistai plečiasi, rodos, kad tikrai tokiu būdu bandoma plėsti sinhalų įtakos teritorija.

Pro mane pravažiavo autobusas iš Point Pedrą į Kolombą. Toks visai aplininis kelias gautųsi. kraipiau galvą ir stebėjausi, kaip jis pervažiuos Kokkolai įlanką, nejaugi ten tokie dideli keltai kursuoja. Kiek vėliau pamačiau, tą autobusą tuščią stovintį pakelėj. Matyt paklydęs buvo.

Priėjau krautuvėlę, bet ten neturėjpo šaltų gėrimų, o vandens ir pats turiu. Gal turit toddy (palmių vyno), juokais paklausiau pardavėjo. Čia netoli yra girdykla, nepasimetęs atsakė jis, tereikia kilometrą paeiti atgal ir truputį į šoną. Deja, nepakeliui, apsieisiu. Toliau beidamas pamačiau tuktuką ir man dingtelėjo mintis, kad geras poilsisi būtų nuvažiuoti į tą vietą, išgerti stiklinę gėrimo nuotaikai pakelti ir grįžti atgal, neilgai užtrukčiau. Vežk į toddy centrą, sakau vairuotojui. Tas puikiai suprato ko noriu, net keista. Nuvažiavom, ten tokia aikštelė šabakštyne, aplūžęs kioskelis, bet uždarytas. Taip ir turėtų būti, prisiminiau, nuo antros iki penktos čia liepia uždaryti alkoholiu prekyvietes (brangiems restoranams, viešbučiams ir baltašiknių pliažiniams barams negalioja). Aš tai tik dabar prisiminiau, bet tuktukistas turėtų žinoti, prieš veždamas mane. Bet geras vairuotojas, kai daviau 100 ir 50 rupijų banknotus, paėmė tik šimtinę. Tas toddy baras yra kažkur čia.

Grįžau į išeities tašką. Užuot gėręs palmyros palmių sultis, pasigrožėjau pačiomis palmėmis.

Priartėjus prie Kokkulai įlankos padaugėjo namų, o šalia jų kiaulės vaikštinėja. Deglos, rūžavos ir margos.

Priėjau prie įlankos (sąsiaurio?), nespėjau net apsižvalgyti, kaip prie manęs prisitatė valtininkas, pasisiūlė perkelti. Maniau, kad ilgai reikės ieškoti valties, gal net užstrigti čia, gal net nakvoti likti, bet čia taip staigiai viskas išsisprendė, perdaug staigiai, nespėjau pasibastyti po kaimelį.

Be manęs dar kėlėsi motociklas su dviem keleiviais. Tas Kokkilai šiaurinėje pusėje pasirodė labai gražus, kaip Venecija kokia, gaila, kad tik iš tolo jį apžiūrėjau.

O kitas krantas (pietinis) nelabai žmoningas, tik smėlis.

Toliau matėsi kažkokie pastatai, bet aš nusprendžiau truputį paeiti paplūdimiu – kojosm reikia įvairovės, jos mažiau pavargsta tada.

Bet ilgai eiti pliažu nėra gerai, išlindau gilyn į krantą ir iki Pulmodal miestelio paėjau fantastišku, nuostabiu keliuku su įspūdingais medžiais, karvėmis, ožkomis, žmonėmis ir beždžionėmis. Net zuikis buvo išbėgęs į kelią, bet kur jį spėsi nufotografuoti…

Įsukau gilyn į Pulmodai miestelį – reikia į autobusų stotų nusigauti, užteks jau eiti šiandien. Miestelis musulmoniškas, daug mečečių, barzdotų dėdžių su kepurėlėm. Viena troba gražiai išpaišyta, pamatė, kaip fotografuoju. Išėjo moteriškė, pakalbėjom. Prastai šneku angliškai, sako ji, bet gal tu arabiškai moki? Jei tektų nakvoti šitame miestelyje, klausiu, ar rasčiau viešbutį? Viešbučių čia nėra, sako, bet gali pernakvoti mūsų namuose. Padėkojau. Nesugadinti čia žmonės.

Priėjau autobusų stotį. Čia ne keleiviams skirta sotis čia autobusams skirta stotis. Keleiviai renkasi miesto centre, kur stabteli plentu pravažiuojantys autobusai. O čia galutinė stotelė keliems vietiniams autobusams, jų nėra daug.

Paklausiau vieno dėdės, ar važiuoja dabar kas nors Anuradhapuros kryptim. Niekas sako, ten nevažiuoja. O į Kolombą kaip važiuoti, klausiu. Išvažiuos iš čia autobusas į Kolombą apie dešimtą vakare. Velauskiu tiek ilgai, B824 plentas eina per miestelio centrą, ten daug autobusų turėtų būti.

Nuėjau į tą centrą, radau tą vietą, kur autobusai stoja. Kada turėtų būti į Anuradapurą, arba Vavuniją, arba Medavačiją, klausiu arbatą geriančių diedukų. Nevažiuoja ten autobusai, sako vienas. Kažkoks ryte lyg ir važiuoja į Anuradapurą, sako kitas. Kaip tai, klausiu, nejaugi plentu B60 niekas nevažinėja?  O kaip tada žmonės į tuos miestus patenka, ar kaip į Kolombą nusigauna? Visi važiuoja per Trinkomalę, atsakė man. nevisai tiesiai gaunasi, bet ką darysi. Perėjau į kitą gatvės pusę, ten iš kaero sustojo autobusas, nespėjau net kolos buteliuko išgerti. Į Trinco? Taip, sėsk.

Dabar važiuoju pro tas vietas, kur eiti vėliau turėsiu. Jaučiuosi lyg seriale, kur gale rodo “kitoje serijoje matysite…”.

Priėjo konduktorius, sako kad nevažiuoja į Trinkomalę, stoja Irakandyje, ten kelias valandas stovės, paskui 21:30 važiuos į Kolombą. Labai keista, čia panašiai, kaip autobusas iš Pabradės važiuotų į Kauną. Gerai būtų taip iškart į Kolombą, bet tris valandas laukti kaime sutemus nesinori, o iš Trinkomalės daug visokio transporto turėtų būti, gal į septintinį traukinį dar spėsiu.

Visi keleiviai išlikp Irkadyje, niekas į Kolombą toliau važiuoti nelaukė. tarp kitko, to Irkandžio niekaip negalėjau aptikti žemėlapiuose, nes vietiniai vadina ir užrašo tą vietą Errkkandi. Autobusas į Trinkomalę jau ten buvo, laukti nereikėjo.

Atsidūriau Trinkomalės didmiestyje jau sutemus, septintą. Kur važiuosi, klausia besitrainiojantis vyrukas. Į Kolombą va tas autobusas, rodo. Ant jo užrašyta, kad važiuoja į Tangalę. Neįsivaizduoju, kaip ten galima būtų per Kolombą važiuoti, visai kvailas ir ilgas maršrutas gaunasi. Bet čia stebuklų pasitaiko, reikia patikrinti. Vairuotojas sako, kad per jokį Kolombą nevažiuoja, tai suprantama. O tas vyrukas dar tebestovi netoli, grįžtu prie jo ir sakau, kad tas autobusas į Tangalę, ne į Kolombą. Taip, sako į Tangalę, bet ir į Kolombą taip pat. Kaip tai įmanoma, klausiu rodydamas žemėlapį. Ar jis važiuoja Aš plentu? Taip, per ten, sako. Jaučiu, kad jis kalba nesąmones, bet klausinėju dėl to, kad nežinau, gal ač ko nors nesuprantu. Neiškenčiau, nuvedžiau jį prie aurobuso vairuotojo, tas įtikino jį, jog į Kolombą tikrai nevažiuoja. Tada nežinau, sako vyrukas, kaip tau patekti į Kolombą, traukinys ten jau septintą išvažiavo. O gal kokie privatūs autobusai, gal kokie mikriukai į sostinę važinėja, kalsusiu. Nėra tokių, sako. Keista, keista. Priėjau prie dispečerio, sėdinčio mažyčiame kioskelyje. Tas sako, kad į Kolombą artimiausias bus tik 23:50. O gal kokie privatūs autobusai, gal kokie mikriukai į sostinę važinėja, kalsusiu. Nėra tokių, sako. Visai nefaina, nors imk ir grįžk į tą Irkandį, iš kur 21:30 važiuoti turi. Ai, galvoju, gal pasibastysiu po naktinį miestą kol kas, kojos nesijaučia pavargusios. Vos užėjęs už stoties atsidūriau kitoje stotyje, ne raudonų, o privačių autobusų. Ten vienas stovi su Kolombo užrašu. Kada išvažiuojaų, klausiu. pusę dešimtos, atsako tarpdury stovinti konduktorius. Super! Dar spėsiu truputį aplink pasitrainioti. Lipu vietos užsiimti, bet mane stabdo, į bilietų kasą rodo, reikia iš anksto nusipirkti. Nusipirkau bilietą už 500 rupijų, gal bet pigiau išėjo, nei valstyybiniu autobusu važiuoti, kuris išvažiuos tik pusiaunaktį.

Rodau bilietą vairuotojui grįžęs prie autobuso, ar tas, ar tinka? Geras, sako. Dar yra valanda laiko, pasigaunu tuktuką, vežk mane ten kur vietiniai alų geria, sakau, tik tili nevežk, nes daugiau 100 rupijų tikrai neduosiu. Žinau tokią vietelę, sako taksistas ir pavėžėjo kilometrą į tokį visai eurpoietišką restoraną, nors ten tikrai tik vietiniai sėdėjo. Išgėriau butelį alaus, deįrelių keptų užkandau, su barmenu paplepėjau. Gera, nelabai brangi vieta bus mano kelionės etapų užbaigimams, reiks čia dar koius 3 kartus trintis.

Taigi, išvažiavom namo laiku, lėkėm kokias 7 valandas. Vargino tas važiavimas – kėdės nepatogios, išvažiavus už miesto žmonių prisigrūdo, vienas diedas šalia sėdėjo miegodamas, rankas virš galvos sunėręs, tos jo rankos jam užmigus staigiai krisdavo ant manęs, teko mandagiai paprašyti rankų virš galvos neleikyti.

Devynioliktas ėjimo etapas praėjo puikiai, laukiu kito savaitgalio, laukiu pratęsimo.